Naujienos

Aleksandro Lukašenkos režimas verčia Baltarusijos jaunimą sprukti iš tėvynės. Daliai jų gyvenimo užutekiu tampa Lietuva. Jaunuoliai pasirenka studijas Vilniuje veikiančiame Europos humanitariniame universitete (EHU), kuris Baltarusijoje yra uždraustas.

EHU besimokantys studentai žino, kad vien dėl šios priežasties savo tėvynėje sunkiai ras darbą, tačiau jų tai negąsdina. Baltarusiai įsitikinę, kad jų šalis ateityje vis tiek pasikeis.

Nors ir jauku, bet ne namai

Olegas Grubičius ir Jelena Grunkovskaja yra EHU pirmakursiai. Lietuvoje jie jau penktas mėnuo.
„Kita šalis, svetimi žmonės. Gyvename bendrabutyje su lietuviais. Būna įvairių situacijų, bet šiaip sugyvename visai neblogai“, – pokalbį nedrąsiai pradėjo Jelena.
Olegas, pasiteiravęs, ar žurnalistas supras jį kalbantį baltarusiškai, pabrėžė, kad Lietuvoje jis jaučiasi jaukiai. „Žinome, kad čia ne Baltarusija, tačiau Vilnius mums yra savas miestas. Čia susipynusios baltarusių, lietuvių, lenkų, žydų kultūros. Šiame mieste dirbo ir gyveno garsiausi baltarusių švietėjai, poetai, rašytojai. Todėl nesijaučiu visiškai atitrūkęs nuo gimtosios žemės“, – pasakojo baltarusių istoriją studijuojantis Olegas.
Atitrūkti nuo gimtųjų namų neleidžia ir šalių kaimynystė. Buvusiam ne kartą Baltarusijoje, laikas 6.42 val. šį tą reiškia. Tokiu metu kasdien iš Vilniaus į Minską išvyksta traukinys. Juo mūsų kalbinti studentai bent kartą per mėnesį važiuoja aplankyti Baltarusijoje likusių draugų ir artimųjų.
„Gal norėčiau ir dažniau nei kartą per mėnesį važiuoti, tačiau ne visada pavyksta. Šeštadieniais vyksta paskaitos, reikia ruoštis seminarams, tad vienai dienai išsprukti nelabai apsimoka. Nors, kita vertus, tik keturios valandos kelio – ir tu jau namie“, – patogiu susisiekimu ir nedideliu atstumu džiaugėsi Olegas.

Pasibaisėjo įvykiais Minske

Olegas kovo 25-ąją – Baltarusijos 90-ųjų nepriklausomybės metinių dieną, kai Minske režimo smogikai talžė demonstrantus, – buvo Vilniuje. Jis dalyvavo čia organizuotuose renginiuose.
„Už Baltarusijos ribų gyvena trys milijonai etninių baltarusių. Aš tądien likau Vilniuje. Susirinkome, ėjome į Rasų kapines ir pagerbėme čia palaidotus nepriklausomos Baltarusijos kūrėjus. Rasų kapinėse palaidota apie 60 baltarusių veikėjų. Vėliau buvo šventinis koncertas Mokytojų namuose“, – pasakojo studentas. Įvykiai Minske vaikiną labai sujaudino. „Mitinguotojus talžė ne milicininkai. Tai brutalios režimo mašinos“, – baisėjosi Olegas.
Jelena studijuoja socialinę filosofiją, todėl į tai, kas vyksta aplinkui, ji žiūri šiek tiek filosofiškai, matydama tiek bloga, tiek gera. Mergina tądien Minske netikėtai pakliuvo į patį mitingo centrą.
„Skubėjau į traukinį, o gatvė buvo užblokuota, aikštė aptverta. Kai buvau įleista į metro, traukiniai nebevažiavo. Tramvajai nestojo. Išsikviečiau taksi. Tačiau niekas neatvažiavo“, – pasakojo mergina. Tiesa, ši istorija baigėsi laimingai. Jelenai paaiškinus situaciją, milicininkai ją pavėžėjo iki traukinių stoties.

Nori dirbti valdiškoje tarnyboje

Baigę studijas Vilniuje jaunuoliai ruošiasi grįžti namo. Kadangi universitetas, kuriame jie mokosi, Baltarusijoje uždraustas, Olegas supranta, kad rasti darbą tėvynėje bus nelengva. Su juo sutinka ir kiti studentai. Tačiau jie pasiryžę aktyviai veikti. „Vis tiek grįšime. Į valstybės tarnybą. Būtinai į valstybės tarnybą“, – dėstytojų padrąsinti vienu balsu kartojo studentai.
„Tikiu, kad iki 2011 m., kai baigsime studijas, Baltarusijoje kažkas pasikeis. Jei ne, tai važiuosime ir keisime. Dėl to mes ir mokomės“, – pridūrė Olegas.

Jaunuoliai žavisi laisve

Baltarusiai labai kalbūs. Jie noriai pasakojo apie savo gyvenimą, kuris Lietuvoje dažniausiai sukasi apie universitetą. Jį jie vadina „pirma savirealizacijos vieta“.
„Kas įdomaus pas mus vyksta? Pirmiausia – universitetas. Čia gali daryti tai, ką nori. Turime labai demokratišką vadovybę, kuri palaiko mūsų iniciatyvą. Tai labai svarbu, nes Baltarusijoje studentai negali to, ką gali čia, – tvirtino Olegas ir pradėjo vardyti universiteto pranašumus. – Organizuojame įvairius kultūrinius renginius, kultūrines akcijas. Galime rašyti straipsnius į baltarusių spaudą. Bendraujame su vietos baltarusiais, kurių tikrai yra nemažai. Lankomės ir jų renginiuose. Yra būrelis, kuris studijuoja bendrą Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos istoriją. Tad liūdėti tikrai netenka.“ Jo kolegė Jelena pridūrė, kad neseniai lietuvių pavyzdžiu Baltarusijos nepriklausomybės dienos išvakarėse buvo surengtas baltarusių kalbos diktantas, kuriame įgūdžius galėjo išbandyti visi norintys.
Baltarusiai nesibaido ir lietuvių kalbos. Bene visi studentai dalyvauja Lietuvos užsienio reikalų ministerijos remiamame kalbos ir kultūros pažinimo projekte. Vykdydami projektą jie keliauja po Lietuvą, bendrauja su kaimo gyventojais, fotografuoja.
Tai padeda jiems geriau pramokti lietuviškai. „Kol kas lietuviškai sunkiai suprantame. Galime susikalbėti lenkiškai arba angliškai. O lietuvių kalbą sunkiai įkandame. Nors uoliai mokomės“, – patikino Olegas.