Naujienos

Lietuva, tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare, išsprendė patį dramatiškiausią savo istorinio likimo klausimą. Tačiau tuo nesibaigė nei pasaulio, nei Lietuvos istorija. Atsikvėpti po dešimtmetį trukusio integracijos maratono, kurį pradėjome paskutiniai, o baigėme – kartu su pirmaisiais, nėra kada.

Veržlus XXI amžiaus gyvenimas kasdien atverčia vis kitokį puslapį. Ir jei kam nors atrodė, kad po NATO ir ES skėčiais galėsime be rūpesčių mėgautis žydru dangumi ir skaičiuoti žvaigždes, tam teko nusivilti.

Turime nuoširdžiai prisipažinti: Europa mums nežadėjo stebuklo nei per 11, nei per 111 dienų. O NATO nepretenduoja "padaryti tvarką" visoje planetoje.

Taip, būdama demokratinio pasaulio sudėtinė dalis, Lietuva gali jaustis pakankamai apsaugota nuo tradicinių grėsmių, naudotis ES partnerių finansine parama, atsivėrusios europinės rinkos galimybėmis.

Tie, kurie buvo geriau pasirengę drąsiai žengti į šį išsvajotą, tačiau iš tiesų - sudėtingą ir dar mažai pažįstamą ES "senbuvių" pasaulį, jau šiandien dirba ES institucijose, plečia verslą ar pelno duoną kasdieninę, nepaisydami visų išbandymų. 

Galima džiaugtis gabiausių, darbščiausių ir atkakliausių Lietuvos piliečių sėkme "užkariaujant Europą". Bet tikrai nereikia džiaugtis, kad tokiam "karui" dėl savo vietos Europos darbo rinkoje, atrodo, buvo nepasirengęs prieš "santechniką iš Varšuvos" referendume balsavęs prancūzas ar olandas.

Tai gal būtų daug geriau, jei ne mes, o mus pagaliau galutinai užkariautų Europa? 

Užkariautų savo investicijomis į strateginę reikšmę turinčias ūkio šakas, į mus realiai sujungiančius kelius, geležinkelius ir oro linijas, elektros tinklus, naujas alternatyvas brėžiančius dujų ir naftos vamzdynus?

Manau, kad ir Lietuvoje Europos bus tiek, kiek jos norėsime patys ir patys sugebėsime jos "prisijungti". Tačiau kalbėdami apie jau "barzdotus" infrastruktūros plėtros projektus, iki šiol mes dažniausiai apeliavome į ES finansinės paramą. Kaip, beje, ir kalbėdami apie kitų Lietuvos ūkio šakų modernizavimą – nuo kaimo plėtros iki žinių ekonomikos.

Šiandien aiškėja, kad tokių projektų sėkmę lemia ne vien išsiderėtos ar būsimos ES finansinės paramos apimtis.

Finansinės Europos injekcijos – tik "vitaminai" Lietuvos ūkiui. Atrodo, pagaliau supratome, kad ne kas kitas, o mes patys turime išmokti protingai dozuoti tuos "vitaminus". Aišku ir tai, kad vien vitaminais sotus nebūsi, o "perdozavus" vieną kitą ūkio subjektą gali ištikti nesėkmės.

Manau, kad jau laikas nuo svarstymų apie ES geresnį paramos panaudojimą ir dalybas, pradėti tikrą užsienio investicijų "medžioklę". Apie tai karštai diskutavome ir Užsienio reikalų ministerijoje, tikiuosi, mūsų idėjos ras platesnį atgarsį.

Būtina sukurti palankias sąlygas investuotojams tiek užsienio, tiek Lietuvos investuotojams, ypač – tuose mūsų miestuose ir regionuose, kur dažniausiai klesti tik "savųjų" verslas. Esu tikras, kad investicijų ir sąžiningo verslo skatinimas - vienas svarbiausių darbų, kurio negalime atidėlioti "kitai" Vyriausybei ar "naujam" Seimui. Tik tada galėsime tikėtis, kad pavyks išlaikyti gimtinėje ne tik savą santechniką, statybininką, bet ir inžinierių, gydytoją, mokslininką. Taigi nelaukiant, kol

visos Europos Sąjungos šalys apsispręs ir sutars, kokių reformų reikia, mes patys turime imtis reformų savo šalyje, nes ne kas kitas, o mes, Lietuvos piliečiai, esame už tai atsakingi. Turime ir galime paremti visus reformoms pasiryžusius europiečius, ypač tuos, kurie nebijo naujos, veržlios, norinčios daug dirbti ir nebijančios mokytis Europos. Mokytis ir iš svetimų, ir iš savų klaidų.

Manau, kad galiausiai tai bus naudinga ir ne tik permainų bijančiam Paryžiaus santechnikui, bet ir santechnikui iš Ukmergės. …

Antanas Valionis
LR Užsienio reikalų ministras