Naujienos

Iš kairės ir iš dešinės sklinda vis daugiau abejonių Lietuvos užsienio politikos kursu. Vieniems neaišku, kodėl draugaujama su “ubagais”, o kiti piktinasi, kodėl neva kišamės į kaimynų vidaus reikalus. Pastarųjų savaičių įvykiai Gruzijoje tapo dar vienu pretekstu pakritikuoti Lietuvos užsienio politiką. Pasak vieno apžvalgininko, „dezinfekcija“ pagrindinėje Tbilisio gatvėje tik patvirtino, kad europietiškas vertybes puoselėjančiai Lietuvai „barbarų“ šalyje esą nėra ką veikti.

Ir iš tiesų – ką Lietuva veikia Pietų Kaukaze, Ukrainoje, Moldovoje?

Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti kelerių metų senumo istorijoje. Tada visuomenė ir politikai aktyviai diskutavo, kokie bus Lietuvos tikslai įstojus į Europos Sąjungą ir NATO. Iš esmės buvo kalbama apie dvi – „auksinės provincijos“ ir „regiono centro“ idėjas. Ir nors kalbų įvairiomis progomis buvo pasakyta nemažai, pats šių idėjų turinys, matyt, taip ir liko iki galo neaiškus.

Ribos tarp „Rytų“ ir „Vakarų“ politikos nusitrynė

Pradėkime nuo to, kaip mūsų valstybės gyvenimą pakeitė narystė NATO ir ypač – Europos Sąjungoje. Pirmiausia pasikeitė pati Lietuvos geopolitinė padėtis. Jei anksčiau būdavo aišku, ką mums reiškia Rytai ir ką – Vakarai, tai dabar ši riba nusitrynė.

Pavyzdžiui, Lietuvos pastangos sutelkti Europos Sąjungos paramą siekiant išspręsti užakusios „Družbos“ klausimą – tai „Rytų“ ar „Vakarų“ politika? Arba grumtynės Briuselyje dėl teisės neizoliuoti į Šengeną stojančios Lietuvos ir tuo pat metu neatsitverti aukštomis vizų sienomis nuo artimiausių kaimynų – Baltarusijos ir Karaliaučiaus srities?

Kiekvienas žingsnis, kurį šiandien žengiame Rytų kryptimi, yra derinamas ne tik su Briuseliu, bet ir su kitomis 26 Europos Sąjungos valstybėmis. Tai nei „Rytų“, nei „Vakarų“ – tai bendroji Europos politika.

Šią bendrąją Europos politiką taip pat galima suskirstyti į atskiras sritis – pavyzdžiui, bendroji žemės ūkio politika, energetikos politika, transporto politika, migracijos politika ir taip toliau. Tiesioginei Užsienio reikalų ministerijos atsakomybei šioje interesų jūroje tenka tik kelios sritys: užsienio prekybos politika, bendroji užsienio ir saugumo politika, europinė kaimynystės politika, ES plėtros politika, vystomojo bendradarbiavimo politika ir dar kelios kitos sritys. Nors ir šiose srityse mūsų svarbūs partneriai yra visos valstybės institucijos.

Tuo tarpu daugybė kitų svarbių klausimų (tarp jų – ir euro įvedimas, prisijungimas prie Šengeno, moksliniai tyrimai ir kt.) ES institucijose pirmiausia svarstomi kitų Lietuvos ministerijų atstovų. Šiuo požiūriu dalyvavimas ES reikaluose šiandien nebėra grynoji užsienio politika. Riba tarp vidaus ir išorės reikalų taip pat nusitrynė. Ir tai yra antroji svarbi narystės Europos Sąjungoje pasekmė.

Įstojus į Europos Sąjungą mūsų diplomatinei tarnybai iškilo hamletiškas klausimas: būti ar nebūti? Juk aktyviai ir sėkmingai dalyvauti Europos santykiuose su išoriniu pasauliu – nuo Afrikos iki Australijos – mūsų sistema paprasčiausiai nepasiruošusi. Neturime nei parengtų specialistų, nei finansinių išteklių aktyviai įsitraukti, pavyzdžiui, į Artimųjų Rytų taikos procesą. Santykiai su Kinija, Indija, branduolinės Irano programos – daugelį svarbių XXI amžiaus pradžios tarptautinės politikos klausimų šiandien įmanoma kur kas sėkmingiau spręsti per bendrąsias ES institucijas.

Bendrąja ES kompetencija pasitikinti ES valstybė praktiškai gali leisti sau prabangą nusišalinti nuo išorinių reikalų ir užsiimti pirmiausia savo vidaus problemų sprendimu. Šia galimybe pasinaudojančios šalys pusiau juokais, pusiau rimtai ir vadinamos „auksine provincija“.

Alternatyva tokiam savanoriškam nusišalinimui nuo ES išorinių reikalų – susirasti juose savo nišą ir joje įsitvirtinti. Dėl geografinių, istorinių, nacionalinio saugumo priežasčių Lietuvos specializacija posovietinės erdvės kryptimi, regis, yra daugiau nei natūrali.

Pabrėžiu – ši specializacija vyksta pirmiausia Europos Sąjungos išorinėje politikoje.

Neabejotina, kad ES interesai posovietinėje erdvėje tik plėsis. Pajamos iš prekybos nafta ir dujomis sukuria galingas prielaidas Rusijos ekonomikai vystytis. Vien praėjusiais metais Europos Sąjungos ir Rusijos prekyba pasiekė beveik 700 mlrd. litų ir toliau auga. Didžioji dalis šios prekybos, beje, vyko per Baltijos jūros regioną.

Didėja ir Vidurinės Azijos, kaip alternatyvaus energetinių išteklių regiono, reikšmė. Globalioje konkurencijoje dėl išteklių Europos Sąjungai svarbus kiekvienas lašas, kiekvienas kubinis metras.

Tad Europos Sąjunga suinteresuota, kad tiek energiją tiekiančios šalys, tiek ją transportuojančios būtų stabilios, nekonfliktiškos ir, pageidautina, atviros bendradarbiavimui.

Šių interesų vedama ES sukūrė Europos kaimynystės politiką, kurioje Lietuva ir siekia aktyvesnio vaidmens bei pripažinimo. Šioje srityje mūsų šaliai sekasi visai neblogai. Lietuvos pastangomis į ES kaimynystės politiką buvo įtrauktos Pietų Kaukazo šalys, Europos lygiu atkreiptas dėmesys į ne vieną mūsų kaimynams opią problemą. Lietuvos pastangomis arba aktyviai remiant Europos Sąjungoje radosi neformalios Baltarusijos, Gruzijos draugų grupės. Ir, suprantama, didelis mūsų laimėjimas – sėkminga misija Ukrainoje padedant suvaldyti krizę Oranžinės revoliucijos metu.

Lietuvai – tarpininko vaidmuo

Todėl klausiant, ką Lietuva veikia Rytuose, pirmiausia, matyt, reikia turėti galvoje šį – įsitvirtinimo Europos Sąjungoje aspektą.

Kaip minėta, riba tarp „Rytų“ ir „Vakarų“ mūsų užsienio politikoje jau baigia išsitrinti. Todėl Lietuvos aktyvumas Rytuose nesireiškia kitų, „vakarietiškų“ valstybės interesų sąskaita. Galbūt mes įpratę manyti, kad kiekvienas krustelėjimas Ukrainoje ar juo labiau Rusijoje patraukia ES dėmesį.

Tačiau pasaulyje, kur vyksta daug įvairių konfliktų ir kertasi gausybė interesų, sutelkti Europos dėmesį ten, kur mums atrodo svarbiausia, nėra paprasta. Štai ir apie įvykius Gruzijoje 27 ES valstybės susidarė kiekviena savo nuomonę – kas pagal ambasados Tbilisyje pranešimus, kas pagal TV reportažus, o kam vieną ar kitą nuomonę galėjo pašnibždėti ir paslaugus kurios nors šalies diplomatas. Suformuoti kuo labiau tikruosius įvykius ir ilgalaikį ES interesą atspindinčią bendrąją nuomonę reikia daug pastangų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras sutrumpino savo vizitą Armėnijoje ir nuskubėjo į kaimyninę Gruziją – siekdamas kuo tiksliau išsiaiškinti, įvertinti padėtį Gruzijoje ir informuoti apie tai partnerius Europos Sąjungoje. Po šio vizito užsisuko Lietuvos diplomatinė „mašina“ visose Europos Sąjungos šalyse, kad artimiausioje ES užsienio reikalų taryboje būtų pasiekti Lietuvos, Europos Sąjungos ir Gruzijos ilgalaikiams santykiams palankiausi sprendimai.

Gyvenimo sovietinėje sistemoje patirtis kuria santykinį Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, pranašumą kitų ES šalių atžvilgiu posovietinėje erdvėje. Nė viena kita ES valstybė nenuėjo tokio reformų kelio, kurį įveikė trys Baltijos šalys. Ir mūsų sėkmės priežastys šiandien domina kitas buvusio lagerio valstybes. Jei pavyko mums, galbūt gali pavykti ir joms?

Mums atkakliai bandoma įpiršti nuomonę, kad iš visų ES šalių blogiausius santykius su Rusija šiandien turi Baltijos valstybės. Tačiau pažvelgę į Rytus pamatysime, kad iš visų NVS šalių prasčiausius santykius su Baltijos valstybėmis, deja, turi ... Rusija.

Kur tik šiemet neteko lankytis Lietuvos užsienio reikalų ministrui – Tbilisyje, Jerevane, Astanoje, Biškeke, Taškente ar Dušanbėje, visur Lietuvos atstovai priimami su derama pagarba ir dažnai – su neslepiama simpatija. Net su Baltarusijos užsienio reikalų ministru pavyko suderinti sutarties pasirašymu pasibaigusį susitikimą.

Visiems mūsų partneriams rytuose įdomi mūsų patirtis pertvarkant atkurtos valstybės politinę ir finansų sistemą, žemės ūkį, socialinę ir sveikatos apsaugą, o ypač – patirtis, įgyta integruojantis į euroatlantines struktūras.

Baltijos šalys yra natūralus traukos centras toms regiono šalims, kurios siekia glaudesnių santykių su Europos Sąjunga ir NATO ir euroatlantinę integraciją suvokia kaip savo šalies visapusiškos modernizacijos programą. Mūsų prašo patarti, pamokyti ir jei reikia – užtarti Briuselyje, kur šiandien krypsta ne vienos regiono valstybės žvilgsniai.

Lietuva galbūt išsiskiria tuo, kad kol kas vienintelė iš Baltijos šalių įsivardijo save „regiono centru“ ir deklaravo ketinimus stiprinti šias pozicijas. Natūrali kaimynystė tiek su Vidurio, tiek su Šiaurės Europa leidžia mums išnaudoti kur kas daugiau instrumentų „Rytų“ interesams „Vakaruose“ ir „Vakarų“ – „Rytuose“ skleisti.

Mūsų sąlygomis „regiono centras“ yra savita geopolitinė funkcija, kuri gyvuos tol, kol bus gyvas NVS šalių interesas Europos Sąjunga. Europinė trauka ( jei jos neužslopins kiti traukos centrai) yra mūsų didžiausias sąjungininkas.

Iš čia seka ir kiti mūsų deklaruojami interesai – kad Europos Sąjunga būtų vieninga, politiškai ir ekonomiškai stipri, o jos durys – neuždarytos.

Vidaus politikoje tvyro pasimetimas

Ar Lietuva iki galo išnaudoja regiono centro funkciją savo interesams tenkinti?

Tenka pripažinti, kad šioje srityje dar labai nedaug pasiekta. Jei užsienio politikos srityje matome didžiulį aktyvumą, tai vidaus politikoje – tvyro pasimetimas... Daug gerų tarptautinių iniciatyvų užgęsta dėl to, kad joms šalies viduje nerandama tinkamos atramos arba reikiamo dėmesio.

Pavyzdžiui, apie Lietuvos ir Lenkijos sujungimą šiuolaikiniais greitkeliais ir geležinkeliais kalbame jau daugiau nei dešimtį metų. Per tiek laiko turbūt buvo galima nutiesti ir greitkelį, ir geležinkelį – ir už savus pinigus. Tačiau mes labiau linkę ieškoti paaiškinimų, kodėl to nebuvo galima padaryti, nei sukoncentruoti lėšas ir išsiveržti (o kartu ir išvesti kitas Baltijos šalis) iš dešimtmečius trukusios izoliacijos.

Šiandien, stebint savivaldybių kovas dėl to, kurioje Lietuvoje vietoje turėtų eiti “Rail Baltica” geležinkelis, neapleidžia bloga nuojauta, kad šie ginčiai taip iškraipys būsimą geležinkelio trasą, jog mūsų kaimynams bus paprasčiau nuskristi vieniems pas kitus, užuot prieš savo valią lankius kiekvieną Lietuvos miestelį. Klausimas regiono centru siekiančiai tapti valstybei buvo, yra ir bus principinis: ar mes tiesiame geležinkelį tik sau, ar didesniam regionui?

Kita sritis – energetika. Pagrindinis priekaištas, kurio šiandien sulaukiame iš partnerių, - ko iš tiesų siekia Lietuva? Tai vieną dieną statome tiltą į Lenkiją, tai – į Švediją, o paskui išvis pareiškiame, kad statysime dujų saugyklą ar net suskystintų dujų terminalą. Tačiau blogiausia, kad realiai nė viena statyba nepradėta.

Po ilgų diskusijų Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kuri tarsi apibrėžė ilgalaikes šalies energetikos raidos gaires. Tačiau bandymai įvairiuose ganduose ir skandaluose įklampinti ir taip vėluojantį naujos atominės elektrinės projektą gali baigtis tuo, kad nuo mūsų nusigręš ir likę užsienio partneriai.

Daug diskusijų sukėlė įvairios tarptautinės “akademijos”, užsiimančios Lietuvos teisėtvarkos pareigūnų perkvalifikavimu. Tačiau kovoti su jomis bandome priešokiais ir neįsigilinę į problemos esmę. Jei buvusiems milicijos pareigūnams lengviau įgyti išsilavinimą rusų kalba, tai gal pasiūlykime kursus rusų kalba mūsų pačių aukštosiose mokyklose?

Beje, žengę šį žingsnį galėtume tikėtis pritraukti daugiau studentų iš ne tik iš visos posovietinės erdvės, bet ir iš plačiame pasaulyje gyvenančių žmonių, mokančių rusų kalbą.

Tačiau skaitant įvairias švietimo sistemos reformos koncepcijas apie tai kol kas nerasime nė menkiausios užuominos. Greičiau priešingai – į kiekvieną naują idėją žiūrima įtariai ir su didele doze skepticizmo.

Šnairuojama net į Europos humanitarinį universitetą Vilniuje, kuriame prisiglaudė Baltarusijos studentai.

Be to, gauti leidimą gyventi Lietuvoje kol kas pernelyg sudėtinga. Esame susidūrę su atvejais, kai Europos humanitarinio universiteto studentai buvo paprašyti trumpam palikti šalį ir po to į ją vėl sugrįžti – tam, kad Lietuvoje netaptų nelegalais. O būta ir gėdingų atvejų, kai iš kaimyninių valstybių išprašyti profesoriai negaudavo leidimo apsistoti mūsų šalyje, nes migracijos pareigūnams pritrūkdavo argumentacijos...

Kartais sunku suprasti, ko „regiono centru“ pasiskelbusioje Lietuvoje trūksta labiau: tarpusavio pasitikėjimo ar gebėjimo suderinti skirtingus interesus? Matyt, todėl šį tikslą vis dar rašome tarp kabučių ir komentuojame su tam tikra ironija balse.

Ateinantys metai bus kritiniai

Tačiau šiandien laidoti „regiono centro“ idėją reikštų atsisakyti tikėjimo, kad mūsų šalis gali įveikti dabarties sunkumus ir išsiveržti į priekį. Prieš gerą dešimtį metų Lietuva jau patyrė panašią krizę – tada mūsų nepakvietė nei į NATO, nei pradėti derybas su Europos Sąjunga. Tada irgi būta nusivylimo ir badymo pirštais į Estiją, priešingai nei Lietuva gavusios „bilietą“ į Europos Sąjungą...

Vis dėlto šitaip „pakrikštyta“ mūsų šalis susiėmė ir per kelerius metus pavijo daugelį regiono valstybių, o kitas – ir pralenkė.

Tad jei norime judėti į priekį, matyt, reikėtų konstruktyvaus politinių jėgų dialogo ir ilgalaikio sutarimo tęsti pradėtus darbus, kad nežingsniuotume pagal principą „vienas žingsnis pirmyn, du – atgal“. Gal praverstų stojimo į Europos Sąjungą patirtis ir Vyriausybė patvirtintų ilgalaikę regioninės lyderystės programą, kuri išskirtų svarbiausius „regiono centrui“ projektus ir integruotų juos į nacionalines strateginio valdymo ir biudžeto planavimo sistemas? Tik ne šimtą ar du šimtus projektų, kaip dabar įprasta, o daugiausia dešimt?

Šia prasme ateinantys 2008-2009 metai bus kritiniai regiono centro idėjos ateičiai – tiek dėl politinių (Seimo, Prezidento rinkimai), tiek dėl simbolinių priežasčių. Valstybės tūkstantmečio sukaktis bus ta savotiška riba, prie kurios priartėsime arba susiskaldę, paskendę smulkiuose grupiniuose interesuose, arba susivieniję ir apsisprendę žengti į antrąjį tūkstantmetį su nauja, ambicinga ir Lietuvai daug žadančia idėja.

Taigi dėti tašką dar anksti. Ir įvykiai Tbilisyje turėtų ne užgniaužti mūsų tautos ambicijas, bet atvesti prie realių veiksmų ir gilesnės diskusijos apie realų Lietuvos užsienio ir vidaus politikos santykį.