Naujienos

Nuo Naujųjų metų ambasadore Kinijos Liaudies Respublikoje pradės dirbti mūsų kraštietė 42 metų Lina ANTANAVIČIENĖ. Nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangą turinti L. Antanavičienė bus ketvirtoji ambasadorė Kinijoje po Lietuvos ambasados Pekine įkūrimo 1995 metais. Su Lietuvos atstove, reziduosiančia didžiausioje pasaulio valstybėje, kalbėjomės antrąją Kalėdų dieną, kai ji atvyko pasisvečiuoti pas Ukmergėje gyvenančius tėvus. Antradienį ji išskrido į Kiniją.

Lina gimė Ukmergėje. Jos tėtis Stanislovas Musnikas – inžinierius, jis ilgus metus dirbo „Vienybės“ gamykloje, Avalynės fabrike. Mama Henrika – logopedė.

Tėvai būsimą pirmokę nuvedė į Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą. Ši mokymo įstaiga garsėjo tuo, jog savo auklėtiniams suteikdavo ne tik visapusiškas žinias, bet ir puikius anglų kalbos pagrindus. Lina iki šiolei už tai jiems dėkinga, nes geras anglų kalbos mokėjimas nemaža dalimi lėmė ir jos tolesnį gyvenimo kelią.

Diplomatė užsimena, kad Užsienio reikalų ministerijoje dirba nemažai ukmergiškių, kurių ne vienas baigė būtent šią mokyklą.

Pradėjo dirbti būdama studentė

L. Antanavičienė pasakoja, kad baigusi vidurinę įstojo į Vilniaus universiteto prekybos fakultetą. „Tuo laiku buvo visokių pasikeitimų metas, ir kai studijavau trečiame kurse, mus, keliolika studentų, pagal užsienio kalbos mokėjimą, mokymosi lygį atrinko į naujai steigiamą tarptautinės prekybos fakultetą. Vėliau šis bei keli kiti fakultetai buvo sujungti į vieną, ekonomikos, tad jį ir baigiau“, – prisimena ambasadorė.

Dar būdama penktame kurse, 1991 metų spalio mėnesį ji pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Lina sako, kad juos, kelis studentus, pakvietė tarptautinę ekonomiką dėstęs užsienio reikalų viceministras: „Tuo metu Užsienio reikalų ministerija tik kūrėsi, tad joje dirbti buvo kviečiami studentai, mokantys užsienio kalbas. Todėl dauguma darbuotojų buvo jauni ir tuo kartais stebėjosi atvykusios solidžios užsieniečių delegacijos...“

Baigusi universitetą L. Antanavičienė toliau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, tuo metu ir tobulinosi – Kanados Halifakso universitete gilino žinias apie mak-roekonomiką.

Diplomatinio kelio pradžia – Norvegijoje

Nuo 1994 metų ji stažavosi Norvegijos užsienio reikalų ministerijoje, 1996 metais buvo paskirta Lietuvos ambasados Norvegijoje patarėja. „Šioje šalyje buvome kartu su vyru Vaidotu, čia gimė dukra Emilija“, – pasakoja diplomatė.

Grįžusi į Lietuvą, 1999 metais ji pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijos Regioninės ekonominės analizės skyriuje, 2000 metais tapo šio skyriaus vedėja.

2005 metais L. Antanavičienė pradėjo eiti direktoriaus pavaduotojos pareigas Ekonomikos departamente, Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamente bei Globalios politikos departamente, o nuo 2009 metų tapo Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento vadove. „Juokavau, kad esu pati turtingiausia Užsienio reikalų ministerijos moteris – juk mano portfelyje tiek valstybių, žmonių, įvykių!” – šypsosi Lina.

Ir kalba apie tai, kokias funkcijas atlieka šio departamento specialistai: „Šalies vadovai, užsienio reikalų bei kiti ministrai bendrauja su Europos Sąjungos, kitų šalių atstovais, vizitų metu svarstomi įvairūs klausimai. Mūsų departamento tikslas – pateikti kuo daugiau informacijos apie šalis, dėl kurių diskutuojama. Nors Lietuva ne itin daug bendradarbiauja su, sakykim, Iraku, Iranu, Afganistanu, tačiau esame Europos Sąjungos nariai, ir tuose regionuose kylančios problemos, aktualijos liečia ir mus, kaip vieną bendrijos valstybių. Taip pat departamentas ruošiasi vizitams, rūpinasi garbės konsulais“.

Paskyrimas į Kiniją – didelis iššūkis

Pašnekovė pasakoja, kad yra įprasta, jog diplomatai vieną kadenciją, kuri paprastai trunka ketverius metus, dirba Lietuvoje, kitą – užsienyje, tačiau ji „užsilaikė“ savo šalyje, mat „per kadencijų vidurį“ gimė sūnus Aleksas.

Kai buvo pasirinkta jos kandidatūra tapti Lietuvos ambasadore Kinijoje, L. Antanavičienė nutarė neatsisakyti šio pasiūlymo. Ji neslepia, jog šis darbas – nemažas iššūkis. Ne tik dėl to, kad kelerius metus teks gyventi šalyje, kur yra kitos klimato sąlygos, žmonių santykiai, taip pat daug kitų gyvenimo skirtumų. „Atstovausiu Lietuvos interesams didžiausioje pasaulio valstybėje, o tai labai didelė atsakomybė“, – kalba ambasadorė.

Lietuvos ambasada Kinijoje nėra didelė – dirba ambasadorius, du diplomatai ir komercijos atašė, kurį skiria Ūkio ministerija, bei trys vietiniai darbuotojai. Ambasada įsikūrusi nuomojamame name.

L. Antanavičienė prisipažįsta, kad visada domėjosi Kinija, tad nemažai žino apie šią šalį. Be to, ligšiolinis jos darbas taip pat siejosi su šia Azijos valstybe. Kinijoje ji lankėsi jau aštuonis kartus, tad ją pažįsta ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Ji sako, kad tai yra didžiulė rinka, kurioje gali įsitvirtinti ir mūsų šalies verslininkai – transporto, paslaugų srityse, jie taip pat turi galimybę eksportuoti baldus, tekstilės gaminius, maisto produktus. Tuo labiau, kad ir patys kinai pradėjo labai domėtis kitomis šalimis, jie kryptingai eina į Europos Sąjungos, taip pat ir Lietuvos, rinką. „Kartais nuogąstaujama, jog kinai sužlugdys mūsų smulkiuosius verslininkus, nes „ateis ir viską nupirks“. Iš tiesų smulkmenos jų nedomina, kadangi siekiama investuoti į stambius projektus – infrastruktūrinius, komunikacijos, atsinaujinančių energetikos šaltinių išteklių ir panašiai. Tad yra didelis bendradarbiavimo potencialas ir viskas priklausys nuo to, ar mes patys sugebėsim protingai ir teisingai tuos ryšius išnaudoti. Kad tai įvyktų, reikia gerai pažinoti tą šalį – jos kultūrą, mentalitetą, nes kol kas tokių žinių yra labai mažai ir jos stereotipinės. Paklausus gat-vėje apie Kiniją bet kurį žmogų, dažniausiai išgirsime atsakymą, kad ten daug dviračių, žmonių skuzdėlynas, viskas gaminama rankomis, – pasakoja diplomatė. – Iš tiesų tai yra didžiulė ekonominė galybė, vienas iš galingiausių pasaulio ekonominių variklių. Čia kuriamos pažangiausios technologijos, investuojama į žmones, aukštąjį mokslą, už didžiausius pinigus samdomi geriausi pasaulio universitetų profesoriai. Siaučiant pasaulinei krizei, Kinija jos beveik nepajuto. Tai – viena BRIK (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija) valstybių, kurių ekonomikos auga sparčiausiai. Šios šalies ekonomika dabar antroje vietoje, tačiau yra prielaidų, jog ji aplenks net ir Jungtines Amerikos Valstijas ir pirmaus pasaulyje.

Vyksta su šeima

L. Antanavičienė į Kiniją išvyksta su visa šeima. Pagal įstatymus, ambasadorių antrosios pusės oficialiai negali dirbti toje pačioje ambasadoje, tad jiems yra skiriamas finansinis išlaikymas. Lina sako, kad jos vyras Vaidotas padės visais atvejais – per priėmimus, juos organizuojant, ruošiantis vizitams. „Mano vyras – tai žmogus, kuris visada padės, patars, palaikys mane“, – teigia ambasadorė.

Jau aptarta ir kur mokysis vaikai – šeima pasirinko prancūzų licėjų. „Kadangi vaikai dabar anglų kalba šneka taip pat, kaip mes kažkada rusiškai, o aštuntokės Emilijos pagrindinė užsienio kalba mokykloje buvo prancūzų, todėl ir nutarėme pasirinkti tokią mokymo įstaigą. Ją lankys ir pirmokas Aleksas. Be to, visose Kinijos mokyklose, taip pat ir tarptautinėse, mokoma kinų kalbos, tad tikiuosi, kad vaikai išmoks ir ją“, – pasakoja Lina.

Pasiteiravus, kiek kalbų moka ji pati, L. Antanavičienė pradeda vardinti: „Gyvendama Norvegijoje išmokau norvegiškai, taip pat gerai kalbu angliškai, rusiškai. Turiu prancūzų, ispanų kalbų pagrindus, tad dokumentus šiomis kalbomis perskaitau ir suprantu“. Ir priduria, kad prieš pusantrų metų pas Vilniuje gyvenantį ir lietuviškai kalbantį kiną pradėjo mokytis kinų kalbos. Kadangi ji mokosi ir rašyti hieroglifais, neslepia, kad tai pakankamai sunku, nes reikia viską „iškalti“. „Jeigu vyksti į šalį, elementaru, kad turi kažkiek mokėti kalbėti ta kalba“, – įsitikinusi diplomatė.

„Diplomatui reikia įgimtų būdo bruožų“

Paklausus L. Antanavičienės, kokių būdo savybių reikia diplomatui, ji sako, kad vienas svarbiausių dalykų – komunikabilumas, bendravimas. „Tai – įgimti būdo bruožai, kurie yra Dievo dovana. To išmokti neįmanoma“, – neslepia ambasadorė.

Šalies pasiuntinys taip pat turi suprasti ir gerbti tą tautą, kurioje jis reziduoja. „Būnant bet kurioje valstybėje pagrindiniai bendravimo principai yra tie patys – tai yra įsiklausymas, pagarba, bandymas suprasti. Tam reikia skaityti, domėtis, kaip tie žmonės bendrauja, elgiasi, kad dėl nežinojimo neįžeistum, neatliktum kitų veiksmų, kurie bus nesuprasti“, – aiškina Lina.

Ji prisipažįsta, kad diplomato darbas nėra lengvas, tačiau labai įdomus. Per tuos beveik dvidešimt metų, kai ji dirba Užsienio reikalų ministerijoje, moteris aplankė apie penkiasdešimt pasaulio šalių, esančių Europoje, Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje.

L. Antanavičienė neslepia, kad lankydamasi kitose šalyse visada paragauja ir tos šalies nacionalinių patiekalų. Tarp egzotiškiausių ji pamini keptą tarakoną...

Pašnekovė juokauja, kad vienintelis dalykas, kuris ją gąsdina būsimajame darbe Kinijoje – kaip reikės „išlaikyti formas“, nes ten yra ypatingai skanus maistas.

Genovaitė KAZIELIENĖ

Džojos Gundos BARYSAITĖS nuotr.

2010-12-30