Naujienos

Lietuvos ambasada Izraelyje vasario 28 dieną prestižiniame Tel Avivo savivaldybės Einav kultūros centre surengė iškilmingą koncertą, skirtą Lietuvos Valstybės atkūrimo 90-osioms metinėms paminėti. Jame dalyvavo ir itin palankaus dėmesio bei plojimų sulaukė dainininkės Juditos Leitaitės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Oberlino muzikos konservatorijos (JAV) diplomantės, šiuo metu dirbančios ir gyvenančios Londone Lioros Grodnikaitės bei Andriaus Vasiliausko (fortepijonas) pasirodymas.

Šia proga „Bernardinai.lt“ pakalbino Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistę Juditą Leitaitę.

Kelintą kartą lankėtės Izraelyje?

Tai buvo jau trečia mano kelionė į šią šalį. Pirmą sykį Izraelį aplankiau bene prieš dvylika metų. Tai buvo piligriminė kelionė su evangelikais liuteronais. Antrą kartą ten lankiausi jau kaip dainininkė 2006 metais.

Kokia proga šįkart lankėtės šiame krašte?

Proga buvo labai reikšminga – Lietuvos Nepriklausomybės minėjimas, kur vyko nemaža delegacija iš Lietuvos, dalyvavo užsienio reikalų ministras P. Vaitiekūnas, žydų bendruomenės pirmininkas S. Alperavičius ir daug kitų garbių žmonių. Tel Avivo rotušėje vyko koncertas, skirtas būtent šiai progai paminėti. Labai malonu buvo matyti tokią gausią ir įdomią publiką, kurios turbūt didžiąją dalį sudarė išeiviai iš Lietuvos. Tiesa, nemažai buvo žmonių ir iš kitų valstybių ambasadų, mat tai – oficialus Lietuvos Respublikos ambasados Izraelyje renginys.

Šiame koncerte dalyvavome trise – Liora Grodnikaitė, aš, o pianinu mums akompanavo Andrius Vasiliauskas. Jautėmės itin pakiliai, nes susirinko daug senų mūsų bičiulių, todėl buvo labai gera juos vėl išvysti.

Po kelionės į Izraelį prieš metus minėjote, kad tapote lyg ir geros valios ambasadore. Ar šią misiją tęsėte ir šįkart?

Manau, kad taip. Lietuvos ambasados darbuotojai Izraelyje minėjo, jog žmonės klausinėjo, ar atvažiuos ta dainininkė, kuri dainavo labai gražią melodiją. Jie turėjo galvoje A. Raudonikio kūrinį „Švelnumas“. Tai išties puikus kūrinys, kurį žmonės gerai įsiminė iš praėjusio mano koncerto Tel Avive. Manau, žmonės yra išsiilgę paprastos muzikos.

Liora Grodnikaitė, dabar nuolatos koncertuojanti Londone, šiame koncerte atliko kūrinius hebrajų kalba, aš – vieną dainą jidiš kalba, o daugiau, žinoma, akcentavome lietuviškus kūrinius. Tai buvo lyg dviejų kultūrų, turinčių labai artimus ryšius, susiliejimas. Muzika išties turi galią sujungti žmones, ir tai ypač gražiai atsispindėjo jų veiduose.

Gal šįkart Jums nauja spalva sušvito Šventoji Žemė?

Didžiausias džiaugsmas, žinoma, buvo šiluma. Kaip tik tuo metu Izrealyje prasidėjo pavasaris – sužydėjo tokios gražios geltonos gėlės, kurių ten pilna visur. Tai atgaiva širdžiai po lietuviškos žiemos darganų.

Žinoma, didžiausias noras man buvo vėl aplankyti Jeruzalę ir džiaugiuosi, kad pavyko tai įgyvendinti. Kažkas yra sakęs, jog užtenka vieną kartą pamatyti šį miestą, kad vėl ir vėl norėtum į jį sugrįžti. Taip man ir yra nutikę. Dabar svajoju ten nuvežti savo vaikus.

Mums, gyvenantiems čia, žinios apie įvykius šiame regione pasiekia labai miglotos. Neseniai žiniasklaida pranešė apie teroristinius išpuolius Jeruzalėje, atsakomuosius Izraelio armijos veiksmus. Ar įtampa ten juntama ir gatvėje?

Aš apie tai niekada negalvoju. Galą galima gauti ir einant tiesiog gatve – nereikia niekur toli važiuoti. Dabar teko girdėti, Izraelyje statoma 400 kilometrų siena, kuri turėtų atitverti nuo Palestinos. Štai tau ir naujoji Kinijos siena. Žinoma, akivaizdžiausia nuvykus ten – nuolatiniai tikrinimai ir kontrolė. Tai kiek glumina mus, pripratusius prie nevaržomo judėjimo, bet ten - tai kasdienybė.

Savo repertuare dažnai dainuojate žydiškas dainas. Kaip atradote šiuos kūrinius?

Išties, žydų dainos yra nepamainoma mano repertuaro dalis – jos itin gilios ir turinčios stiprią dvasią – tai dainos tautos, kuriai teko dideli išbandymai. Dabar planuojame parengti žydiškų dainų kompaktinę plokštelę, nes jų susikaupė jau tikrai nemažai, ir jos visos yra lyg atgaiva sielai.

Kokie kiti artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?

Kadangi dainuoju nemažai kalbų, galvojame išleisti įvairių tautų dainų kompaktinę plokštelę. Su bičiuliu Gintautui Abariumi galvojame atgaivinti mūsų bendrą projektą – dvasines juodaodžių dainas. Gegužės mėnesį su profesoriumi iš Sankt Peterburgo Sergejumi Malcevu parengsime „Rusų romansų“ programą. Kažkada buvau įdainavusi rusų romansus su gitara, bet naujoji programa turėtų būti daug brandesnė. Supratau, kad romanso taip pat du kartus atlikti neįmanoma. Kad ir kiek dainuočiau, visada tai skamba vis naujai. Taip pat artėja dar vieni mano jubiliejiniai metai, tad darbo – per akis.

Kalbino Arūnas Peškaitis, Gediminas Kajėnas