Naujienos

     Mūsų kraštietės – tauragniškės - Inos Marčiulionytės kandidatūra visų trijų Baltijos šalių pasiūlyta į Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) generalinės direktorės pareigas 2009  - 2013 metų kadencijai. Tai aukščiausias postas tarptautinėje organizacijoje, į kurį yra kandidatavusi Lietuva. Sausio pabaigoje Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pristatė Iną Marčiulionytę Lietuvai akredituotiems užsienio šalių ambasadoriams. Prezidentas Valdas Adamkus laišku UNESCO vykdomajai tarybai taipogi prašė palaikyti šią kandidatūrą.

     Ina Marčiulionytė nuo 2003 m. yra Lietuvos nuolatinė nepaprastoji ir įgaliotoji  atstovė prie UNESCO. 2004 m. ji buvo išrinkta į organizacijos Pasaulio paveldo komisiją, 2005 -  2006 m. jai pirmininkavo, yra įvairių organizacijos struktūrų ar darbo grupių narė arba vadovė.

     Šiuo metu UNESCO generalis direktorius yra Japonijos atstovas. Naujojo vadovo rinkimai įvyks UNESCO 35-osios generalinės konferencijos metu rudenį.

     Mūsų kraštietė yra kandidatė „Metų karjera“ nominacijai „Lietuvos moteris’2008“ rinkimuose, kuriuos organizuoja žurnalas „Moteris“ ir TV3.

Gerbiamoji Ambasadore, sveikiname Jus galimybės tapti UNESCO generaline direktore proga ir linkime laimėti rinkimus. Uteniškiams, tauragniškiams - didžiulė garbė toks mūsų žemės dukros pasiekimas!

  Ką duoda Lietuvai šalies atstovo iškėlimas į tokį aukštą postą?

  Kandidatavimas į aukštą Jungtinių Tautų ar jų agentūros postą – tai pirmiausia ženklas, siunčiamas pasauliui, kad ir mūsų valstybė turi gabių žmonių, galinčių tokį postą užimti ir efektyviai dirbti organizacijos labui. Žinoma,  pirmiausia – tai prestižas, garbė visai valstybei. Vienas žmogus  niekada tokių rinkimų nelaimės, nes tam labai svarbi stipri visos valstybės parama ir bendras darbas bei noras nugalėti.

  Kas paskatino Jus kandidatuoti? Ką Jums asmeniškai reikštų šios aukštos pareigos – šansą įgyvendinti rūpimas idėjas? Galimybę pasitarnauti Tėvynei? Įdomų darbą? Dar vieną savęs išbandymą? Naujas galimybes saviraiškai? Karjeros žavesį?

  Man asmeniškai tai būtų galimybė  pabandyti paversti UNESCO organizacija, kuri yra efektyvi, matoma, gerbiama jos valstybių narių. Dėl pasitarnavimo Tėvynei – tapęs tokios organizacijos vadovu asmuo privalo būti lygiai teisingas ir atidus visoms valstybėms, kita vertus, visi žinome, kokia dabartinio generalinio direktoriaus tautybė – japonas. Taigi direktorius visgi turi tautybę.

  Turite daug pareigų šios organizacijos struktūrose. Ar toks darbas, juolab – generalinio direktoriaus, negąsdina biurokratiškumu?

  Visos didelės organizacijos yra ganėtinai biurokratinės. Aiškios taisyklės dažnai darbą palengvina, bet labai svarbu, kad biurokratinė painiava netaptų dingstis asmeninę darbuotojo atsakomybę paversti kolektyvine… O darbas su popieriais – didelė, bet ne vienintelė UNESCO dirbančių žmonių veiklos dalis.

  Kokie UNESCO sprendimai, programos, Jūsų vertinimu, buvo ypač reikšmingi Lietuvos kultūrai ir jos sklaidai, šalies įvaizdžiui? Ką  pavyko įgyvendinti Jums dirbant ambasadore? Kas Jums dar rūpi kaip Lietuvos atstovei ir ko sieksite, kad ir kokias pareigas šioje organizacijoje beeitumėt?

  UNESCO visi geriausiai žino dėl vienos iš populiariausių jos programų – Pasaulio paveldo sąrašo. Jame yra ir keturi Lietuvos objektai – Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija (bendras objektas su Rusija), Kernavės archeologinė vietovė bei Struvės geodezinis lankas (dar su devyniomis valstybėmis). Šių objektų įrašymas reiškia, kad jie turi išskirtinę visuotinę vertę, pripažintą visame pasaulyje. Ir kuo daugiau objektų šalis turi, tuo ji patrauklesnė turizmui. Manau, kad pirmininkavimas Pasaulio paveldo komitetui ir jo sesijos surengimas Lietuvoje 2006 m  buvo didelė Lietuvos sėkmė. Tuo labiau, kad po to Pasaulio paveldo centro direktorius F.Bandarinas įvertino mūsų surengtą komiteto sesiją vadybiniu požiūriu kaip pačią sėkmingiausią. Vadinasi – galim.

  Kryždirbystės  ir kryžių simbolikos bei Dainų švenčių tradicijų ir simbolikos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje įtraukimas į Reprezentatyvųjį  Žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą bei pačios Nematerialaus kultūros pavelgo globos konvencijos ratifikavimas paakino mus pačius kitomis akimis pažvelgti į savo paveldą, pradėti labiau jį tyrinėti, klasifikuoti, t.t. Netrukus įsigalios Povandeninio paveldo globos konvencija, gal ji paskatins sistemiškiau patyrinėti paveldą, kurio turim ir po vandeniu?

  Apskritai atstovybės darbe yra ir tokių iš pirmo žvilgsnio nesvarbių darbelių – užtikrinti informacijos  apie Lietuvą pateikimą – į oficialas pasaulines ataskaitas, sąvadus, etc. Kartais tas užtikrinimas reiškia įkyrų lipimą Lietuvos institucijoms ant galvos, bet juk nenorim, kad, pavyzdžiui, knygoje apie  studijų užsienyje galimybes Informacijos apie Lietuvos aukštąsias mokyklas nebūtų. Ir dar labai gerai, kad Lietuvoje turim savo darbštų ir patikimą partnerį – UNESCO nacionalinės komisijos sekretoriatą.

  Kaip iš tarptautinės kultūros organizacijos aukštumų atrodo šiandien Lietuva, Vilnius – Europos  kultūros sostinė su visomis šį statusą lydėjusiomis peripetijomis?

  Drąsiai galim sakyti, kad Lietuva UNESCO yra ryškiai matoma, mes esame išrenkami į komitetus,  neretai esame jų pirmininkai ar vicepirmininkai. Žinant, kad organizacijoje – 193 valstybės narės, akivaizdu, kad būti matomam reikia pasistengti.

  Manyčiau, kad Lietuva galėtų  aktyviau  dalyvauti UNESCO mokslo programose – kandidatuosim į Žmogaus ir biosferos komitetą. Juk gabių mokslininkų turime.

  Turime unikalią galimybę pristatyti pasauliui Vilnių kaip Europos kultūros sostinę. Valstybės paprastai tokius projektus naudoja savo įvaizdžiui kurti. O tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, man sunkiai suvokiama. Ar laikas skalbtis baltinius projektui įsibėgėjant? Visos jėgos turėtų būti skiriamos kokybiškam projektų įgyvendinimui, o ne skandalams spaudoje. Verta kuo greičiau susimąstyti, ar tikrai norime, kad mus laikytų valstybe, nepajėgiančia garbingai surengti Europos kultūros sostinės projekto.

  Kaip parvykus po kelerių metų gyvenimo vienoje iš pasaulio sostinių Jums asmeniškai atrodo Vilnius – Utena – Tauragnai: Europos provincija ar žavingą savitumą išlaikiusi žemė?

  Tauragnai man visada išliks mano širdies namais. Tai mano vaikystė, čia tebegyvena mano tėveliai, mokytojai, kiti nuo vaikystės pažįstami tauragniškiai. Žinoma,  miestelis irgi keičiasi, bet ten man tikrai labai gera.

  Kaip pakeitė Jus pačią, Jūsų santykį su aplinka ir žmonėmis, Jūsų požiūrius pastarųjų metų gyvenimas visai kitokiais parametrais ir svčioje šalyje? Ar jaučiatės tapusi pasaulio žmogumi, ar likote prisirišusi prie lietuviškų šaknų ir gyvenimo būdo?

  Man sunku vertinti pačiai save – kiek aš pasikeičiau. Tiesiog pasaulis sumažėjo ir net žinias žiūriu kitaip. Nes ten jau ne tik valstybės, bet ir konkretūs pažįstami žmonės, gyvenantys tuose įvairiausiuose pasaulio miestuose… Aš apskritai labai lengvai adaptuojuosi naujoje aplinkoje ar tarp nepažįstamų žmonių, tą greičiausiai būsiu paveldėjusi iš mamos. Tačiau savęs pasaulio piliete pavadint nenorėčiau, nes jei tik pabandyčiau, tuoj pat sukirbėtų širdy kažkas labai labai lietuviška. Ir dar – vis viena norisi, kad kolegoms užsieniečiams Lietuva būtų graži, įdomi, svarbi…

  Dirbantis tokį darbą kaip Jūs žmogus tikriausiai tam tikra prasme gyvena nebe sau. Turbūt ir ruošimosi konkursui dėl generalinio direktoriaus pareigų laikotarpis bus labai sunkus ir įtemptas. Ar jaučiatės ką nors svarbaus paaukojusi? Ko labiausiai pasigendate svetimoje šalyje? Ką laikote didžiausiu pasiekimu savo gyvenime ne darbo, karjeros, o žmogiškąja prasme?

  Vis labai jaučiu, kad paroje valandų, o mėnesyje dienų – per mažai. Nesijaučiu, kad kažką paaukojau, gal tik retkarčiais sąžinė primena, kad egzaminus išlaikiau, o doktorantūros darbo vis dar neparašiau… Na, bet tenka susidėliot prioritetus.

  Svečioje šalyje labiausiai trūksta pačių artimiausių žmonių ir senų draugų. O grįžusi trumpam nespėji visų pamatyti. Didžiausias laimėjimas? Gal kad sugebėjau išlikt savimi. Bent jau tikiuosi, kad sugebėjau.

  Turbūt ne vienas Jūsų gimtinės žmogus, o ypač – ne viena, žavisi Jūsų gyvenimo būdu ir gal netgi pavydi. Ar pati nusakytumėt, kada prasidėjo ėjimas į tai, kas esate? Kokia tokios sėkmės formulė?

  Man sunku būtų įvardinti priežastis, kodėl taip susiklostė mano karjera. Ypatingų receptų neturiu, tik galiu pasakyti, kad visada dirbau daug ir stengiausi savo darbus atlikti gerai. Ir dar- myliu žmones, mėgstu dirbti su jais ir tarp jų.

  Iš savo turbūt nelengvos darbinės ir emocinės patirties ką pasakytumėte – kas, Jūsų nuomone, žmogui svarbiausia gyvenime?

  Pastaruoju metu kažkaip labai daug išeinančių iš gyvenimo  - pažįstamų, artimų žmonių. Ir tokiomis akimirkomis kaip niekada skausmingai pajunti, kad svarbiausia – laiku pasakyti, parodyti žmogui, koks jis tau svarbus.

  Ačiū, kad radote laiko mūsų kuklaus laikraščio skaitytojams! Geros Jums kloties.

Zita Stundžytė