Naujienos

Per du dešimtmečius Lietuva, buvusi mažai kam žinoma ir netgi nepageidaujama valstybė, tapo tegu ne lygiaverte, bet bent jau lygiateise partnere. 

Šiandien, kai Lietuva yra visateisė Europos Sąjungos ir NATO narė, kurios diplomatai tarpininkauja didžiųjų Europos valstybių derybose, vadovai kviečiami padėti išspręsti kur kas didesnių šalių politinių jėgų konfliktus, o Lietuvos kariai jau daugiau nei dešimtmetį dalyvauja taikos įvedimo ir palaikymo misijose Balkanuose bei Irake, neretai pamirštama, kad mažiau nei prieš du dešimtmečius mūsų šalies apskritai nebuvo Europos žemėlapyje.

Išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos priespaudos siekianti Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo tikra triukšmadarė ir rakštis, trukdžiusi plėtoti didžiųjų pasaulio valstybių santykius su tuo metu "perestroiką" ir "naująjį mąstymą" skelbusiu Michailu Gorbačiovu. Kitos, mažesnės, bet arčiau Lietuvos esančios (ir jos egzistavimo dar nepamiršusios) šalys laužė galvą – kaipgi mums reaguoti į atsikuriančias valstybes, kurios penkis dešimtmečius buvo dingusios į nebūtį? "Veidas" nutarė panagrinėti, kaip kito mūsų kaimynių ir didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Lietuvą per pastaruosius du dešimtmečius.

"Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai tapo laisvi, jų režimas buvo diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M.Gorbačiovas būtų priverstas griebtis jėgos", – tokius anuomečio Prancūzijos prezidento Francois Mitterand'o žodžius 1990-ųjų kovo 11-ąją savo dienoraštyje užfiksavo jo asmeninis patarėjas Jacques‘as Attali.

Matyt, 1990-aisiais ne vien Prancūzijos vadovas taip manė apie Lietuvą. Kaimyninės Suomijos, kuri pati tik per plauką 1940 metais išvengė Baltijos šalių likimo, prezidentas Mauno Koivisto taip vertino padėtį: "Baltijos šalys neieško susitarimo su Maskva. Abiem pusėms, matyt, paaiškėjo, kad Vakarai nesuinteresuoti Sovietų Sąjungos irimu. Panašu į tai, kad Vakarai, užsiėmę savo problemomis, nelabai nori konfliktuoti su Sovietų Sąjunga, jei ši darys tvarką savo namuose".

O Suomijos kaimynės Švedijos užsienio reikalų ministras Stenas Andersonas, dar 1989 metais lankydamasis Taline, į žurnalistų klausimą, ar jis mano, kad Estija yra okupuota, labai trumpai ir aiškiai atsakė: "Ne".

Tiesa, tuo metu jau būta ir kitokio požiūrio į Baltijos valstybes bei jų nepriklausomybės siekius.

Pirmiausia, žinoma, išsiskyrė Jungtinės Valstijos, niekados nepripažinusios Baltijos šalių įtraukimo į SSRS sudėtį ir išsaugojusios jų diplomatines atstovybes. 1989-aisiais susitikęs su Sąjūdžio delegacija JAV ambasadorius Maskvoje Jackas Matlockas, klausiamas, kokia būtų Vašingtono reakcija į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, kalbėjo taip: "Mes nepripažįstame, kad jūs juridiškai esate Sovietų Sąjungos dalis [...] Jeigu prieš jus pabandytų panaudoti jėgą ar taikyti ekonominę blokadą, mūsų reakcija bus griežta, nors ir nenaudosime jėgos [...] Tai neabejotinai nutrauktų tik prasidedantį SSRS ir JAV bendradarbiavimą. Apskritai geri santykiai su JAV ir Vakarais "perestroikai" gyvybiškai svarbūs, ir visa tai tuojau pat išgaruotų, jeigu būtų imtasi represijų Lietuvoje ar kurioje kitoje Baltijos valstybėje [...] Tačiau jeigu reikalai pakryps į blogąją pusę ir SSRS panaudos jėgą, nebus jokių galimybių jus apginti".

Po 1990 metų kovo 11-osios JAV administracija atsidūrė tarp dviejų ugnių: Amerikos visuomenė ir Senatas ją spaudė pripažinti Lietuvą, bet JAV norėjo išsaugoti gerus santykius su SSRS ir M.Gorbačiovu.

Štai ką sakė George'o Busho (dabartinio prezidento tėvo) patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Scowcroftas: "Niekas labiau už mus nenorėjo, kad  Baltijos šalys taptų nepriklausomos. Mes troškome prisidėti prie viešosios nuomonės, pripažinti Vytauto Landsbergio Vyriausybę ir pritarti Lietuvos nepriklausomybei. Vadovaujantis jausmais tai būtų puiku [...]. Realybė buvo tokia, kad Baltijos šalys galėjo pasiekti stabilią nepriklausomybę tik tuo atveju, jei į tai ramiai pažiūrėtų Kremlius. Mūsų uždavinys buvo tai pasiekti. Kaip ne kartą pastebėjo prezidentas, ką mes galėtume padaryti, jeigu Sovietų Sąjunga pasiųstų tankus, kai mes pripažintume vyriausybę?"

Kaip keitėsi požiūris

Itin aktyvi Baltijos šalių pripažinimo klausimu buvo Danija, kurios tuometinis užsienio reikalų ministras Uffe Ellemanas Jensenas matė daug panašumų tarp savo šalies ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos likimo, inicijavo Danijos kultūros instituto, atlikusio pirmosios atstovybės vaidmenį, steigimą Rygoje. 1990-ųjų balandį į Kopenhagą atvykusi Lietuvos delegacija buvo pasitikta lietuviškomis vėliavomis ant automobilių ir derybų stalo, o per vėliau vykusią bendrą spaudos konferenciją U.Ellemanas Jensenas pasakė, kad Danija yra viena iš Baltijos šalių. Šis jo posakis spaudoje buvo prilygintas garsiajai JAV prezidento Johno Kennedy frazei "Aš esu berlynietis", pasakytai atvykus į Vakarų Berlyną. Danijos kaimynė Islandija, kaip žinoma, pripažino Lietuvą dar 1991-ųjų vasarį, o Norvegija buvo pirmoji šalis, kurios sostinėje 1990 metų gruodį buvo atidaryta pirmoji, tegu dar neoficiali, Lietuvos užsienio atstovybė.

Tačiau 1991 m. požiūris į Lietuvą Vakaruose ėmė sparčiai keistis. Kaip "Veidui" sakė europarlamentaras V.Landsbergis, labiausiai jam tuo metu į akis krito pakitęs Prancūzijos elgesys. "Žinoma, buvo laikas, kai mūsų nebuvo, o kai pradėjome spurdėti, prasidėjo labai stipri kontrpropaganda iš sovietų pusės, – sakė V.Landsbergis, primindamas, ką 1990 metų kovo 11-ąją apie Lietuvą kalbėjo Prancūzijos prezidentas. – Bet jau 1992-ųjų pavasarį, Paryžiuje minint Kovo 11-osios metines, priėmimas buvo surengtas Nacionalinės asamblėjos salėje, dalyvaujant Nacionalinės asamblėjos ir Senato prezidentams, penkiems ministrams, ambasadoriams – iš viso dviem šimtams žmonių. O juk Lietuva nebuvo tokia turtinga valstybė, kad galėtų įsigyti tiek draugų mainais į vodką ar ikrus. Tai rodo, kad tuo metu Prancūzijoje Lietuva buvo labai gerbiama. Žinoma, gal šiek tiek norėta kompensuoti ir ankstesnį požiūrį".

Iš tiesų Prancūzija, stengdamasi palaikyti santykius su Lietuva, tuo metu parodė tiesiog neregėtą aktyvumą. Jos užsienio reikalų ministras Rolanas Dumas buvo pirmas tokio rango Vakarų valstybės atstovas, kuris atvyko į Lietuvą dar oficialiai nepripažinus jos nepriklausomybės, o prezidentas F.Mitterand'as – pirmas didžiosios Europos valstybės vadovas, Vilniuje pasirašęs draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, kurioje pažadėjo globą ir paramą Lietuvai stojant į Europos Ekonominę Bendriją (būsimąją ES).

V.Landsbergis nepritaria tarp diplomatų populiariam požiūriui, kad Prancūzija ir jos paskesnis prezidentas Jacques'as Chiracas vėliau, Lietuvai siekiant narystės NATO ir ES, pakeitė savo požiūrį į mūsų šalį, greičiausiai siekdami geresnių santykių su Rusija. Jis priminė, kad Prancūzija, priešingai nei Italija, išsprendė klausimą dėl Lietuvos ambasados Paryžiuje, pripažindama jį mūsų nuosavybe, o ne sumokėdama kompensaciją, kaip tai kartais klaidingai pateikiama. Taip pat J.Chiracas didžiuodavęsis, kad Prancūzija išsaugojo ir sugrąžino Lietuvai jos auksą.

Kas mūsų nemėgsta

"Veido" kalbinti diplomatai pripažįsta, kad iš didžiųjų Europos valstybių bene prasčiausiai į Lietuvą visuomet žiūrėjo Vokietija. Kad ir kiek stengtasi, taip ir nepavyko prisikviesti į Vilnių "didžiuoju europiečiu" vadinto Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio, o jo įpėdinis Gerhardas Schroderis į Lietuvą atvyko tik 2000 metais.

Vokietija buvo viena paskutinių Europos valstybių, panaikinusių Lietuvai vizų režimą, visuomet gan skeptiškai žvelgė į NATO plėtrą, taip pat kaip ir Italija labai ilgai delsė išspręsti ambasados pastato klausimą. Tik Italijai, kaip ir kitoms Pietų Europos valstybėms – Ispanijai, Portugalijai, Graikijai – Lietuva bei kitos Baltijos šalys iš esmės neegzistuoja, o Vokietija šitaip elgiasi dėl savo nuolatinio flirto su Rusija. O mūsų didžiosios kaimynės santykiai su mūsų šalimi per pastaruosius pusantro dešimtmečio nuolat blogėjo. Dar 1991 metais Lietuva ir Boriso Jelcino Rusija buvo sąjungininkės, kovojusios su M.Gorbačiovu ir Sovietų Sąjunga, o šiandien Baltijos šalys tiek Kremliaus, tiek paprastų rusų akyse yra vienos didžiausių priešių.

Didžioji Britanija, ilgą laiką gan šaltai žvelgusi į Lietuvą, pamažėle keitė savo poziciją. Tam, matyt, įtakos turėjo ir itin geri Lietuvos ir Jungtinių Valstijų, su kuriomis britai – ilgamečiai strateginiai partneriai, santykiai. Ir palengva Londone susikūrusi nemaža lietuvių bendruomenė, kurios padedami anglai pradėjo atrasti Lietuvą. Geriausiai dabartinį Didžiosios Britanijos požiūrį į mūsų šalį rodo neseniai vykęs karalienės Elizabeth II vizitas Vilniuje.

Tikriausiai nebus apsigauta pasakius, kad šiuo metu palankiausiai į mus žiūri Lenkijos žmonės. Santykiai su šia valstybe pradėti atkurti dar 1989-aisiais. 1990-ųjų kovo 11-ąją Lenkijos Seimas sveikino Lietuvą, atkūrusią nepriklausomybę, vėliau, nepaisant nuolatinių Rusijos pastangų kaip nors sukiršinti Vilnių su Varšuva, pasirašyta ir sutartis dėl sienos, ir sudaryta strateginė partnerystė.

Nors Šiaurės šalių vaidmuo Lietuvoje nelabai krinta į akis, iš "senosios Europos" valstybių jos yra bene geriausios mūsų sąjungininkės. Danija buvo nuolatineė Lietuvos advokatė stojant į NATO ir ES, danai kartu su švedais ir norvegais iš esmės apginklavo Lietuvos kariuomenę, skandinavų verslo investicijos Lietuvoje vienu metu buvo didžiausios, o ir šiuo metu užima pirmaujančias pozicijas.

Šiek tiek keistoki mūsų santykiai su Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis. Viena vertus, Lietuva kartu su jomis siekė narystės NATO ir netgi buvo suorganizavusi vadinamąjį Vilniaus dešimtuką. Kita vertus, pasiekus tikslą paaiškėjo, kad su šiomis valstybėmis neturime daug bendrų interesų, tad jų požiūris į mūsų šalį, galima sakyti, yra draugiškai neutralus.

Bet kuriuo atveju dabar, praėjus beveik dviem dešimtmečiams, galima drąsiai sakyti, kad Lietuva iš savotiškos terra incognita, kuri savo atsiradimu trukdė Rytų ir Vakarų didžiajam žaidimui, tapo tegu nedidelė, bet pripažinta Europos valstybė.

Audrius Bačiulis