Naujienos

Prieš savaitę pasirodęs Kęstučio Girniaus komentaras „Ar lietuviai kovos Abchazijoje?“ sukritikavo vieną iš dabartinių Lietuvos užsienio politikos tikslų – pasiekti, jog artėjančiame NATO viršūnių susitikime Bukarešte Gruzijai būtų pasiūlytas NATO narystės veiksmų planas. Lietuvos užsienio politika pastaruoju metu kritikuojama dažnai ir be pagrindo – kartais dėl to, kad savanoriškai nuo tikslų formulavimo nusišalinusiems politikams ar apžvalgininkams paprasčiausiai maga pakedenti plunksnas (juk kritikuoti visada paprasčiau, nei siūlyti), bet neretai ir dėl to, kad artėja rinkimai, kuriuose įvairūs politiniai ir nepolitiniai veikėjai ruošia dirvą būsimoms rinkimų programoms.

Duok dieve, kad ši kritika iš tiesų pavirstų politinėmis programomis, nes matant, kokioje politinės valios ir idėjų vakuume yra palikta Užsienio reikalų ministerija, normalios valstybės politinį elitą turėtų surakinti siaubas. O dar labiau turėtų sunerimti visuomenė, matydama, kaip ministerijos – t.y. iš esmės biurokratinės institucijos – reikalaujama ir tikslus formuoti, ir juos įgyvendinti, ir dar užsitikrinti visuomenės ir tų pačių kritikų paramą vykdomai politikai.

„Trys viename“ – ši maisto produktų marketingo priemonė Lietuvos užsienio politikoje šiandien tapo tikrove. Diplomatai vienu metu verčiami būti ir politikais (t.y. formuluoti tikslus ir juos „žmonių kalba“ išaiškinti visuomenei ), ir praktikais (t.y. vykdyti savo pačių apsibrėžtus tikslus), ir atpirkimo ožiais (už tai, kad dirba politikais ir nesilaiko klasikinio valdžių atskyrimo principo).

Retais, bet pasitaikančiais atvejais Lietuvos diplomatams vis dėlto yra į ką atsiremti. Pavyzdžiui, į prieš ketverius metus pasirašytą 13 politinių partijų susitarimą dėl Lietuvos užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 m. Daugelis šį svarbų dokumentą jau spėjo pamiršti.

Todėl neprošal prisiminti, kas jame parašyta, pavyzdžiui, Gruzijos narystės NATO atžvilgiu: „aktyviai remti Europos Sąjungos ir NATO plėtros politiką“; „siekti, kad būtų stiprinamas Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Pietų Kaukazo valstybių bendradarbiavimas su Europos Sąjunga ir NATO, ir aktyviai jame dalyvauti“; „remti narystės Europos Sąjungoje ir NATO siekiančių šalių integracijos kursą“.

Kvestionuodami šias nuostatas, kvestionuojame ir esantį politinių jėgų susitarimą dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų. Iš principo tai gal ir nėra blogai. Užsienio politikai, kaip ir bet kuriai politikos sričiai, naudinga kartas nuo karto atsinaujinti ir įvertinti naujai susiklosčiusias tarptautinės politikos aplinkybes.

Pažiūrėkime, kaip jos pasikeitė per ketverius metus mus dominančioje geopolitinėje erdvėje. Pirmiausia – dar labiau sugriežtėjo Rusijos tonas, o pati šios mūsų kaimynės politika tapo karingesnė. Tai ypač matyti Rusijos santykiuose su Gruzija.

Rusija susigadino santykius su šia Pietų Kaukazo valstybe, 2006 m. rudenį paskelbusi Gruzijai pačias griežčiausias ekonomines sankcijas, o po to pritaikiusi ir kai kurias priemones prieš Rusijoje gyvenusius gruzinus. 2007 m. vasarą Gruzijos teritorijoje ėmė „netyčia“ kristi neatpažintų lėktuvų raketos. Prieš mažą tautą, ne ką didesnę nei Lietuva, buvo pritaikytos visos įmanomos bauginimo formos. Ir tik laiku įsikišus tarptautinei bendruomenei kylanti įtampa buvo pristabdyta.

Šiandien sakoma, kad dėl šios neapibrėžtos padėties NATO aljansui neverta su Gruzija prasidėti. Kažkaip labai sparčiai pamiršome, kad vos prieš šešerius metus ne mažiau neapibrėžtoje padėtyje buvome ir mes patys. Tada irgi daug kas sakė, kad Baltijos valstybių kviesti į NATO nereikia, nes jos esą „neapginamos“, nes šiuo žingsniu bus provokuojama Rusija. Nė viena iš šių baimių nepasiteisino, o Baltijos šalių priėmimas į NATO šiandien laikomas didžiule sėkme.

Narystė NATO padidina šalies saugumą ir stabilumą, ko Gruzijai šiandien taip trūksta. O Gruzija šiuo metu net neprašo narystės! Gruzija, kaip ir Ukraina, prašo NATO suteikti joms Narystės veiksmų planą, kuris būtų savotiška pasirengimo narystei programa. Lietuva ją įveikė per trejus metus, o štai Albanija su ja vargsta jau beveik visą dešimtmetį.

Laimonas Talat-Kelpša, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius