Naujienos

Lietuvos valdininkai ir diplomatai Europos Sąjungos iniciatyvų atžvilgiu neretai neturi pozicijos, o kai turi- ją pristato ir gina pasyviai, rašo Jurgita Kuzmickaitė.

Šią savaitę „Financial Times" išspausdino straipsnį apie Europos Komisijos ketinimus suvienodinti pelno mokestį visoje ES. Anot dienraščio, šiai iniciatyvai prieštarauja penkios šalys- Didžioji Britanija, Airija, Čekija, Slovakija ir Estija. Negi tokie ketinimai atitinka Lietuvos interesus? Ne, tuo įsitikinę Lietuvos ekonomistai ir, kaip teigia Prezidento patarėjas ekonomikos klausimais Ramūnas Vilpišauskas, nėra gerai, kad mūsų laikysena nėra žinoma. Pasak R.Vilpišausko, Lietuvos pozicija nepritarti tokiems ketinimams buvo įtraukta į Prezidentui, šį ketvirtadienį dalyvavusiam neformaliame ES viršūnių susitikime, parengtą medžiagą. Anot ekonomisto, tokiai laikysenai pritaria ir Finansų ministerija. „Tik nesu tikras, kiek dažnai ir aktyviai ji išsakoma",- sako ekonomistas. R.Vilpišausko manymu, Lietuva rodo pernelyg didelį lankstumą. „Mums iš tikrųjų reikėtų aiškiau reikšti savo nuomonę ir nebijoti, kad ji nebus išgirsta, jei ji kartais neatitinka arba daugumos valstybių narių nuomonės, arba tokių šalių kaip Vokietija, Prancūzija nuomonės", - mano R.Vilpišauskas.

Pozicijos kartais nebūna išvis

Pavyzdžių, kad Lietuvai trūksta aktyvumo ir ryžtingumo ginant savo interesus, galima surasti ir daugiau. Laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Ugnius Trumpa mano, kad Lietuva galėjo imtis iniciatyvos suburti koaliciją šalių, kurioms aktualus akcizų klausimas,- pasienio valstybių, kurios susiduria su kontrabanda, arba naujų narių, kurioms dėl pragyvenimo lygio minimalios akcizo normos yra per didelė našta, tačiau nesubūrė ir aktyviai nepasisakė. Tuo tarpu R.Vilpišauskas panašios veiklos pasigedo palaikant paslaugų direktyvos priėmimo ir įgyvendinimo idėją.

Lietuvą į ES vedęs Petras Auštrevičius, kuris šiuo metu yra Seimo Europos reikalų komiteto (ERK) narys, teigia, kad Lietuva ne tik kad neryžtingai gina savo interesus, bet neretai apskritai neturi jokios pozicijos, nesuformuluoja jokio intereso ES iniciatyvų atžvilgiu.

Vienas iš nesenų pavyzdžių, kuriuos mini P.Auštrevičius,- tai ES iniciatyva sukurti Europos mokslininkų tarybą iš labiausiai Europoje pripažintų mokslininkų. Ši taryba turėtų koordinuoti 7-ąją tyrimų programą, kuri bus įgyvendinama nuo 2006 m. Politiko manymu, ji bus labai įtakinga atrenkant mokslinių tyrimų programas bei skiriant finansavimą. Tačiau Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija nenuveikė nieko, kad praskintų kelią bent vienam mokslininkui iš Lietuvos. „Nebuvo nacionalinio finalo principo, kuris, mano įsitikinimu, turėjo būti užtikrintas. Mes (ERK nariai -aut.past.) kreipėmės į ministeriją prašydami, kad ji vėlesniuose susitikimuose tą klausimą keltų, bet buvo pasakyta, kad jau per vėlu. Kodėl tas nebuvo kelta pačioje pradžioje, aš nežinau. Ar mums tas neaktualu, ar tai buvo tiesiog pramiegota", - klausia parlamentaras. Kitas pavyzdys, pasak P.Auštrevičiaus, buvo mūsų laikysena dėl ES derybų su Turkija ir Kroatija. Tuomet formavosi dauguma, buvo pora oponuojančių valstybių, o Lietuva diskusijose savo aiškios laikysenos, atspindinčios nacionalinį interesą, taip ir neišsakė.

Pasyvumas tampa taisykle

P.Auštrevičiui susidaro įspūdis, kad kai kurios Lietuvos ministerijos vadovavosi principu, kad geriau tyliai praeiti tą procesą - neišryškinti tikrai Lietuvos nacionaliniais interesais pagrįstos pozicijos ir pritarti besiformuojančiai daugumai.

„Galbūt kartais reikia pasyvesnės pozicijos, bet kai tai tampa taisykle, kelia susirūpinimą. Mažesnėms ir jaunesnėms valstybėms, matyt, gali susidaryti įspūdis, kad įstojimas yra viskas, kad esant nariais mūsų interesai savaime yra ginami ir įgyvendinami. Tačiau taip nėra", - sako P.Auštrevičius.

R.Vilpišausko pastebėjimais, kol kas dažniausiai pozicija aiškiai suformuluojama ir aktyviai ginama dviem atvejais. Pirmas - kai kalbama apie finansinę paramą. Čia geriausias pavyzdys būtų finansinė perspektyva ir derybos dėl jos. Antras - kai Lietuvoje atsiranda interesų grupės, kurios aktyviai ima reikšti savo poziciją dėl vienos ar kitos ES politikos ir konkrečių sprendimų, pavyzdžiui, dėl užsienio prekybos liberalizavimo ar prekybos su Kinija. Tačiau tokiu atveju, ekonomisto teigimu, tai, kam kasdieninėje savo veikloje atstovauja mūsų institucijos, dažnai skiriasi nuo bendros politinės retorikos ir neatitinka mūsų strateginių tikslų. „Kaip ir kalbama apie konkurencingumo, atvirumo, lankstumo didinimą, visa tai, kas susiję su Lisabonos strategijos įgyvendinimu, bet kasdieninėje veikloje vykdome atvirkštine politiką, t.y. bandome apsisaugoti nuo augančios išorės konkurencijos, kurią reikia pripažinti kaip faktą ir tiesiog sudaryti sąlygas įmonėms į tai lanksčiau reaguoti", - teigia R.Vilpišauskas.

Nenori bendradarbiauti

P.Auštrevičius įsitikinės, kad, norint taisyti padėtį, būtinos Europos reikalų politikos koordinavimo mechanizmo korekcijos. „Dabar kartais matau bandymą „ministerizuoti" politikas, o ne nacionalizuoti, kitaip tariant, iškelti ne nacionalinį, o ministerijos interesą. Esti tam tikro uždarumo ir nenoro pasidalyti informacija ir atskleisti visus planus. Kartais susidaro įspūdis, kad atskiros ministerijos yra Lietuvos interesų gynėjos, o ne valstybės institucijos - kaip Seimas, Prezidentūra ir kitos. Šitas dalykas veda prie fragmentacijos ir nepilno vaizdo pateikimo", - teigia P.Auštrevičius.

Pasak R.Vilpišausko, šalia tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūksta ir aiškiau sutartų bendrų strateginių tikslų bei sutarimo dėl to, kokios konkrečios priemonės, kokia kasdienė veikla geriausiai padėtų mums įgyvendinti tuos strateginius tikslus.

Tai, kad nėra aiškios vizijos, kokie yra mūsų strateginiai tikslai, dažnai minima politikos apžvalgininkų. Pasak P.Auštrevičiaus, už mūsų politiką ES atsakingos institucijos aiškiai žino, kokios sritys mums svarbios - ES bendroji užsienio ir saugumo politika, energetikos, kaimynystės politika. Politiko teigimu, kiekvienos tos srities atžvilgiu mums reikia išgryninti aiškų nacionalinį interesą. Tačiau dažniausiai kaip tik ir pritrūksta sugebėjimo jį įvardyti, o vėliau nuosekliai jo siekti.

Vis dar mokomės

Kokios priežastys lemia, kad Lietuva ne itin sėkmingai formuoja ir gina savo pozicijas? „Reikia pripažinti, kad dar tebevyksta mokymosi laikotarpis. Derantis dėl narystės ES mūsų institucijų veikla buvo reaguojančio pobūdžio į tai, kas jau nuspręsta ES. Pozicijos buvo formuluojamos tokiu pagrindu: imamos ES normos ir sprendžiama, kaip jas įgyvendinti. Toks veiklos įprotis negali greitai pasikeisti. Jis iš dalies ir lemia tokį reakcinį mūsų politikos pobūdį ES", - teigia R.Vilpišauskas.

Tokiam požiūriui pritaria ir U.Trumpa. „Kai nėra patirties, o gyvenimas reikalauja intensyviai dalyvauti, aišku, kad ne visi klausimai yra gana nuodugniai išnagrinėjami. Čia galima prisiminti ir Seimo sprendimą dėl Konstitucijos, kuris buvo ganėtinai skubotas ir mažai diskutuotas, Lietuvos poziciją dėl Lisabonos strategijos arba dėl paslaugų direktyvos, kai tas klausimas nebūdavo pakankamai apsvarstytas ir dažnai kai kurios ministerijos nespėdavo gerai paruošti pozicijos. Tada tiek mūsų derybininkams, tiek atstovybei Briuselyje yra labai sunku - jie turi atstovauti neparengtai arba silpnai parengtai Lietuvos nuomonei", - teigia U.Trumpa. Pasak LLRI vadovo, natūralu, kad šiam procesui reikia ir laiko, ir pajėgumų, o pastaraisiais mes nė iš tolo negalime lygintis su tokiomis šalimis kaip Vokietija ar Didžioji Britanija.

Tai, kad Lietuva kartais bijo imtis iniciatyvos, U.Trumpa linkės aiškinti pasitikėjimo savimi ir žinių trūkumu. Anot R.Vilpišausko, tą gali lemti ir tai, kad diplomatai dėl savo darbo pobūdžio paprastai nelinkę griežtinti pozicijų, „kita vertus, turbūt dar nėra aiškaus suvokimo ir užsiangažavimo atstovauti būtent tai, kas yra laikoma valstybės interesais".

„Matyt, dar yra ir tikėjimas, kad yra kažkokia tolimesnė gynybos linija - užnugaryje kažkas sėdi, laukia, kuris apgins ir pasieks tą rezultatą. Kitaip sakant, dalyvaudamas tikiesi, kad kažkas atėjės po tavęs dar pašnekės. Ir jei ne tu, tai kiti pasieks reikiamą tikslą", - tvirtina P.Auštrevičius.