Naujienos

Pirmadienį iš Romos Lietuvą pasiekė skaudi žinia. Mirė Kazys Lozoraitis. Su juo užverstas ir vienas svarbus Lietuvai, jos diplomatijai etapas. K. Lozoraitį buvo galima pavadinti gyva istorija. Jis pažinojo ir prisiminė tai, apie ką daugelis čia, Lietuvoje, skaitėme knygose, vadovėliuose. Dėl to bendrauti su K. Lozoraičiu buvo tikras malonumas.

Alfa.lt spausdina vieną paskutiniųjų, šių metų žiemą, diplomato duotą interviu katalikiškam mėnraščiui „Artuma“. Tai vienintelis toks kasmėnesinis žurnalas Lietuvoje. Specialiai šiam leidiniui dr. Giedrė Jankevičiūtė parengė pokalbių su Kaziu Lozoraičiu ciklą. Kadangi ciklą sudarė net septyni rašiniai, pateikiame sutrumpintą variantą.

Esate pažįstamas kaip ilgametis mūsų valstybės ambasadorius prie Šventojo Sosto. Tačiau už Jūsų pečių – kelios Lozoraičių ir Matulaičių kartos. Tai žmonės, nuo tautinio atgimimo pradžios XIX a. aktyviai dalyvavę visuomenės gyvenime, vėliau valstybės kūrimo darbe. Įdomu išgirsti, ką apie juos prisimena šeima?

Visada malonu prisipažinti, kad mano senelis Motiejus Lozoraitis buvo pirmasis lietuvis advokatas, rašė tautinį atgimimą skatinusioje periodinėje spaudoje. Motinos šeimoje būta ir knygnešių, ir mokytojų. Tarp jos protėvių – ir palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis, kilęs iš vadinamųjų Lūginės Matulaičių. Beje, abi mano šeimos šakos yra iš Suvalkijos: Matulaičiai iš Domeikų, Lozoraičiai iš Baltrušių.

Apie Matulaičius ir Lozoraičius per pastaruosius metus pasirodė ne vienas straipsnis, išleista keletas knygų. Nelabai ką turiu pridurti prie to, kas surašyta. Nebent tai, kad mūsų šeimoje, kaip, matyt, ir kitose kelias protėvių kartas prisimenančiose giminėse, būta skirtingų charakterių žmonių, ryškių asmenybių, atstovavusių net priešingoms politinėms stovykloms. Pavyzdžiui, iš Matulaičių pusės giminiuojamės ir su palaimintuoju Jurgiu, ir su Karolio Poželos šeima.

Apie šeimą daugiausiai sužinoma įvairiuose giminaičių susibūrimuose. Tačiau jūs Lietuvoje gyvenote, berods, vos šešerius metus, tad pabendrauti su giminėmis, matyt, turėjote nedaug progų?

Abu su broliu gimėme Berlyne. Stasys 1924 m., aš – 1929-aisiais, prieš pat mūsų šeimai išvykstant į naują tėvo paskyrimo vietą Romoje. Beje, Berlyne mano tėvai nuomojo butą iš Vailokaičio, kuris buvo žinomas Lietuvoje kaip gabus bankininkas ir vienas iš labiausiai pasiturinčių žmonių. Vailokaitis apdairiai įsigijo nekilnojamojo turto ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Berlyno butu dažnai naudojosi, nes dažnai ten važiuodavo tvarkyti įvairių reikalų.

Tiesiai iš Berlyno tėvas išvyko į Italiją. Mes, žinoma, kartu su juo. Nuo 1930 iki 1932 m. jis dirbo patarėju ir reikalų patikėtiniu Lietuvos atstovybėje prie Šv. Sosto. Tai buvo įdomūs, o kartu sudėtingi metai: ką tik buvo pasirašyta Lietuvos ir Šv. Sosto sutartis, bet santykiai išliko įtempti. Tėvui patiko jo nelengvas darbas. Naujų įspūdžių teikė gyvenimas Romoje.

Iš Romos į Kauną Jūsų tėvai grįžo 1932 m. Tėvas iš pradžių dirbo Užsienio reikalų ministerijos politinio departamento direktoriumi. Nuo 1934 m., kai Dovas Zaunius atsistatydino iš ministro pareigų, užėmė jo vietą. Šias pareigas ėjo iki 1939 m. pradžios. Atsistatydinęs iš ministrų vėl išvyko į užsienį, į pamiltąją Italiją.

Tai ir buvo tie šešeri ar septyneri metai, kuriuos praleidau Lietuvoje. Kai vėl išvažiavome į Italiją, man buvo dešimt. Ką gali prisiminti mažas berniukas? Namai, vaikiški džiaugsmai ir nuotykiai, žaidimų draugai, žaislai... Argi šitie dalykai kam nors įdomūs?

Daugelis, matyt, norėtų išgirsti apie Juozą Urbšį ir Antaną Smetoną, apie Jūsų tėvo poziciją derybų su lenkais atžvilgiu ir panašius dalykus. Tačiau tarpukario Lietuvos politines peripetijas, remdamiesi archyvuose išlikusiais dokumentais, sėkmingai narplioja istorikai. Tuo metu gyvų autentiškų kasdienybės liudijimų turime ne per daugiausia. Gal vis dėlto bent trumpai papasakotumėte, kokia buvo Kauno, tarpukario Lietuvos kasdienybė vaiko akimis?

Grįžę iš Berlyno į Lietuvą, tėvai apsigyveno Vlado Putvinskio gatvėje netoli funikulieriaus. Paskiau persikėlė į pastatą K. Donelaičio gatvėje, kurio pirmame aukšte buvo įsikūrusi Vyriausybės kanceliarija. Mes įsikūrėme antrame aukšte. Tai buvo vyriausybinis butas, pritaikytas ne tik gyvenimui, bet ir reprezentacijai. Namuose vykdavo puošnūs priėmimai, kuriuose dalyvaudavo užsienio diplomatai, Kauno visuomenės atstovai. Mes su broliu pro durų angą smalsiai stebėdavome atvykstančius svečius. Pro tą angą kartą matėme ir Antaną Smetoną, lydimą didingai atrodančios jo ponios ir adjutantų. Tai buvo vienintelis mudviejų „susitikimas“...

Įdomiausias iš visų namų mudviem su Stasiu buvo atskiras namelis kieme. Ten įrengtame garaže stovėjo ministerijos automobiliai ir gyveno vienas iš Užsienio reikalų ministerijos vairuotojų, ponas Valiukonis. Jis vairavo smėlio spalvos Buick’ą su atkeliamu stogu. Kita ministerijos mašina buvo juodas Buick’as – reprezentacinis, oficialusis automobilis. Jį vairavo ponas Lasys. Abu vairuotojai leisdavo mums su Stasiu jiems padėti, kai plaudavo mašinas. Koks malonumas ir pasididžiavimas!

Ponas Valiukonis turėjo tris berniukus – Stasio bendraamžius ir žaidimų draugus. Dar į mūsų kiemą ateidavo žaisti Vailokaičių vaikai, kurie mokėsi toje pačioje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, kaip Stasys, ir gyveno visai šalia – garsiajame daugiaaukštyje Vienybės aikštėje. Visi jie buvo už mane vyresni. Lošdavo krepšinį mūsų kiemo aikštelėje. Žiemą čia būdavo išliejamas ledas. Kartais eidavome į didžiąją čiuožyklą prie Adomo Mickevičiaus namelio. Dieną čia čiuožinėdavo vaikai, o vakarais rinkdavosi vyresnieji. Čiuožykla buvo gerai apšviesta, per garsiakalbius skambėdavo valsai ir kitokia šokių muzika.

Tėvai turėjo daugybę visuomeninių įsipareigojimų, nuolat bendravo su Kaune rezidavusiais užsienio diplomatais, dalyvaudavo ir patys rengdavo įvairius priėmimus. Ar jiems užtekdavo laiko ir dėmesio šeimai?

Negaliu atsistebėti, kaip motinai pavykdavo viską suderinti. Būdama ministro žmona, nors tai reikalavo daug laiko ir energijos, ji dar sugebėjo vadovauti Lietuvos moterų tarybai, rašė straipsnius, skaitė pranešimus įvairiose moterų konferencijose, rūpinosi namais ir mudviem su Stasiu. Tikrai nesijautėme nuskriausti ar apleisti. Nepaprastai dėmesingi ir rūpestingi buvo abudu tėvai. Motinos susidomėjimas pedagogika ir straipsniai apie vaikų auklėjimą nebuvo vien teorija. Ji daug laiko skyrė man ir mano broliui, vėliau auklėjo savo anūkę, mano dukrą Dainą. Puikiai prisimenu, kaip Kaune vėlai vakare grįžusi iš baliukų ji užeidavo į mano kambarį ir palikdavo prie lovos kokią nors dėmesį liudijančią mažytę smulkmeną – saldainį, balioną. Italai turi labai gražų žodį tokioms dovanėlėms apibūdinti. Vadina jas piccolo pensiero – „mintelė“, gal tiksliau – „mažas prisiminimas“. Tėvas iš kelionių irgi niekada negrįždavo tuščiomis, parodydamas, kad būdamas toli nuo namų galvojo ir apie mus.

Romoje pragyvenote daugiau kaip šešiasdešimt metų, bet nesijaučiate esąs romietis. Kodėl?

Nesijautėme romiečiais jau vien dėl to, kad gyvenome ne italų teritorijoje, o savotiškoje Lietuvos atplaišoje. Atstovybė juk buvo Lietuvos žemės lopinėlis Romos mieste. Ši aplinkybė skyrė mus nuo itališkos kasdienybės. Gyvendami Lietuvos teritorijoje visi jautėmės atstovaują Lietuvai. Tėvai ragino mus nepamiršti, kad esame svetimšaliai, gyvename čia laikinai ir kiekvieną akimirką reprezentuojame savo valstybę. Ant mūsų namų visą laiką išliko nepriklausomos Lietuvos Respublikos ženklai – herbas, vėliava. Jau vien tai neleido užsimiršti.

Abu su Stasiu turėjome nemažai bičiulių italų, bet jie gerbė mūsų apsisprendimą išsaugoti lietuvybę, suprato nepriklausomybės siekius. Mus atjautė net tie, kurie buvo gerokai palinkę į kairę ir simpatizavo Sovietų Sąjungai. Niekas nemėgindavo ginčyti nei Lietuvos okupacijos fakto, nei to, kad ši padėtis laikina. Kai Lietuvos valstybingumas buvo atkurtas, iš jaunystės bičiulių gavau nemažai laiškų. Ypač prisimenu tuos, kuriuose buvo nuoširdžiai džiaugiamasi: Finalmente avete raggiunto il vostro scopo – „Pagaliau pasiekėte savo tikslą!“

Vis dėlto, gyvenant Romoje, kai kuriems italų papročiams tikrai nelengva atsispirti. Pavyzdžiui, kaip atsilaikyti prieš puikų maistą? Įtraukia ir ištobulintas mitybos ritualas. O itališkos šventės, kurios visada ilgai ir kruopščiai planuojamos, paskiau aptarinėjamos? Nejaugi ir šiose srityse Jums pavyko išsaugoti lietuvišką gyvenimo stilių?

Tėvams nereikėjo ypatingų pastangų laikytis lietuviškų tradicijų. Lietuviški patiekalai ant mūsų stalo buvo savaime suprantami, nes valgyti gamino lietuvaitės virėjos. Net mano žmona Giovanna išmoko paruošti keletą mūsų namų virtuvės valgių. Iki šiol per Kūčių vakarienę ir Velykų pusryčius valgome ne pagal italų, bet pagal lietuvių papročius.

Karo metais mūsų namuose pakaitomis šeimininkavo dvi lietuvaitės, tikros žemaitės seserys Kotryna ir Marijona Beniušytės. Atvykusios į Romą bene trečiojo dešimtmečio pradžioje, jos čia liko gyventi. Abi kalbėjo žemaičių tarme ir buvo karštos Lietuvos patriotės. Jų kuklus butas netoli Piazza Fiume buvo mažytis ir jaukus Romos lietuvių prieglobstis. Vaišingos šeimininkės pamaitindavo svečius lietuviškais valgiais, priglausdavo neturinčius pastogės. Kelerius metus pas seseris Beniušytes gyveno žymusis mūsų istorikas Zenonas Ivinskis, Vatikano archyvuose tyrinėjęs su Lietuva susijusius dokumentus.

Mums, žinoma, įtaką darė ne tik seserys Beniušytės. Pas tėvus nuolat lankėsi Romos lietuviai, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV apsigyvenę tautiečiai, diplomatai ir politikai. Namuose skambėjo lietuvių kalba, nuolat svarstytos lietuvių problemos.

Suprantama, dešimtmečius pragyvenę svetimoje šalyje, mes įsisavinome kai kuriuos italų papročius. Tačiau jie nenustelbė šeimoje saugotos lietuviškos dvasios.

Ar prisimenate pirmąjį įspūdį, kurį padarė Roma vos čia atvykus?

Atvykome į Romą per Petrines. Prisimenu tai kaip sapną. Išlipame iš traukinio. Šilta, birželio pabaiga. Buvo jau vakaras. Šviečia mėnulis, dangus tamsiai mėlynas, jo fone ryškėja dar tamsesni palmių siluetai. Nesupratau, kur atsidūriau. Su niekuo nepalyginama vaizdų, garsų, kvapų patirtis. Mus sutiko Italijos protokolo atstovas balta uniforma. Ant kepurės auksu žibėjo fašistinis erelis. Jo lydimi nuvykome į atstovybę. Iki tol nebuvau matęs tokių didelių ir gražių rūmų.

Kaip Jūsų tėvai išgyveno žinią apie Lietuvos okupaciją?

Manau, kad tėvai aiškiai suprato, kas darosi. Jiems tai nebuvo netikėta. Prisimenu, kaip tėvas 1940 m. kalbėdavosi telefonu su kolegomis iš Užsienio reikalų ministerijos, ragino juos, jei paaiškėtų, kad priešintis neįmanoma, kuo skubiau išvykti iš Lietuvos. Tačiau dargi kai kurie mūsų diplomatai nepakankamai įvertino situaciją, nenorėjo matyti, kokia grėsmė kaupiasi virš mūsų visų galvų.

Vyravo įsitikinimas, kad sovietai įves įgulas į Lietuvą ir tuo pasitenkins. Gal privers mus papildyti Vyriausybės sudėtį keliais kairiųjų atstovais, bet nepriklausomybė bus išsaugota. Įžvalgesni politikai numatė sunkesnes pasekmes, tačiau į jų nuomonę neatsižvelgta. Antanas Smetona suprato, jog reikia trauktis. Man atrodo, kad šis žingsnis buvo teisingas protestas prieš okupaciją.

Prisiminkime precedentus: 1939 m. rudenį nacių okupuotų Europos valstybių – Lenkijos, Čekoslovakijos, Nyderlandų, Liuksemburgo – vadovai protestuodami pasitraukė į Londoną. Pasilikdamas Lietuvoje A. Smetona nieko nebūtų pakeitęs. Pažiūrėkime, kas atsitiko su Latvijos ir Estijos prezidentais. Tačiau pripažįstu ir kitą nuomonę: vadas turi likti su tauta. Po savaitės jį, aišku, būtų suėmę, bet savo istorijoje turėtume pavyzdį pasiaukojančio simbolinio gesto, patvirtinusio, kad vadovybė pasirinko tautos likimą. Lygiai taip pat sunku vienaprasmiškai atsakyti, ar vertėjo pasipriešinti okupantams ginklu. Nelengva svarstyti, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip. Mums išvykimas į Romą buvo tartum stebuklas, leidęs išvengti baisaus likimo, sunaikinusio daugybę šeimų.

Jūsų tėvui, po karo atstovavusiam Sovietų Sąjungos okupuotai mažytei valstybei, turbūt nebuvo lengva viešai prabilti apie Lietuvos padėtį Italijoje, kurios politiniame gyvenime komunistai turėjo didžiulę įtaką?

Jis buvo patyręs diplomatas ir mokėjo naudotis tradicinėmis diplomatijos priemonėmis. Diplomatijoje visais laikais buvo nepaprastai svarbu užmegzti ir palaikyti pažintis su politikais, diplomatais, įtakingais visuomenės veikėjais.

Tėvas išsaugojo kai kurias pažintis dar iš tų laikų, kai oficialiai atstovavo Lietuvai Italijoje. Tada jis juk bendravo su daugeliu Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, karjeros diplomatais. Kai buvę Italijos atstovai Kaune baronas Di Giura ir Cassinis apsigyveno Romoje, jie nuolat kviesdavo tėvą apsilankyti jų namuose. Ten tėvas sutikdavo naujų žmonių iš politikos ir diplomatijos sferų. Girdvainis palaikė oficialius santykius su diplomatais, akredituotais prie Šventojo Sosto. Tai irgi padėjo Lozoraičiui plėtoti ryšius su diplomatiniu korpusu.

Lietuvai palankūs italai pažinojo tėvą kaip buvusį užsienio reikalų ministrą ir mūsų šalies atstovą. Šitai padėjo jam puoselėti ryšius su kai kuriais italų politikais, daugiausiai krikdemais, pasižymėjusiais antikomunistinėmis ir antisovietinėmis pažiūromis. Vienas iš tokių mūsų bičiulių buvo Guido Gonella. Pokario metais jis ėjo Italijos švietimo ministro pareigas, todėl jo apsilankymai Vasario 16-osios minėjimuose būdavo ypač prasmingi. Jis netgi tardavo žodį, išreikšdamas viltį, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, grįš į Europos laisvų tautų šeimą. Gonella priklausė krikdemams, buvo artimas tuometiniam premjerui De Gasperriui. Su tėvu, nebijodami politinių priešų kritikos, bendravo ir kiti žinomi italai politiniai veikėjai.

Ryšius su krikdemais, rodos, taip pat palaikė ir lietuvių bendruomenės pirmininkas prelatas Mincevičius?

Tarp bendrų mano tėvo ir Mincevičiaus bičiulių buvo gana įtakingas krikščionių demokratų partijos narys Dominedò, ėjęs užsienio reikalų viceministro pareigas. Vienas iš jo apsilankymų Vasario 16-osios minėjime sukėlė platų atgarsį. Dominedò ne tik atėjo į mūsų šventę, bet ir pasakė Lietuvą palaikančią kalbą. Po kelių dienų komunistų dienraštis Unitá aprašė įvykį, pridėdamas komentarą, kad Italijos užsienio reikalų viceministrui nederėjo dalyvauti neegzistuojančios Lietuvos valstybingumo minėjime ir dargi sakyti kalbą. Italų komunistų partijos atstovai dėl šio incidento net buvo pateikę interpeliaciją parlamente, reikalaudami, kad Dominedò atsistatydintų.

Lietuvą rėmė ir ilgametis Romos burmistras Rebecchinis – dar vienas bendras mano tėvo ir prelato Mincevičiaus bičiulis. Mūsų valstybės likimu draugiškai domėjosi Gaetanas Martinas – žymus liberalų partijos narys, kurį laiką ėjęs užsienio reikalų ministro pareigas. Jis laikomas vienu iš jungtinės Europos kūrėjų. Martinas reiškėsi spaudoje, yra parašęs ir straipsnių apie Lietuvą.

Iš kur tas italų politikų palankumas?

Kaip minėjau, jie visi buvo antikomunistai. Lietuvos likimas jiems buvo vienas Sovietų Sąjungos užsienio politikos grobuoniškumo pavyzdžių. Pokario Italijoje kova tarp komunistų ir krikdemų buvo nepaprastai aštri ir įtempta. Daugelis dešiniųjų politikų atkakliai priešinosi komunistų ideologijai ir jų veiklai. Katalikai aktyviai dalyvavo šioje antikomunistinėje kovoje. Juk popiežius Pijus XII 1949 metais net ekskomunikavo į komunistų partiją įstojusius katalikus. Tai padarė didžiulį įspūdį Italijos rinkėjams. Jos politinė situacija tuo metu buvo iš dalies palanki mūsų nepriklausomybei propaguoti.

O ar sulaukėt kokios nors paramos iš italų intelektualų pusės? Esate minėjęs, kad Jūsų motina vertė į italų kalbą pulkininko Jono Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“. Kas ir už kokias lėšas ją išleido?

Manau, jog dalį išlaidų padengė pati motina, kitą dalį – leidykla Jaca Books. Įdomu, kad išversti šią knygą motinai padėjo jos pažįstama Iole Garofalo, gana žinoma žurnalistė, literatūros kritikė. Tik gerokai vėliau, kai knyga jau buvo išėjusi, mano motina sužinojo, kad I. Garofalo ilgai buvo italų komunistų partijos narė. O Petruičio knyga buvo smarkiai antikomunistinė, antisovietinė. Tačiau tada, matyt, jau buvo prasidėjęs ponios Garofalo atsivertimas, nes gyvenimo pabaigoje ji rašydavo į Vatikano dienraštį L’Osservatore Romano apie šventuosius ir Bažnyčios istoriją. Gal Petruičio knyga sutvirtino jos apsisprendimą atsižadėti komunizmo... Apskritai su intelektualais mano tėvai susidurdavo mažiau, mat daugelis jų buvo kairiųjų pažiūrų. Bendraudavo daugiau su politikais, žurnalistais.

Jūsų šeima su Vatikano diplomatija ir jos vingiais susijusi nuo pat 1940-ųjų. Gal prisimintumėte svarbiausius šios istorijos momentus?

Pirmą progą susipažinti su Vatikano diplomatijos specifika mano tėvas turėjo dar 1930 m. atvykęs į Romą. Kaip minėjau, iki 1932 m. jis čia dirbo Lietuvos atstovybės prie Šventojo Sosto patarėju ir reikalų patikėtiniu. Kai sovietai okupavo Lietuvą, mūsų atstovybė Italijoje buvo uždaryta, o jos pastatą Nomentana gatvėje italai perdavė sovietams. Mūsų šeimą maloniai priglaudė atstovas prie Šv. Sosto Stasys Girdvainis, 1939 m. pakeitęs šiame poste reikalų patikėtinį Kazį Graužinį, išvykusį vadovauti Lietuvos pasiuntinybei Argentinoje. Atstovybėje prie Šv. Sosto sekretoriumi dirbo rašytojas Antanas Vaičiulaitis, laikinai ten įsidarbino ir uždarytos pasiuntinybės Italijoje darbuotojas Zenonas Blynas, o šiam 1940 m. sugrįžus į Lietuvą – Juozas Gaurilius. Kai ir jis apsisprendė emigruoti į JAV, padėti Girdvainiui sutiko mano brolis Stasys. Taip 1941 m. pasiuntinybėje prie Šv. Sosto prasidėjo Stasio diplomatinė karjera.

Kritinis momentas mano brolio karjeroje ir mūsų pasiuntinybės istorijoje prasidėjo 1958 m., kai popiežiumi buvo išrinktas Jonas XXIII. Tai susiję su vadinamąja Vatikano Rytų politika. Vatikanas pradėjo megzti santykius su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Pradėta ieškoti kompromisų santykiuose su Sovietų Sąjunga, ypač – dėl vyskupų skyrimo sovietų okupuotuose kraštuose. Tada sumanyta uždaryti dvi egzilines atstovybes – Lenkijos ir Lietuvos. Kiek girdėjau, prie šio sumanymo prisidėjo kardinolas Wyszynskis. Kai tas sumanymas iškilo į viešumą, paskleidėme žinią lietuvių išeivijoje. Raginta kreiptis į Vatikaną, prašant neuždaryti atstovybės, nes ji atstovauja katalikiškai Lietuvai krikščionybės centre, atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį. Vatikaną užplūdo prašymai. Vienas Vatikano valstybės sekretoriato tarnautojas nustebęs sakė Stasiui: „Bet žinai, mus čia pasiekė maišai telegramų ir laiškų. Mes nemanėm, kad jūs turit tokį stiprų užnugarį.“

Nutarus iš naujo svarstyti atstovybės uždarymo klausimą, buvo priimtas mums palankus sprendimas. Tačiau sumanyta, kad Lenkijos ir Lietuvos atstovai, negalintys įteikti naujajam popiežiui skiriamųjų raštų, nes nėra vyriausybės, kuri tuos raštus parengtų, užims žemesnį diplomatinį rangą. Sukurtas naujas rangas: atstovybės reikalų valdytojas – gerente gli affari. Pagaliau tuo titulu Girdvainis buvo vėl įrašytas į diplomatinį sąrašą. Prie eilutės „atstovybės vadovas“ padėtas tritaškis. Girdvainis pažymėtas kaip reikalų valdytojas. Toliau teko kovoti, kad sąraše atsirastų ir sekretoriaus pavardė, nes kitaip būtume tos pozicijos netekę. Čia padėjo mums palankūs Vatikano pareigūnai, ypač Antanas Samoré, ėjęs kaip ir Vatikano užsienio reikalų ministro pareigas.

Pagaliau trečias Lozoraičių šeimos narys, atstovavęs Lietuvai prie Šv. Sosto, buvau aš. Ambasadoriaus pareigas ėjau nuo 1992 iki 2004 m.

Kokiomis aplinkybėmis Jūs tapote mūsų šalies ambasadoriumi prie Šventojo Sosto?

Kartą man viešint pas Klimus Paryžiuje, paskambino tuometinis mūsų ambasadorius Prancūzijoje Osvaldas Balakauskas ir pakvietė susitikti. Į Paryžių buvo atvykęs tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir norėjo su manimi pasišnekėti. Tada ir gavau konkretų pasiūlymą imtis ambasadoriaus darbo Vatikane. Stasys buvo išvykęs į Vašingtoną, tad kai jo nebuvo Romoje, man teko tvarkyti atstovybės prie Šv. Sosto reikalus. Ką gi, patirties jau turėjau. Ryžausi priimti pasiūlymą. Įteikiau skiriamuosius raštus Šventajam Tėvui 1992-ųjų liepą.

Turėjau laimės ne kartą susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Negaliu nesijaudindamas pasakoti apie pirmąją ceremoniją Vatikane. Popiežius turėjo gultis į ligoninę operacijai. Mano vizitas buvo paskirtas tos dienos išvakarėse. Žinoma, popiežiui pradėta siūlyti nukelti ceremoniją vėlesniam laikui. Tačiau Šv. Tėvas pageidavo patvirtinti mano paskyrimą nedelsdamas, net paaukojo tam savaitgalį – iškilmės įvyko šeštadienį.

„Artuma“