Naujienos

2005-ieji Lietuvai buvo kupini įvykių: Vilniuje įvyko NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas, mūsų šalies teritorijoje nukrito Rusijos karinis lėktuvas „Su-27", prezidentas Valdas Adamkus atsisakė vykti į Maskvoje gegužės 9-ają vykusį pergalės dienos 60-mečio minėjimą, o prieš kelis mėnesius prieš pat vizitą į Vokietiją aštriai sukritikavo šios šalies kanclerio Gerhardo Schroederio bei Rusijos vadovo Vladimiro Putino susitarimus nepaisant kitų šalių interesų tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu.

Užsienio reikalų, ministras Antanas VALIONIS interviu „Panoramai" sakė esąs įsitikinęs, kad Lietuva tampa „normalia Europos Sąjungos valstybe", turinčia balsą ir potencialą siekti dar daugiau.

— Kokias svarbiausias praėjusių metų užsienio politikos akimirkas išskirtumėte?

— Tai buvo sėkmingos, nors rimtos, sudėtingos užsienio politikos metai. Manau, Lietuva vis labiau randa savo vietą Europos politiniame žemėlapyje. Mūsų šalis gana sėkmingai integruojasi į bendrą ES bei NATO sistemą. Be to, sukūrėme naują užsienio politikos koncepciją, kurią sutarė pasirašyti visos parlamentinės partijos ir kurią nuosekliai įgyvendiname, sulaukdami pripažinimo, kad esame rimti ir energingi žaidėjai.

— Vienu garsiausių praėjusių metų Lietuvos užsienio politikos akcentų tapo prezidento V. Adamkaus sprendimas nevykti į Maskvoje vykusį gegužės 9-osios jubiliejų. Ar mums pavyks ir ateityje išlaikyti tuo metu iškovotas pozicijas?

— Kai prezidentas paklausė Užsienio reikalų ministerijos nuomonės apie šį vizitą, mūsų rekomendacija buvo vienareikšmiška. Ja prezidentas ir pasinaudojo. Bet pradėti reikėtų nuo pirmųjų kalbų 2004 metų rugsėjį Mastrichte (Olandija) — ten aš pats šnekėjausi su ES šalių užsienio reikalų ministrais ir pasakiau, kokių problemų gali kilti dėl to minėjimo. Vėliau, vėlyvą rudenį, Jungtinės Tautos Niujorke (JAV) priėmė Rusijos pasiūlytą deklaraciją apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje.

Labai aktyviai derėjomės, kad į ją būtų įtrauktos mūsų nuostatos. Kai kurios iš jų atsidūrė deklaracijoje, kitos buvo išsakytos vėliau ir garsiai.

Mums pavyko vienu metu padaryti du labai sudėtingus dalykus: nevykti į Maskvą, kita vertus, pragmatiškai išlaikyti aktyvų bendradarbiavimą su Rusija. Nelengvai, kaip kad su Rusija būna, bet einame į priekį.

— Šiemet išsiskyrė ir griežta Lietuvos prezidento pozicija dėl Rusijos bei Vokietijos susitarimų tiesti dujotiekį Baltijos dugnu. Ar šį kieta strategija pasiteisino?

— Pažiūrėkite į tolesnę įvykių eigą. Atrodo, prezidentas tada žinojo daugiau, nei mes visi. Nenutuokiu, kuo ši problema baigsis. Galbūt mums ir nepavyks pasiekti rezultato — vamzdis per Baltijos jūrą, kuriuo kasmet bus persiunčiama 27 mlrd. kubinių metrų dujų, bus pastatytas. Bet svarbiausia — kad prieš žengdami antrą panašų žingsnį, visi jau turės galvoje mūsų reakciją. Manau, padėjome neblogą pagrindą mūsų kalbėjimui ateityje.

- Šiais metais Lietuvos kaimynės

- Baltarusijoje, šiek tiek toliau esančioje Ukrainoje, kovo mėnesį vyks rinkimai. Kokios įtakos jie gali turėti mums?

— Ukrainoje 2004 metų pabaigoje prasidėjęs mūsų tarpininkavimas virto labai aktyviu bendradarbiavimu. Lietuva turbūt pirmoji pradėjo kalbėti apie Ukrainos problemą dėl dujų, ir šiuo metu ES bręsta nemaža dalimi mūsų inicijuota diskusija, kokią energetinę politiką Bendrija toliau tęs, kaip mes reaguosime į pavojus, kurie išaiškėjo šiomis dienomis.

Ir Ukrainoje, ir Baltarusijoje vyksiantys rinkimai — gyvas Lietuvos nacionalinis interesas, kad kaimynai būtų demokratinės valstybės su rinkos ekonomika. Idealus variantas — kad tokios būtų visos šalys. Ir Rusija. Tada Lietuva iš tiesų atsidurs labai įdomių galimybių centre. Jeigu ne — vis dėlto esame ES periferijoje ir turime ribotas galimybes.

- Kai kurie politikai užsimena, kad Lietuva, siekianti regiono lyderės vardo, dėl to užsitraukia artimiausių kaimynų - latvių bei estų -nemalonę. Šalių pozicijos išsiskyrė ir dėl vizito į Maskvą, bendraujant buvo ir daugiau šaltuko.

— Kartais taip įvyksta. Blogiausia, ką gali padaryti ministras — turėti ilgą atmintį ir dažnai tai priminti. Dviem vienintelėms pasaulio istorijoje išlikusioms baltų tautoms, latviams ir lietuviams, pats likimas lėmė būti kartu. Jei sugebėjome būti drauge 1989— 1991 metais, susiklosčius ypač sunkioms aplinkybėms, turime sugebėti ir dabar normaliai diskutuoti.

Pasiūlėme Latvijai strateginę partnerystę — ji labai rimtai tai analizuoja. Kaip kadaise su Lenkija: žingsnis po žingsnio, nuo politikų iki visuomenės atstovų susitikimų bei diskusijų — taip ir čia žengiame tolyn. O tokios problemos, kaip buvę kiaulių, mėsos karai, nors vyko dar 2004 metų pradžioje — jau visų pamiršti.

Užsienio politikoje niekada nereikia tikėtis altruizmo. Kai manęs klausia, kieno interesams mes atstovaujame — europiečių, amerikiečių — sakau, kad mums arčiausiai prie širdies Lietuvos interesai. Ir per jų prizmę žiūrime į pasaulį.

— Kalbant apie mūsų interesus, ar Lietuva svarstys savo karių buvimo Irake klausimą, kaip ragina ne vienas politikas, tarp jų — ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas?

— Jei kas nors mano, kad esame Irake todėl, kad NATO ar amerikiečiai paprašė, galiu atsakyti; esame todėl, kad kiti nestovėtų prie mūsų durų. Reikia imti ir vieną kartą suvokti, kad būdami ten mes prisidedame prie Lietuvos gynimo.

Pažiūrėkite, kas vyksta JAV. Vietos, kur labiausiai diskutuojama dėl buvimo Irake, yra JAV Kongresas ir Senatas. Manau, kad mes Irake nebūsime nė sekundės ilgiau, negu reikia. Diskutuoti apie tai gali visi, tačiau Seimo sprendimas, išreikštas balsavimu, yra aiškus. Taigi viena vertus — nuomonių įvairovė, kita vertus — nuosekli užsienio politika, kuri nesikeičia net pasikeitus koalicijoms ir valdančiosioms daugumoms.

— Ilgą laiką, kartais ir dabar, kalbama, kad Lietuva - maža valstybė visomis prasmėmis. Ar Lietuva ateityje sugebės apginti savo pozicijas?

— Mes stiprėjame, kartais numatome tokius žingsnius, kurie ilgainiui pasitvirtina. Manyti, kad mes tik sėdėsime, kalbėsime, jog esame ekspertai, ir visi mūsų klausys — nerealu. Jei nesugebėsime nieko prasminga pasakyti — taip nebus. Ambicijos būti kuo nors turi būti pagrįstos intensyviu darbu. Taip, mes būsime stiprūs kaip Danija, Švedija, Austrija, kitos valstybės — normali ES valstybė su savo balsu ir potencialu.

J.Tvaskienė