Naujienos

LR UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO ANTANO VALIONIO
PRANEŠIMAS DISKUSIJOJE SEIMO PLENARINIAME POSĖDYJE

2002 m. birželio 27 d., Vilnius


Gerbiamieji Seimo nariai,
Kolegos ministrai,
Ponios ir ponai,

Džiugu, kad diskusija svarbiausiais Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą klausimais bent kartą per kiekvieną Seimo sesiją tampa gera tradicija. Nuo gruodžio mėnesio, kai paskutinį kartą diskutavome Seimo plenariniame posėdyje, derybose dėl narystės Europos Sąjungoje, mūsų integracijos darbuose įvykių netrūko.

Prieš keletą dienų grįžome iš Europos viršūnių tarybos susitikimo Sevilijoje. Aptartas platus klausimų ratas, bet tarp svarbiausių – ES imigracijos politikos raida, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių institucijų pertvarkymai, būtini tolesnei jų veiklai ir besirengiant plėtrai. Ir Sevilijoje, ir Vilniuje aišku, kad derybos dėl narystės Europos Sąjungoje - dėl Europos Sąjungos plėtros - įžengė į baigiamąją stadiją. Todėl natūralu, kad šiandieną diskusijoje didesnė Vyriausybės narių komanda – finansų, ūkio, žemės ūkio ministrai, kurių sričių svarba ir atsakomybė per ateinančius mėnesius, o ir įstojus į ES, bus didžiulė.

Aišku ir tai, kad kiekvienas iš trijų Lietuvos užsienio politikos esminių prioritetų - integracija į NATO, Europos Sąjungą ir gera kaimynystė - dabar yra tokiame realizavimo etape, po kurio Lietuva atsidurs kokybiškai naujoje situacijoje. Žingsnis po žingsnio, darbas po darbo, skyrius po skyriaus kuriame tą naują kokybę ir manau, kad tai, kas priklauso nuo mūsų, padarome.

Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas, strategiškai sutaria, kad šių metų pabaiga turi vainikuoti svarbų mūsų valstybės stiprėjimo ir tarptautinio gyvenimo etapą. Tam pritaria politinės partijos bei interesų grupės, tegul ir diskutuodamos dėl taktikos ar atskirų sprendimų detalių. Apklausų duomenys taip pat rodo, kad visuomenė supranta Lietuvos narystės Europos Sąjungoje svarbą ir jai pritaria.

Narystė Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, atrodo, pasiekiama ranka. Per dešimtmetį šios organizacijos keitėsi. Keisis ir toliau. Juolab turėtume susikaupti ir dar atidžiau stebėti besikeičiančias aplinkybes Europoje bei už jos ribų, ir tinkamai programuoti savo veiksmus.

Svarbiausi šio pusmečio derybų darbai atsispindi derybų delegacijos ataskaitoje, kurią Jūs turite ir kurią vėliau pakomentuos Vyriausias derybininkas.

Gerbiamieji,

Nuo pat derybų pradžios, realistiškai vertindami proceso kompleksiškumą bei savo situaciją, siekėme, kad jų pabaigoje galėtume susitelkti ties strateginiais ir reikšmingiausiais klausimais. Akivaizdu, kad tokių klausimų negali būti daug. Šiandien, likus mažiau nei šešiems mėnesiams iki derybų pabaigos, galime konstatuoti, kad darbotvarkėje yra likę du klausimai. Du matai, kuriais matuosime savo stojimo į ES aplinkybes. Tai - žemės ūkis ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimas. Su šiais klausimais tiesiogiai susijusios ir derybos dėl įmokų ir išmokų iš Europos Sąjungos biudžeto.

Tiesa, kai Seimas priims sprendimą derėtis pereinamojo laikotarpio užsieniečių teisei įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje, į derybas grąžinsime laisvą kapitalo judėjimą. Pirmadienį pamatėme, kokią temperatūrą gali pasiekti diskusijos šiais klausimais. Manau, kad šioje situacijoje vyrauja politiniai-psichologiniai motyvai, į kuriuos turime atsižvelgti vardan “socialinės taikos”. Iš kitos pusės, mūsų partneriai Europos Sąjungoje supranta, kad tai yra konstitucinio lygio procesas. Tai parodė ir mano vakarykštis susitikimas su pirmininkavimą Europos Sąjungai perimančios Danijos užsienio reikalų ministru. Esu įsitikinęs, kad po kelių metų nuogąstavimai, sąlygoję pereinamojo laikotarpio sprendimą, bus išsklaidyti. Jei derybos su Sąjunga bus sėkmingos, reikės siekti, kad Lietuvos žemdirbiai ir žemvaldžiai šiuo laikotarpiu kuo racionaliau pasinaudotų.

Tuo tarpu kaimynystės santykiuose irgi ryškus Europos Sąjungos ir mūsų narystės joje vaidmuo. Europos Sąjungos santykiai su Rusija (pirmiausiai jos Kaliningrado sritimi), o taip pat ir Baltarusija bei Ukraina mums yra, buvo ir bus svarbūs.

Gerbiami Seimo nariai,
Gerbiami kolegos,

Prieš komentuodamas paminėtuosius klausimus, turiu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad drauge su organizacijomis, kurių nariais siekiame tapti, kinta ir Europos politinis žemėlapis. Politinių jėgų kaita Europoje yra natūralus dalykas. Tačiau turime matyti ir šios kaitos išdavoje aštrėjančias diskusijas ir abejones dėl Europos Sąjungos plėtros pasekmių ar terminų. Pastaruoju metu teko bendrauti su daugelio Europos šalių kolegomis, aukščiausiais ES pareigūnais: nevadinčiau to nerimu; tačiau sujudimas, naujos situacijos įvertinimas esminių sprendimų išvakarėse yra juntamas.

Dėl žemės ūkio – manau, kad derybinę poziciją Europos Sąjunga viduje galutinai suderins spalio mėnesį, vėliausiai - lapkričio pradžioje. Dabartinis Europos Komisijos siūlymas (įskaitant ir išmokų klausimą) yra kompromisas. Galbūt jis nėra galutinis.

Bet kuriuo atveju, reikia ruoštis tam, kad bendra Europos žemės ūkio politika labiau orientuosis į kaimo plėtrą ir bus panašesnė į dabartinį SAPARD. Todėl mums svarbu deramai naudotis Europos Sąjungos jau dabar teikiama parama, kuri leis mums sparčiau kurti modernesnį ir pajėgesnį Lietuvos žemės ūkį. Dabartinis SAPARD lėšų įsisavinimas ir besiplečiantis gavėjų ratas pradeda teikti vilčių.

Specifinis klausimas mūsų derybose - Ignalinos atominė elektrinė. Birželio 11 dieną mes pasiekėme, kad Europos Sąjunga pripažintų Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pasekmių mastą ir ilgalaikiškumą. ES valstybės taip pat pripažino, kad tradicinė finansinė parama nebus pakankama ir todėl reikės sutarti dėl papildomų fondų. Taip atvertas kelias deryboms dėl Europos Sąjungos finansinės paramos organizavimo programos. LR Seimo gegužės 14 dienos nutarimas buvo esminė gairė formuojant tolesnių derybų strategiją.

Nėra kitos strategijos šiuo klausimu! Nėra strategijos likti vieniems su Ignalinos atominės elektrinės uždarymo bėdomis, nes visiems aišku, kad Lietuva viena nepajėgs uždaryti Ignalinos AE. Nėra kitos strategijos pakankamam lėšų sukaupimui, net jei eksploatuotume jėgainę dar 10 ar 12 metų. Tai puikiai žino ir Vyriausybės kritikai.

Vyriausybė geriau, nei kas kitas supranta ir mato problemos sudėtingumą: socialinių, regiono, gamtosauginių klausimų įtampą; tačiau aplinkybių visuma leidžia manyti, kad su Europos pagalba galime imtis šių darbų. Manau, kad dabar į derybas ir detalesnę argumentaciją dėl Ignalinos atominės elektrinės turėtų gyvai įsijungti ir Ūkio, ir Finansų ministerijos.

Mūsų branduolinės energetikos perspektyvos nėra stojimo derybų klausimas. Vyriausybė, teikdama Nacionalinės energetikos strategijos pataisas, išnagrinės šias perspektyvas taip, kaip tai numato minėtasis Seimo nutarimas.

Beje, Ignalinos ir visus aktualiausius derybų klausimus galėsime jau kitą savaitę aptarti aukštu politiniu lygiu, kai Vilniuje lankysis Gunteris Verheugenas, kurio indėlį šio klausimo sureguliavime turėtume aukštai vertinti. Komisaras, beje, kitą ketvirtadienį, kalbės čia, Seimo plenarinėje diskusijoje.
Gerbiamieji,

Paskutiniajame Europos Sąjungos viršūnių susitikime Sevilijoje svarbiausia tema buvo ne plėtra, o Europos vidaus saugumo politika: imigracija, prieglobstis, išorinių sienų apsauga. Natūralu, kad šie klausimai, ir ypač sienos, mums yra ypatingai svarbūs.

Vilnius išsiplėtusioje Europos Sąjungoje bus arčiausiai rytinės Sąjungos sienos esanti sostinė. Mes būsime atsakingi ne tik už savo, bet ir už Europos Sąjungos sienos kontrolę. Reikia aktyviau ruoštis debatams dėl bendros atsakomybės už sienos apsaugą ir į šį projektą žiūrėti rimtai ir pozityviai tam, kad ši atsakomybė nevirstų našta vienai Lietuva. Jei šis projektas būtų sėkmingas, jis mums ne tik leistų pasidalyti sienos apsaugos iššūkiais, bet, manau, ir priartintų mūsų stojimą į Šengeno sutarties erdvę.

Tačiau ES siena neturi tapti nepereinama “Didžiąja Europos” siena. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus Sevilijoje Europos lyderiams sakė, kad mūsų tikslas – Sąjunga, kuri atsižvelgia į savo kaimynų lūkesčius. Mes turime likti atviri ir jautrūs savo kaimynams. Tai ypač pasakytina apie Kaliningradą. Kaip neseniai sakė Premjeras A.Brazauskas, Lietuva yra pasiryžusi išnaudoti visas priemones, įteisintas Šengeno susitarimų, kad per mūsų sieną judėjimas vyktų sklandžiai. Toks pat yra Sevilijos Viršūnių tarybos sprendimas, kuriuo Europos Komisijos paprašyta pateikti papildomą studiją dėl galimybės efektyviai ir lanksčiai išspręsti asmenų ir prekių tranzito į ir iš Kaliningrado srities klausimą, laikantis acquis reikalavimų ir esant suinteresuotųjų kandidačių – Lenkijos ir Lietuvos - sutikimui.

O tam, kad būtų išvengta neigiamų ES plėtros aspektų, mūsų kaimynai Rusija ir Baltarusija taip pat turi atlikti savo namų darbus: pasirūpinti tinkamais kelionės dokumentais, kiek daugiau investuoti į sienos perėjimo punktų plėtrą ir modernizavimą, sudaryti sąlygas konsulatų plėtrai Sovietske, Gardine ir kitur. Taip pat skatintume plėsti jų konsulatų tinklą, kad ir mūsų žmonės galėtų naudotis lygiomis galimybėmis.

Esu tikras, kad ES plėtra bus vienareikšmiškai naudinga tiek Lietuvos, tiek Kaliningrado gyventojams.

Gerbiami Seimo nariai!

Tai, ką pasakiau, atspindi mūsų veiklos kalendorių nuo dabar iki metų pabaigos. Finišo tiesioji gali priklausyti ir nuo sąlygų, kurias lemti Lietuvai būtų sudėtinga: tai – ir Europos Sąjungos senbuvių globalinis sutarimas dėl paramos naujųjų narių ūkininkams, ir ES vidaus politikos pokyčiai; galiausiai, antrojo, rudenį numatyto Airijos referendumo dėl Nicos sutarties rezultatai.

Tačiau kaip sutarėme vakar su Danijos užsienio reikalų ministru - planuoti “politinių avarijų” negalime ir turbūt neturime teisės. Darome viską, kad Europos viršūnių tarybos susitikime Kopenhagoje gruodžio mėnesį galėtume pasidžiaugti mūsų visų bendro darbo vaisiais. Iš mūsų pusės svarbu, kad bendradarbiavimas tarp Seimo ir Vyriausybės būtų toks pat konstruktyvus kaip dabar; kad Seimo Europos reikalų komitetas ir toliau liktų toks pat aktyvus.

Tiesa, derybomis mūsų stojimo į Europos Sąjungą darbai nepasibaigs. Baigę derybas, pasirašysime Stojimo sutartį. Tai bus galima padaryti kitų metų pradžioje, kai ES pirmininkaus Graikija. Su šiuo dokumentu susijusi užduotis laukia ir Seimo, kuriam teks ratifikuoti šią didelės apimties daugiašalę sutartį. Tai bus sudėtingas techninis ir teisinis procesas, kuriame matau ir svarbų Seimo narių ir partijų vaidmenį, bendraujant su ES šalių narių parlamentais ir giminingomis partijomis, siekiant Stojimo sutarties ratifikavimo.

Mums toliau reikia rengtis darbui Europos Sąjungos institucijose. Kasmet Briuselyje vyksta daugiau nei 5000 įvairaus lygio susitikimų. Juose Lietuvos interesams tinkamai atstovauti galės tik pakankamas skaičius gerai parengtų Lietuvos diplomatų ir pareigūnų. Atitinkama pasekmių studija yra baigta – artimiausiu metu ją galėtume pristatyti ir suinteresuotiems Seimo komitetams. Viena aišku - darbo krūviai ir atsakomybė reikalaus stiprios mūsų resursų konsolidacijos, jų optimaliausio panaudojimo!

Keičiasi ir pačios Europos Sąjungos institucijų darbo pobūdis. Sevilijoje sutarta kai kurių reformų. Pavyzdžiui, "bendrųjų reikalų" – t.y. užsienio reikalų ministrų - taryba nuo šiol vadinsis "bendrųjų reikalų ir išorinių santykių" taryba ir turės dvi skirtingas darbotvarkes: horizontalius klausimus bei išorinės politikos klausimus; ministrų tarybų skaičius sumažintas; jos darbas bus skaidresnis ir atviresnis visuomenei. Siekiant strateginių funkcijų išryškinimo, ES Viršūnių Tarybos susitikimai bus trumpesni, darbotvarkės geriau paruoštos, delegacijos mažesnės. Reforma laukia ir pirmininkavimo Europos Sąjungai (pirmininkavimo kompozicijos, rotacijos trukmės ir pan.).

Turėtume siekti, kad tolesnių reformų metu būtų išlaikytas ES institucinis balansas ir kad, stiprėjant Tarybai, santykinai nesilpnėtų Europos Komisijos ir kitų ES institucijų vaidmuo. Šie klausimai yra patikėti Lietuvos Vyriausybės ir Seimo atstovams Konvente dėl Europos Sąjungos ateities. Sveikintina, kad šiai temai skiriama dar viena diskusija Seime kitą savaitę.

Gerbiami Seimo nariai,
dėkoju už dėmesį ir esu pasirengęs tolesnei šios dienos diskusijai su Jumis.