Naujienos

Sankt Peterburgas. Kalbėti apie lietuvių gyvenimą šiame mieste – plati tema, kurią būtų galima dalyti į du didelius skirsnius. Pirmasis būtų – XIX a. antroji pusė-XX a. pirmieji du dešimtmečiai, antrasis – kaip gyvena ir dirba dabartinė lietuvių bendruomenė, kuo rūpinasi, kokie ryšiai su Tėvyne... Tuo ankstyvuoju periodu dauguma studijavo, gynėsi mokslo darbus, užėmė aukštas pareigas, leido laikraščius, kūrė meną – tai buvo mokslinė kultūrinė meninė emigracija. Tas laikotarpis ir Lietuvos kultūrą gerokai praplėtė. Turėtume prisiminti nemažai pavardžių: M. K. Čiurlionis, P. Vaičaitis, P. Višinkis, M. Valančius, A. Baranauskas, K. Būga, K. Jaunius, J. Basanavičius, Maironis, J. Tumas-Vaižgantas, Žemaitė, A. Smetona, K. Petrauskas, J. Naujalis, Č. Sasnauskas, B. Sruoga, U. Babickaitė ir kt.

Atsižvelgdami į aktyvią ir plačią garsiųjų klasikų veiklą, dabartiniai lietuviai, gyvenantys mieste prie Nevos, jau yra sukūrę savo namus ir įsitvirtinę darbuose, pradėjo rūpintis ano laikotarpio lituanistika, kelti iš užmaršties lietuvių vardus ir jų nuopelnus. Dabar pats laikas – pavėluosi dešimtmetį kitą, ir tada jau sunku bus besulaikyti sraunius Nevos vandenis, kurie ir taip negailestingai viską tolina. Mūsų jaunuomenė nebemokės rusų kalbos, o lietuviai sanktpeterburgiečiai galbūt paskęs didelės tautos ir kalbos jūroje... Ateitį numatyti sunku – tad reikia daryti nieko nelaukiant...

Organizuoti trijų dienų konferenciją ėmėsi Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Sankt Peterburge, vadovaujamas aktyvaus ir vietinių lietuvių gerbiamo konsulo Eitvydo Bajarūno, regioninė visuomeninė organizacija „Sankt Peterburgo lietuvių nacionalinė kultūros autonomija“, kurios prezidentas – daugybe idėjų degantis prof. Gintautas Želvys, Lietuvos kultūros, švietimo ir informacijos centro direktorė rūpestingoji Vida Valaikaitė, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto doc. dr. Vanda Kazanskienė. Noriu pasidžiaugti, kad Valstybinio universiteto Filologijos fakulteto Bendrosios kalbotyros katedroje jau ketveri metai yra įkurtas Baltistikos skyrius, kuriam vadovauja puikiai lietuvių kalbą mokantis doc. dr. Aleksejus Andronovas, dėstytoja dirba jo žmona latvė Everita Andronova. Penkios ketvirtojo kurso merginos, iš kurių viena atkeliavusi net iš Tolimųjų Rytų, jau moka lietuvių kalbą. Besibaigiant konferencijai, jaunosios baltistės deklamavo lietuviškai Maironį. Jaudinantys yra tokie momentai, kai kitataučiai mokosi lietuvių kalbos...

Tokios stiprios „jungtinės pajėgos“ 2007 m. gruodžio 13-15 d. Sankt Peterburge organizavo konferenciją „Maironis ir dvasinis Lietuvos atgimimas (Peterburgo perspektyva)“. Konferencija vyko rimtose mokslo įstaigose: Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo moksliniame centre, Rusijos mokslų akademijos Lingvistinių tyrimų institute, Katalikų aukštojoje dvasinėje seminarijoje.

Atidarant konferenciją sveikinimo žodį tarė generalinis konsulas E. Bajarūnas, bendruomenės prezidentas G. Želvys, akademikas Kazanskis. Lietuvos pusei atstovavo LR kultūros ministerijos sekretorius Rolandas Kvietkauskas. Konsulas E. Bajarūnas vieną konferencijos tikslų išdėstė juokaudamas. Kai atvažiavo į Sankt Peterburgą dirbti, susipažindamas su kitais diplomatais, jis gavo dovanų knygas „Vokiečiai Peterburge“, „Lenkai Peterburge“, „Šveicarai Peterburge“. Dovanotojai laukė, ar gaus ką panašaus atgal... Tačiau tepamatė diplomatišką šypsnį. O ambicijos tai sukilo. Konsulas pažadėjo sau, jog turi būti išleista reprezentacinė knyga „Lietuviai Peterburge“.

Pranešėjų tekstų tezės buvo išspausdintos prieš konferenciją (rūpinosi dr.V. Kazanskienė), šis leidinys turėtų pasklisti ir Lietuvoje, kad besidomintieji juo galėtų išsamiau susipažinti su kryptimis ir tendencijomis. Iš devyniolikos lektorių daugiausia mokslininkų, dar bibliotekininkė, muziejininkė, mokytoja... Pranešėjai – ir iš Lietuvos, ir iš Sankt Peterburgo. Temos grimzdo į tyrinėjimų gylį, aprėpė gan ilgą laikotarpį, formavo Maironio gyventų metų kontekstą, iškėlė daug asmenybių ir jų darbų. Įvadinis pranešimas buvo istoriškai įdomus „Valstybės politika nacionaliniu klausimu (Imperatorius Nikolajus II ir grafas I. I. Tolstojus)“ (Borisas Ananjičius). Kalbėta apie lituanistiką Peterburgo bibliotekose ir archyvuose (A. Andronovas), teatrinį lietuvišką palikimą Peterburgo teatro bibliotekoje (Apolonija Kalniūtė), Romos katalikų dvasinės akademijos kasdienybę ir jos prasmes (dr. Vilma Žaltauskaitė).

Supažindinta su Dvasinės akademijos paskutinio rektoriaus A. I. Aleksandrovo lietuviškais ryšiais (S. Žemaitis), analizuota 1905 m. lietuvių kalbos dėstymo mokyklose programa (dr. V. Kazanskienė), tyrinėta lietuvių tarmėtyra: Kazimieras Jaunius ir Eduardas Volteris (dr. Danguolė Mikulėnienė). Dalyvavo viešnia iš Latvijos prof. Lidija Leikuma (puikiai mokanti lietuviškai), kuri nagrinėjo temą – Peterburgo vaidmuo Latgalijos nacionaliniame atgimime. Kalbėta apie to laikotarpio muziką. Tokiam tyrinėjimui pradžią atvėrė muzikologas dr. Jonas Bruveris, o prof. Alfonsas Motuzas instrumentais atskleidė trimito bei kanklių svarbą lietuvių sakralinėse apeigose ir religijotyroje. Galina Tavlaj priminė lietuvių ir baltarusių apeiginių melodijų sąlyčio taškus. Paliesti ir kultūriniai ryšiai – kalbėta apie išeivių iš Lietuvos įtaką F. I. Šaliapino kūrybos evoliucijai (dr. Egidijus Mažintas).

Kiti pranešimai buvo skirti Maironiui. Reikia priminti, jog Jonas Mačiulis-Maironis Peterburge išgyveno beveik dvidešimt metų. 1888-1892 m. studijavo Romos katalikų dvasinėje akademijoje, o 1894-1909 m. joje profesoriavo. Maironio „alsavimą“ šiame mieste galima dar pajusti: išlikę Dvasinės akademijos rūmai – didingas pastatas, labai įdomios architektūros, jos grožis ir netikėti fligeliai, „sukiniai“, kiemeliai, koplyčia atsiveria iš vidinės pusės. Pasisekė „įsprukti“ ir į buvusios akademijos vidų – dar vis tie patys siauri aukšti paslaptingi koridoriai, žingsnių nudilinti metaliniai ir cementiniai laiptai... Dabar jau prasidėjęs remontas, mat rūmuose įsikūręs Pedagoginis universitetas. Pagaliau čia ta pati akademija, kurios koridoriais vaikščiojo ne tik Maironis, bet ir M. Valančius, A. Baranauskas... Teko užeiti į Šv. Kotrynos bažnyčią, kurioje tais laikais buvo lietuviškai aukojamos šv. Mišios, Maironis sakė pamokslus, jų keli originalai saugomi muziejuje. Lietuvos delegacija gyveno Katalikų aukštosios dvasinės seminarijos svečių namuose. 1996 m. ši Dvasinė seminarija po ilgų uždarymo metų vėl atkurta. Maironio laikais čia taip pat buvo kunigų seminarija, į jos Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Maironis dažnai ateidavo – ir melstis, ir su akademijos auklėtiniais. Bažnyčia tebeveikia... Maironis ir Peterburgas būtų atskira plati tema. Jeigu skaitytojai smalsautų, ar yra prie tų pastatų kokios nors memorialinės lentos, atsakau, kad nėra, galbūt dar vis ne laikas jas tvirtinti.

Tačiau grįžkime prie tos konferencijos dalies, kurioje pranešimai buvo skirti Maironio asmeniui, kūrybai, archyvui. Jurgita Venckienė kalbėjo apie Maironio rašto ir kalbos raidą, bendrinės kalbos pasirinkimą ir formavimąsi jo kūryboje, iliustravo ortografijos kitimus. Dr. Brigita Speičytė pasirinko temą „Maironio palimpsestas“, svarstė jo poezijos „nemodernaus modernumo“ sąvoką, ankstyvosios Maironio kūrybos vaidmenį literatūros modernizacijos vyksmui XIX-XX a. sandūroje. Kauno Maironio gimnazijos mokytoja Jūratė Česonienė papasakojo apie Lietuvos maironiečių draugiją – kaip puoselėjamos poeto idėjos tarp moksleivių. Šių eilučių autorė supažindino konferencijos dalyvius su Maironio memorialiniu bei archyviniu palikimu, parsivežtu iš Peterburgo ir tebesaugomu šiandien.

Įdomų pranešimą perskaitė kunigas dr. Rimantas Gudelis, kuris yra tarsi „peterburgiškis“, nes 2004-2006 m. rektoriavo Sankt Peterburgo katalikų aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Buvusiam rektoriui viskas pažįstama – aplinka ir žmonės. Jis domėjosi Maironio gyvenimu Peterburge, iš spaudos surinko pluoštą prisiminimų. Jau studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje Maironis turėjo pagrindinį siekį – ir už akademijos sienų laimėti pilietybės teises lietuvių kalbai bei skleisti tautinio sąjūdžio idėjas. Jaunasis studentas buvo lietuvių būrio priekyje, landžiojo su prašymais Vyriausybei... Kitas periodas – Maironis Dvasinės akademijos dėstytojas, sparčiai kyląs hierarchijos laiptais iki profesoriaus, vicerektoriaus. Aišku, akademijoje poeto pavardė buvo Maciulevičius, niekas net neįtarė, jog tai tas pats romantikas, maištininkas Maironis, kovojantis prieš carizmo priespaudą...

Tačiau tie dvidešimt metų, Maironio pragyventų Peterburge, tebeturi daug paslapčių. Čia juk praėjo pats kūrybiškiausias jo laikas, iš šio miesto poetas daug keliavo po užsienį, čia turėjo draugų, bičiulių, lankė muziejus, teatrus, puoselėjo lietuvybę, daug sukūrė. Deja, Maironis dienoraščio nerašė, laiškų teišlikę keliolika, prisiminimų apie tą laikotarpį taip pat labai nedaug, todėl kiekviena nauja smulkmena ar detalė yra vertinga ir įdomi.

Kadangi konferencijos pavadinimas skamba su prierašu „Peterburgo perspektyva“, apie lituanistiką svarstyta nemažai. Antrąją viešnagės dieną Sank Peterburgo kultūros komiteto Baltojoje salėje įvyko spaudos konferencija, joje į klausimus atsakinėjo oficialūs asmenys: konsulas E. Bajarūnas, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LRV patarėjas Bertas Venckaitis, prezidentas prof. G. Želvys, sekretorius R. Kvietkauskas, Kultūros komiteto pirmininkas Nikolajus V. Burovas. Buvo diskutuota – kiek neatverta Peterburgo lietuviškoji tema, ką reiktų padaryti. Pirmiausia reikia gerai išversti ir naujai išleisti rusų kalba Maironio poeziją, projektuoti leidinį „Lietuviai Peterburge“. Teiginys, jog kultūra labiau už viską vienija žmones, buvo pakartota keletą kartų. Ponas N. V. Burovas puikiai žino Kauną, jame sakė jaučiasi panašiai kaip Krokuvoje (supraskite – gerai!), džiaugiasi ir giria, kad miestas puoselėja klasikinės operetės tradicijas, rengia festivalius. Jis į šį mūsų reiškinį žvelgė su draugišku pavydu, nes jų mieste operetę dar teksią atgaivinti...

Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje kaip konferencijos „iliustracija“ buvo surengta paroda „Lietuviška knyga“. Iš fondų darbuotojos ištraukė nemažai lietuviškų leidinių – daugiausia jų išleista XX a. pradžioje. Parodoje buvo E. Volterio memorialinės bibliotekos dalis, lietuviški vadovėliai, kalendoriai, „Lietuvių laikraštis“, ėjęs 1904-1906 m., kurį kartu su Antanu Smilga steigė ir į jį rašė Maironis. Bibliotekoje saugomos ir keturios Maironio knygos, iš jų „Jaunoji Lietuva“ (1907) kažkokiu būdu patekusi iš V. Mykolaičio-Putino bibliotekos. Po parodos atidarymo įvyko apvaliojo stalo pokalbis „Lietuvių palikimas Sankt Peterburge“, vėl oficialūs asmenys, vadovaujami konsulo E. Bajarūno, dalyvaujant G. Želviui, V. Kazanskienei, R. Kvietkauskui ir kitiems, svarstė, kaip priartinti tą „archyvinę lietuvybę“ ir prie Peterburgo tautiečių, ir paskleisti informaciją Lietuvoje. Nuspręsta lietuvišką paveldą kaupti Sankt Peterburgo lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centre, o iš Lietuvos pusės rengti Lietuvos palikimo registrą (sąvadą) – šias dvi iniciatyvas kūrybiškai susieti. Būtina parengti ir išleisti reprezentacinį leidinį „Lietuviai Sankt Peterburge“, reguliariai rengti konferencijas tema „Lietuviai Peterburge“, vasaromis organizuoti jungtines Lietuvos ir Sankt Peterburgo jaunimo stovyklas, kurių metu mieste prie Nevos būtų atliekami lietuviško paveldo tyrinėjimai. Taigi perspektyva išties „perspektyvi“...

Paskutinioji konferencijos diena, kaip minėta, vyko Katalikų aukštojoje dvasinėje seminarijoje, Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčios salėje. Po oficialiosios dalies, po apibendrinamųjų prof. G. Želvio minčių buvome pakviesti į šv. Mišias, kurias aukojo kun. R. Gudelis. Giedojo Peterburgo lietuviai, o po šv. Mišių bažnyčioje koncertą surengė Kauno Maironio gimnazijos moksleiviai, vadovaujami aktorės Reginos Laucytės. Jie deklamavo ir dainavo Maironio eiles, skambino kanklėmis, balsai įspūdingai aidėjo po bažnyčios skliautais. Gimnazistai buvo visateisiai konferencijos dalyviai, klausėsi kai kurių pranešimų, dalyvavo renginiuose, žvalgėsi po miestą. Tačiau jie „atsimušė“ į kalbos barjerą – rusiškai nebemoka... Gyvenimas prieš akis – galbūt ši kelionė taps impulsu mokytis rusų kalbos ir net tyrinėti Peterburgo archyvus.

Visai prieš atsisveikinant ir išsiskirstant buvome pakviesti į Lietuvos generalinį konsulatą susipažinti su lietuvių bendruomenės nariais, išgerti taurę vyno, atsipalaiduoti, nes konferencija buvo įtempta, darbotvarkė taip suplanuota, jog, kaip žmonės sako, nebuvo laiko obuoliui nukristi...

Man dar buvo smalsu aplankyti bent keletą Sankt Peterburgo literatūros muziejų, paklajoti Maironio pėdomis, daug ką nufotografuoti. Klaidžiodama pėsčiomis su žemėlapiu rankoje, klausdavau praeivių, kur F. Dostojevskio, A. Achmatovos, S. Puškino, A. Bloko muziejai, pasakydavo ir parodydavo kiekvienas – paauglys ar senolis, pakeitęs savo kryptį pavėdėdavo iki kampo... Ėmiau su siaubu galvoti: jeigu užduotų klausimėlį Laisvės alėjoje – kur Maironio, Vaižganto, Sruogos muziejai... Geriau negirdėti atsakymų...

Manęs kažkas paklausė, ar nebuvo baisu Peterburge vaikščioti vienai? Koks ten baisumas... Miestas šventinis, daugybė papuoštų milžiniškų eglių, didžiuliai „diedmorozai“, gatvės žėrėjo spalvomis, žmonės draugiški. Nuolat galvojau, kaip čia gyveno didieji lietuviai, kur vaikščiojo Maironis. Jeigu labai įsiklausai, girdi jų žingsnių tolimą aidą...

Belieka linkėti ir tikėti, jog Peterburgo lietuviškoji perspektyva įgaus pagreitį – pradžia padaryta rimta ir viltinga, o įvairiose šio miesto mokslo įstaigose netyrinėtos lituanistikos dar yra gana nemažai. Manau, mūsų laukia įdomūs atradimai.