*alt_site_homepage_image*
lt

Naujienos

RSS

KONVENCIJŲ “DĖL KELIO UŽKIRTIMO GENOCIDO NUSIKALTIMUI IR BAUDIMO UŽ JĮ” IR “DĖL SENATIES TERMINO NETAIKYMO UŽ KARO NUSIKALTIMUS IR UŽ NUSIKALTIMUS ŽMONIŠKUMUI” GALIOJIMAS LIETUVAI

Užsienio reikalų ministerija pažymi, kad 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo nuspręsta prisijungti prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos “Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį” bei 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos “Dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui”. Prie šių Konvencijų buvo prisijungta vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos tvarkos, o tai reiškia, kad valstybės valia sudaryti šias tarptautines sutartis buvo išreikšta pagal jų sudarymo metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus. Šių Konvencijų prisijungimo dokumentai buvo deponuoti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Atsižvelgiant į tai, kad tarptautinė sutartis yra valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, iš jo kyla abipusės teisės ir pareigos, kurias reikia vykdyti pagal tos sutarties sąlygas. 1969 m. Vienos konvencija “Dėl tarptautinių sutarčių teisės”, kurios dalyvė yra ir Lietuvos Respublika, įtvirtina pagrindinius tarptautinių sutarčių teisės principus, tokius kaip: pacta sunt servanda, kuris nustato, kad visos tarptautinės sutartys, pagal kurias valstybė prisiėmė įsipareigojimus, turi būti geranoriškai vykdomos, bei principą, kad valstybių įstatymai negali būti pagrindas nutraukti sutartį ar jos nevykdyti. Tarptautinėje teisėje taip pat numatyta, kad sutartys gali būti nutraukiamos iš esmės pasikeitus aplinkybėms, kurioms esant buvo sudaryta sutartis, tačiau tuo pačiu nustatoma, kad joks įstatymų pasikeitimas po sutarties sudarymo negali būti vertinamas kaip iš esmės pasikeitusi aplinkybė. Todėl tai, kad nors ir pagal šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus tarptautinė sutartis turi būti ratifikuojama, tačiau jos nereikėjo ratifikuoti ją sudarant, negali būti pagrindas nevykdyti sutarties, remiantis vėlesne įstatymų nuostata dėl privalomo ratifikavimo. Be to, sutarties teisinė galia jokiu būdu nesikeičia keičiantis įstatymams ir kitiems teisės aktams. Ji yra tokia, kokia buvo sutarties sudarymo momentu. Atsižvelgiant į tai, Užsienio reikalų ministerija pažymi, kad 1948 m. Konvencija “Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį” bei 1968 m. Konvencija “Dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui” yra galiojančios Lietuvai ir pagal Konvencijų nuostatas prisiimti įsipareigojimai turi būti besąlygiškai vykdomi.