Naujienos

Nenustebkite, jei Italijoje, Pizoje, jums, kalbantiems lietuviškai, kai kas taip ir atsilieps -- pasisveikins, paklaus, ar ilgai čia viešėsite. Tai -- profesorius daktaras Pietro Umberto Dini, Pizos universiteto baltistas, puikiai kalbantis lietuviškai. Dar keisčiau gali nutikti, kai milijoninio Delio gatvėje jus lietuviškai užkalbins indas. Kodėl filologus traukia būtent lietuvių kalba? "Tai - pati archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, todėl ir domina kalbininkus", - sakė Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto Baltistikos centro vadovė, filologijos mokslų daktarė Olga Siniova.

Vis daugiau studentų pasaulio universitetuose renkasi lietuvių kalbą. O jos dėstytojai kalbos ir kultūros žinias ten tempia po kruopelę lyg darbščiosios skruzdės. Neseniai jie buvo suvažiavę į Vilniuje vykusią konferenciją "Lietuvių kalbos dėstymo ir lituanistikos tyrimų naujovės pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį".

Ją surengė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kartu su Vilniaus universitetu, Lietuvių kalbos institutu bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu.

Lietuvių kalbą dėstantys mokslininkai atsakė į "Ekstros" klausimus.

Giedrius Subačius, Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorius, habilituotas daktaras: "Skleisti lietuvių kultūrą pasaulyje - tai misija".

- Kokias paskaitas skaitote Ilinojaus universitete Čikagoje?

- Dėstyti į šį universitetą iš Vilniaus atvykau 1994 metais. Jame veikia Lituanistikos katedra. Visą tą laiką universitete buvome du profesoriai lituanistai - Violeta Kelertienė ir aš. Tačiau šiemet ji išėjo į pensiją, likau aš vienas.

Studentams dėstau kelis lietuvių kalbos istorijos kursus - lietuvių bendrinės kalbos istoriją, žemaičių bendrinės kalbos idėjas, rankraščių publikavimą. Tai dėstau doktorantams ir magistrantams. Iš pradžių universitete dėsčiau ir praktinę lietuvių kalbą, bet paskui tą darbą perėmė vadinamieji mokomieji asistentai -- aukštesnio lygio studentai lituanistai.

Universitetas labai nori, kad dėstyčiau ir kursą apie lietuvių kultūrą. Kas semestrą turiu po 60 to kurso studentų. Skleisti lietuvių kultūrą pasaulyje - tai misija. Taip vadinu tas savo paskaitas. Į jas susirenka įvairių studentų, tarp jų būna labai mažai turinčių lietuviško kraujo. Tai - amerikiečiai, indai, pakistaniečiai, korėjiečiai.

Juos bent kiek supažindinu su lietuvių mitologija, literatūra, emigracijos istorija. Jie paskaito ir mitą apie Eglę žalčių karalienę, ir Jono Biliūno "Brisiaus galą", ir filmų apie Lietuvą pažiūri. Stengiuosi juos patraukti, sudominti.

- Ar jiems įdomūs lietuvių kultūros dalykai?

- Indų studentus domina lietuvių kalbos ryšys su sanskritu. Juos mėginu patraukti, pavyzdžiui, mitu apie Eglę žalčių karalienę. Jis visiems labai patinka. Mums - toks įprastas, žinomas dalykas, o jiems - toks naujas, toks keistas, netikėtas.

Viena studentė apie tai sukūrė filmą, šiek tiek jį modernizavo. Kitas studentas, atrodo, serbas, sukūrė dainą. Atėjo į klasę su savo grupės perkusininku ir rokenrolo stiliumi sugrojo tą dainą. Tekstą sukūrė anglišką.

- Ar universitete mokosi lietuvių kalbos šių laikų emigrantų vaikai?

- Jie dažnai moka lietuvių kalbą. Lietuvoje jie baigę, tarkime, aštuonias klases ir tėvai juos atsivežė į Ameriką. Gražu, kad universitete kuriasi lietuvių studentų korporacija, jie nori burtis, reikštis. Tai byloja, kad lietuvių studentų mūsų universitete daugėja ir jiems norisi platesnės kultūrinės veiklos.

- O kaip sekasi dėstyti lietuvių kalbą? Ne paslaptis, kad svetimtaučiams ji - kietas riešutas?

- Jų visada klausiame - kodėl atėjai mokytis lietuvių kalbos? Ar turi motyvų? Tie, kurie neturi motyvų, po mėnesio kito pabėga. Išmokti kalbą nėra lengva, žaidimui pritrūksta kvapo. Bet ateina tokių, kurie turi ar gerų draugų lietuvių, ar žada ištekėti už lietuvio, ar vesti lietuvę. Kita vertus, viskas priklauso ir nuo studento gabumų.

Sunku tiems, kurie moka vien anglų kalbą. Jie neįsivaizduoja, kas yra žodžio galūnė, nežino gramatikos terminų. Jų požiūris į kalbą - visai kitoks. Kalba jiems skirta kalbėti ir rašyti, o ne studijuoti. Atėję mokytis lietuvių kalbos tokie baisiausiai nustemba - galūnė? O kam ji? Iš kur ji? O kai linksniuojamas jų vardas, tik akis išpučia - o kodėl mano vardas taip iškraipomas?

Suvokti kitokią kalbos struktūrą jiems atima daug laiko. "Nėra žodyne žodžio "šuo", - ginčijasi. "Yra", - sakau. O jie vis tiek tvirtina tą patį: "Nėra. Lažinamės". Žodžio "šuo" jie ieško prie S raidės. Jie nesuvokia, kad Š - atskira raidė, nemato to paukščiuko. Išmokti paukščiuką jiems užtrunka vieną semestrą.

Profesorius daktaras Pietro U.Dini, Pizos universiteto Baltų filologijos katedros vedėjas: "Lietuvių kalbą studentai atranda kaip dinozaurą, kuris dar gyvas".

- Kiek turite studentų, norinčių išmokti lietuvių kalbą? Su kokiais sunkumais susiduriate?

- Baltų filologijos katedra Pizos universitete įkurta prieš 12 metų. Studentų nėra daug. Bet mes su kolegomis laikomės principo - nedaug, bet gerų. Tie, kurie yra, - geri. Lietuvių kalbą dėstau pradedantiesiems studentams. Jų - 5-6, tiek pat - ir pažengusiųjų. Pažengusiesiems truputį dėstoma ir latvių kalba.

Lietuvių kalbą mūsų universitete studijuoja italai. Jie visi ateina iš licėjų. Jie mokosi, paskui rašo mokslo darbus iš baltistikos. Baltų filologijos kursą gali lankyti visi, kurie nori, bet ne visi jį pasirinks kaip pagrindinį dalyką. Kai kurie taip daro ir rašo savo darbus iš baltistikos.

Aišku, visiems baltų filologijos studentams būtina pasimokyti ir senovės prūsų kalbos, nes mes orientuojamės į istorinę kalbotyrą, o kartu - ir į bendrąją kalbotyrą.

- Ar italams sunku mokytis lietuvių kalbos?

- Iš pradžių - nelabai, bet paskui atsiranda specifinių sunkumų, daugiausia morfologijos ir sintaksės. Fonetika nėra itin sunki. Prieš porą metų turėjome lietuvių kalbos lektorę Rasą Klioštoraitytę, kuri mums labai padėjo. Pastebėjau vieną dalyką - kai universitete yra lektorė, kuri dėsto praktinę lietuvių kalbą, daugiau atsiranda ir studentų. O kai dėstau tik savo filologiją - matyt, studentai to prisibijo - ir jų sumažėja.

Mes labiau orientuojamės į mokslą, o ne į praktinę kalbą. O kad studentai pramoktų praktinės kalbos, svarbu kartkartėmis Pizoje turėti lektorių iš Lietuvos. Paskui studentus galima siųsti pasimokyti į Lietuvą. Praktinės kalbos Lietuvoje lengviau išmokti negu Pizoje.

- Kuo lietuvių kalba patraukė jūsų studentus?

- Jie studijuoja senovės graikų, lotynų, sanskrito kalbas. Tai - mirusios kalbos, jų mokytis galima tik iš knygų. O lietuvių kalba - tokia pat archajiška, kaip minėtos, tačiau gyva.

Lietuvių kalbą jie atranda kaip dinozaurą, kuris dar gyvuoja. O tai jiems ypač įdomu. Viena - studijuoti kalbas, kurios yra tik knygose, kita - tą kalbą, kuri dar gyva ir iš tikrųjų egzistuoja.

- O jūs pats ar sunkiai išmokote tą "dinozaurą"?

- Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau 1983 metais. Buvo tokia šlapdriba kaip šiandien. Buvau visiškai nuo nulio pradedantis studentas. Ir - išmokau.

Olga Siniova, Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto Baltistikos centro vadovė, filologijos mokslų daktarė: "Lietuvių kalba išsaugojusi savo raiškumą".

- Baltistikos centras Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete įkurtas neseniai. Ar sunku buvo tai padaryti?

- Lietuvių kalba universitete dėstoma nuo 1863 metų. Tarpais mažiau, tarpais - aktyviau, bet jos dėstymas niekada nebuvo nutrauktas.

Profesorės Marinos Rimniovos, Filologijos fakulteto dekanės, dėka visai neseniai universitete įsteigtas Baltistikos centras. Tai jos valia, noras, svajonė. Jos tėvas gimęs Lietuvoje. Aš, kaip to centro vadovė, nemažai jai padėjau. Taip pat savo iniciatyva ir patarimais mums pagelbėjo Lietuvos kultūros atašė Rusijoje Juozas Budraitis.

Mūsų veikla bus platesnė negu vien lietuvių kalbos dėstymas ir studijavimas. Bus dėstoma ir latvių kalba. Norėtųsi atlikti ir mokslo tyrimų, užsiimti kultūros veikla.

Aš lietuvių kalbą dėstau nuo 1996 metų. Mano dėstomas kursas skamba taip - "Lietuvių kalba kaip indoeuropiečių kalba". Dabar dar dėstau lietuvių kalbos gramatiką ir praktiką. Universitete lietuvių kalbos mokosi aštuoni įvairių tautybių studentai. Yra ir turinčių lietuviško kraujo: jų močiutė ar senelis lietuviai.

Kartą prie manęs priėjo studentė ir pasiprašė mokytis. O kursas jau buvo prasidėjęs prieš du mėnesius. Paklausiau, kodėl ji nori tos kalbos mokytis. "Mano draugė turi lietuvišką pavardę. Ir aš norėčiau daugiau sužinoti apie Lietuvą, jos kalbą, kultūrą, literatūrą", - atsakė.

- Jūs - filologė. Kodėl pasirinkote būtent lietuvių kalbą?

- Mano specializacija - kalbotyra, ją dėstau labai seniai. O kalbotyra be lietuvių kalbos neįmanoma. Tai - pati archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, todėl ir domina kalbininkus. Ją reikia saugoti.

Dabar išleidžiami vadovėliai - be kirčiuotės ženklų. Nors yra kompaktiniai diskai, bet mes tų kirčiuotės ženklų labai pasiilgstame. Kartais patys lietuviai nelabai taisyklingai kalba ar kirčiuoja, o kur jau išmokti užsieniečiams? Tikrai nelengva. Lietuvių kalba išsaugojusi raiškumą. Ir toliau jį saugokite.

- Iš kur jūs taip puikiai išmokote lietuviškai?

- Viskas labai paprasta. Užaugau Lietuvoje.

Laima Žemulienė