Naujienos

PLB Lituanistikos katedros profesoriai Violeta Kelertienė ir Giedrius Subačius, įvairių Lietuvos organizacijų kvietimu, talkininkavo Turino mugėje, kur Lietuva, jos leidyklos, knygos ir jų autoriai sužibėjo tarp daugybės stendų, šurmuliuojančių lankytojų ir renginių. Atskirai patraukliai buvo į italų kalbą išverstos knygos, kurios traukė italų dėmesį kartu su vykusiai išdėliotomis knygomis ir albumais lietuvių kalba. Galima tik stebėtis, kiek šiuose baruose nuveikta darbščių ir sumanių lietuvių autorių, mokslininkų, menininkų ir leidėjų.

Lietuviškos knygos atrodė nepriekaištingai gražios, puikiai apipavidalintos, moderniais, spalvingais viršeliais, kokybišku popieriumi. O atvežta juk buvo tik maža dalelė visos Lietuvos produkcijos. Martyno Mažvydo prašymas imti knygą ir skaityti, tautai davė tokį impulsą, kad dar ir šiandien, jau kompiuterių amžiuje, lietuviai išsiskiria savo knygomis, albumais ir žodynais. Mūsų knygos, atkeliavusios iš taip toli, domino italų skaitytojus, o renginiai, pristatantys poetus, prozininkus ir kitas Lietuvos įžymybes, supažindino italų visuomenę su jų akimis tolimu, nors jau ir ES narės, kraštu.

Kiek teko girdėti, mugės rengėjai, atsakingi už lietuviškąją dalį, nustebino italus savo puikiu pasiruošimu šia proga garsinti Lietuvos vardą ir jos pasiekimus, ne tik pardavinėti knygas, bet ir sudarinėti pažintis bei sutartis ateities projektams su italų ir kitų šalių leidėjais.

Atrodo, kad geriausiai sekėsi su literatūra vaikams, nes italai mokinius į Turino mugę veža iš tolimiausių savo krašto kampelių. Mugėje buvo paruošta net speciali erdvė, kur vaikai galėjo patys reikštis arba buvo supažindinami su lietuviškos kultūros pavyzdžiais. Tame paviljone darbavosi pasižymėję menininkai ir rašytojai, kaip Sigutė Ach, Vytautas V. Landsbergis ir Aurelija Čeredaitė, linksmindami italų vaikus, lėlėmis vaidindami lietuviškas pasakas ir vesdami interaktyvius žaidimus lietuvių tautosakos motyvais.

Poetai ir poetės turėjo savo susitikimus su mugės lankytojais, o prozininkai savo sekcijas. Kai kur mažesnėms rašytojų grupelėms moderavo Laimontas Jonušys, kai kur — Violeta Kelertienė. Jų uždavinys buvo trumpai pristatyti autorius ir jų kūrybą, paliekant laiko patiems autoriams pasirodyti, atsakyti į moderatorių pateiktus klausimus, leisti būsimiems skaitytojams į juos pažiūrėti, nustatyti jų simpatiškumo laipsnį, išgirsti jų balsus ir dar pasiklausyti jaunos skaitovės perskaitytų itališkai išverstų jų kūrybos ištraukų. Čia geriausiai pasirodė gyvas lietuvių prozos klasikas Juozas Aputis, prabilęs apie cenzūros laikų kūrybos sunkumus ir laimėjimus. O rašytojams vyrams a la teniso kamuoliuką šmaikščiai pametinėjo Giedra Radvilavičiūtė, budindama juos iš snaudulio ar „apsamanėjimo.“ Tuo tarpu knygų vertėjai iš italų kalbos, baltistai prof. Pietro Dini bei prof. Guido Michelini, taip pat lietuvių knygų leidėjas Italijoje Francesco Parasole išsijuosę be poilsio skubėjo iš vienos erdvės į kitą, talkinami specialiai nusamdytų (iš lietuvių į italų kalbą, ir atvirkščiai) vertėjų: Rasos  Klioštoraitytės, Birutės Žindžiūtės-Michelini ir kt. Kūrėsi maloniai įtempta, darbinga tikros mugės atmosfera ir nuotaika.

Didžiausią pasisekimą turėjo kelios temos ir plačiau žinomos asmenybės. Prezidento Valdo Adamkaus patarėja Irena Vaišvilaitė, daug metų studijavusi meną ir architektūrą Italijoje bei parašiusi mokslinį veikalą apie Lietuvos baroką (kurio išdidintos skaidrės nuolat šmėžavo Lietuvos stendo fone), ypač sudomino daug italų lankytojų. Kiti du plačiau žinomi Lietuvos menininkai, filmų kūrėjas Jonas Mekas ir teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, taip pat pritraukė didžiausias sales žmonių, kai kur dešimtys gerbėjų ir smalsuolių stovėjo net prie sienų. Nenuostabu, kad labai populiarus Italijoje pasirodė ir kardinolas Audrys J. Bačkis, specialiai atvykęs į šį renginį. Visur dominavo italų kalba, vertėjai vertėjavo kiek įmanydami, bet dažnai jų neužteko ir italų kalbos nemokantiems kartais teko vadovautis vaizdu ir nuojauta. Mugėje tarptautine vadinamos anglų kalbos beveik nebuvo girdėti. Bravo italams! Bravo ir lietuviams, kurie per trumpą nepriklausomybės laiką jau spėjo paruošti italų kalbos žinovų arba pritraukti italų kalbininkus, mokančius lietuvių kalbą bei jai atsidavusius. Tikriausiai tokiu būdu atsirado ir specialios sekcijos, skirtos lietuvių kalbai. Tiek moderniais metodais (Giedrius Subačius), tiek įprastais (Pietro Dini ir kt.), kompiuteriu ir žodžiu, šiose sekcijose italai buvo supažindinti su lietuvių kalbos reikšme, svarba, nurodytos lietuvių kalbos studijos, mokslinės knygos įvairiomis kalbomis: ne tik lietuvių ar italų, bet ir anglų, vokiečių, japonų. 

•••

Vakarais skambėjo lietuviškas džiazas ir daugiausia lietuvės poetės, jaunos, gražios, gilios žodžio ir jausmo fėjos: Neringa Abrutytė, Agnė Žagrakalytė, Daiva Čepauskaitė.

Buvo ir poetų: Kornelijus Platelis, A. A. Jonynas, Gintaras Grajauskas ir Sigitas Parulskis, ką ten visus suminėsi ir visur suspėsi. Pagirtina, kad Lietuva po patirčių Frankfurto ir Gothenburgo mugėse, nekalbant jau apie savo metines Vilniaus muges, išmoko, ką ir kaip daryti, kad išgarsintų savo kraštą ir jo kultūrą. Sporto aistruoliai važinėja po pasaulį, sekdami paskui savo komandas ir numylėtus žaidėjus. Jeigu man kas duotų galimybę, mielai pasidaryčiau Lietuvos mugių aistruole (kitais metais Lietuva bus Jeruzalės mugės garbės viešnia, po to gal vilios Bolonija). Kur kitur gali bendrauti su mylimais rašytojais ir leidėjais, sveikintis su kardinolais, kalbininkais ir režisieriais, o vakare matyti Eimunto Nekrošiaus „Giesmių giesmės” pastatymą?

VIOLETA KELERTIENĖ