Naujienos

 Per keletą dienų man pavyko geriau pastudijuoti tik keletą iš keliasdešimties storokų bylų, kukliai pavadintų „Eiliniais nuorašais”. Tose bylose saugomos diplomatijos šefo rašytų laiškų kopijos, padarytos per kalkę arba perspausdintos mašinėle. Beje, tą kopijų spausdinimo darbą dažniausiai atlikdavo ne kas kitas, o šefo jaunylis sūnus Kazys! Dar ir dabar, po keturiasdešimties metų, jis puikiausiai atsimena daugelį su tais laiškais susijusių aplinkybių.
 Iš Romos parsivežiau nemažą pluoštą Stasio Lozoraičio Vyresniojo laiškų kopijų, kurias pasidariau jau žymiai greitesne šiuolaikine technika. Namuose dar kartą atidžiau peržvelgęs tuos raštus, nusprendžiau su dalimi jų supažindinti skaitytojus. Juo labiau, kad apie šią iškilią asmenybę mūsų visuomenei, o ir šviesuomenei, dar labai trūksta žinių. Net ir istorikų darbuose kol kas mažai atspindėta jo kaip ilgamečio egzilinės Lietuvos diplomatijos šefo (1940 – 1983) veikla.
 Šiuo požiūriu man pasisekė, nes apie Stasį Lozoraitį Vyresnįjį esu daug girdėjęs iš abiejų jo sūnų, su kuriais turėjau laimės nemažai bendrauti. Ir vis tiek perskaityti laiškai išryškino jį kaip dar iškilesnę asmenybę, negu aš maniau. Atsiskleidė demokratiškas darbo stilius – nuolatinis tarimasis su kolegomis, gilus domėjimasis pasaulio politikos reikalais ir gebėjimas įžvalgiai analizuoti, puikus keleto užsienio kalbų mokėjimas (ir kuklus savęs vertinimas kitų kalbų atžvilgiu), subtilus humoro jausmas.
 Gerai suprantu, kad tikrą ir visapusišką Stasio Lozoraičio Vyresniojo pokarinės veiklos įvertinimą gali atlikti tik profesionalūs istorikai. Norėčiau tikėti, kad to nereiks labai ilgai laukti. Juo labiau kad didžioji dalis Diplomatijos šefo archyvo šiuo metu jau pargabenta į Lietuvą.

Stasio Lozoraičio Vyresniojo korespondentai: Dr. Stasys Bačkis – diplomatas, tuo metu dirbęs Lietuvos atstovybėje Vašingtone, o po S. Lozoraičio Vyresniojo mirties tapęs diplomatijos šefu; Kazys Balutis – Lietuvos atstovas Londone; Dr. Albertas Gerutis – buvęs diplomatas, išeivijos spaudos darbuotojas; Juozas Kajeckas – Lietuvos atstovas Vašingtone; Dr. Stasys Kuzminskas – Anglijos lietuvis, buvęs prieškario Lietuvos URM darbuotojas; Žibuntas Mikšys – dailininkas, gyvenantis Paryžiuje; Vaclovas Sidzikauskas – prieškario Lietuvos diplomatas, aktyvus JAV lietuvių veikėjas; Dr. J.Žmuidzinas – Lietuvos generalinis konsulas Toronte; J.Baublys ir K.Jurgėla – JAV lietuvių politiniai veikėjai.
Laiškų kalba netaisyta, vietomis pataisyta rašyba ir skyryba. Aiškinamosios išnašos – redakcijos.
 

[1]

Roma, 1961.X.24.
Asmeniniai.
Mielas Ponas Sidzikauskai,

Labai ačiū už laišką iš Paryžiaus. Ir be to, ką rašot, yra nemažai nerimą keliančių ženklų, kaip, pav., gen. Clay ir kai kurių senatorių pasipasakojimai. Turiu prisipažinti, kad juo toliau, juo mažiau suprantu padėtį ir Jūsų laiškas dar daugiau mane dezorientuoja. Neatsimenu, ar buvau Jums rašęs, kad būdamas rudenį Paryžiuje ir kalbėdamas apie perspektyvas, pasakiau, jog, mano įspūdžiu, vyriausias tikslas, kurio sovietai siekia Berlyno klausimu, yra sulaužyti jauno energingo žmogaus, Prez. Kennedy, politinį nugarkaulį ir tuo pačiu – J.A. Valstybių nugarkaulį. Į tai man buvo atsakyta, kad to tikslo sovietai nepasieks, nes abu nugarkauliai labai stiprūs. Sutikdamas su tokiu diagnozu, aš negaliu įsivaizduoti, kaip ir kuriems galams Amerika galėtų sunaikinti pagrindus, ant kurių stovi jos politika, pripažindama (daugiau ar mažiau) Pankowo sovietus, Baltijos Valstybių aneksiją, Oderio-Neissės liniją ir, pour le comble1, reviduodama savo nusistatymą tautų apsisprendimo teisės klausimu. Juk tai būtų visiška abdikacija, kuri, nekalbant jau apie pasekmes Amerikos prestižui (t.y., politiniam nugarkauliui), privestų prie lūžio su Vokietija ir ją sukrėstų. Svarbiausia – tai būtų bergždžia abdikacija, nes ja nebūtų išspręstas joks pagrindinis konflikto su sovietais klausimas. Vienintelė kompensacija, kurią Amerika už tai gautų, būtų laisvojo neutralizuoto miesto įkūrimas Vakarų Berlyne, žinoma, įvedant į jį sovietų garnizoną. Bet tai nebūtų nei galutinis, nei iš viso joks Berlyno klausimo išsprendimas, o tik Vakarų Berlyno pasmaugimo proceso etapas ir tokiu būdu šito konflikto paaštrinimas.
Lygiu būdu man visiškai nesuprantama, kodėl padaroma aktualia Oderio-Neissės linijos pripažinimo tema. Gal tai yra captatio benevolentiae2 Gomulkos? Kad Gomulka už tai palaikytų Vakarus Berlyno klausimu? Gomulkai, reikia manyti, šimtų milijonų dolerių kreditai, kariuos jis gauna iš Amerikos, yra svarbesni, negu Oderio linijos pripažinimas, o ką jis padarė Amerikai, kokį palankumą jai parodė už gautus kreditus?
Šitokiomis aplinkybėmis negaliu prisistatyti, kad ligšiolinė Amerikos politika galėtų pasibaigti visišku krachu.
Bet, antra vertus, aš neneigiu, kad reikia diskretiškai svarstyti įvairius blogus eventualumus.
Šiandieną gavau X. 20. „Vienybės” numerį, kuriame p. Tysliava, dr. Trimako aliarmuotas (?), rašo apie gręsiantį Vašingtono pasiuntinybei pavojų. Mano nuomone, nebuvo reikalo jau dabar taip angažuoti VLIKo pirmininką.
Man gaila, kad aplinkybės neleido man nuvažiuoti į Paryžių ACENo sesijos metu. Tačiau, jeigu būčiau žinojęs, kad bus spaudos konferencija ir aš būsiu tam reikalingas ir kviečiamas, būčiau tikrai atskridęs. Deja, man pačiam neatėjo mintis, kad turėčiau pavaduoti kokį dešimtį jau esančių Paryžiuje baltiečių. 0 ir dabar nežinau, kaip visa tai atsitiko. Kas, ką ir kada į konferenciją kvietė?

Geriausi linkėjimai. Spaudžiu ranką.

Jūsų
[Parašas:] S. Lozoraitis

[2]

Roma, 1962. XI. 1.
Via Aldega 2.
Mielas Ponas Kuzminskai,

Gaudamas X. 16. Jūsų pirmą laišką, buvau štai kokioj padėty. Man dar nespėjus pabaigti pranešimo dėl Europos Tarybos, kur buvo kalbama ir apie Baltijos Valstybes, kilo gvaltas dėl Koncilijaus*. Turėjau surašyti spaudai pareiškimą, paaiškindamas, kodėl negalima Lietuvos vyskupų vadinti „Rusijos tėvais”, ir išdėstydamas, kas su ta Lietuva yra atsitikę ir tebeatsitinka. To pareiškimo nuorašą reikėjo pasiųsti kelioms dešimtims kardinolų, arkivyskupų, vyskupų ir politikų, su lydimaisiais raštais, suredaguotais italų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalba ir kiekvienam individualiai, su tam asmeniui tinkamais elementais. Tai reikėjo padaryti labai skubiai, nes bėda buvo ne tik tame, kad spauda rašė apie „Rusijos tėvus”. Bėda buvo taip pat ta, kad sąraše turinčiųjų teisę dalyvauti Koncilijuje trys Lietuvos vyskupai buvo, dėl klaidos, įrašyti į skyrių „Rusija”. Yes, Sir, Russia! Dabar toji klaida bus atitaisyta naujai išleidžiamame sąraše. O be Lietuvos vyskupų į tą egzotišką skyrių buvo patekę vienas Latvijos vyskupas ir vienas Ukrainos.
Tuoj po to reikėjo paruošti memorandumą Europos Tarybai Strasburge, kad Baltijos Valstybės nebūtų išimtos iš Neatstovaujamų Tautų Komisijos kompetencijos ir tuo būdu diskriminuotos Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos ir Vengrijos atžvilgiu. Nes yra gandų, kad toks klausimas kilęs Komisijos narių tarpe. Memorandumas siunčiamas daugiau kaip 20 žmonių.
Čia pat turiu parašyti du straipsniu apie sovietų patriarchato stebėtojų dalyvavimą Koncilijuje ir sovietų tolimesnę, po Kubos round‘o, politiką. Ir prie tų rašinių reikia atlikti dar einamus dalykus. Štai kodėl negalėjau lig šiol atsakyti į Jūsų laišką. Beje, kadangi tokiu būdu vis dėlto man paliktų per daug laisvo laiko, tai vienam Amerikos universiteto profesoriui, kuris rašo veikalą apie Baltijos Valstybes, reikėjo duoti papildomų žinių apie Baltijos Santarvę.
Aš kiek plačiau aprašiau Jums savo rūpesčius, norėdamas parodyti, kad nors negaliu nieko nuveikti ir dar mažiau – įveikti, turiu laiks nuo laiko tokių popierinių aliarmų, kurie mane verčia, mich fest auf den Hosenboden zu setzen3.
Dėl prof. Žymanto padėties man skauda širdį kaip kiekvienam, kas jį pažįsta kaip gerą, dorą, gabų ir mokytą žmogų. Kad jam nesiseka gauti tinkamą darbą, yra kažkoks paslaptingas fatum. Kaip tą dalyką pataisyti, nežinau, deja. Krivickui mielai parašysiu. Bet jeigu Jūs galit parūpinti jam darbą Londone, manau, kad kiekvienu atveju tai jam ir p. Žymantienei bus geriau, negu dirbti kapinėse, kaip jis dabar dirba. Šiaip jau aš nesu praleidęs nei vienos progos savo pasikalbėjimuose su amerikiečiais rekomenduoti Žymantą iš geriausios pusės, politikos darbui, pav., Free Europe radio ar mokslo reikalams. Beje, aš buvau jo reikalu kalbėjęs su Sidzikausku, ir rašiau jam. Dabar vėl parašysiu, bet nesitikiu, kad iš to kas išeitų. Tam dalykui reikėtų amerikiečių paramos, kurios lig šiol nesimatė, išskyrus Miuncheno periodą. Ponios Ž. laišką grąžinu.

Siųsdamas geriausius linkėjimus, spaudžiu ranką.

Jūsų
[Parašas:] S. Lozoraitis

[3]

Roma, 1967. IX.12.

Didžiai Gerbiamas Ponas Žmuidzinai,

Esu gavęs Tamstos pro mem. iš IX. 6. Jeigu ne Tamsta būtum man pranešęs, kad Hamiltono Lietuvių Namų valdyba, Laurinčiukui pareikalavus, pašalino Lietuvos vėliavą iš savo salės Noreikos koncerto laikui, – aš vargiai begalėčiau patikėti, kad toks skaudus, negarbingas ir neišmintingas išsišokimas yra galimas užsienio lietuvių visuomenės organizacijoje. Yra suprantamas dalykas, kad sovietai, okupuodami ir valdydami Lietuvą, draudžia ir baudžia tautinių jausmų pasireiškimus ar tautinių simbolių vartojimą. Bet Hamiltono įvykis reiškia, jog ir laisvame Vakarų krašte Kanadoje sovietai valdo kai kurių laisvųjų lietuvių veiksmus.
Tokio gėdingo dalyko, kaip Lietuvos vėliavos pašalinimas iš lietuvių organizacijos patalpos, bolševikams pareikalavus, nėra buvę mūsų emigracijos istorijoje.
Be viso to, Hamiltono moralinis smūgis, sakau įsakmiai – smūgis, parodo, ko verti vadinamieji kultūros santykiai su okupuotosios Lietuvos žmonėmis, jeigu tie santykiai nėra pagrįsti Lietuvos laisvės sumetimais, apgalvotais tikslais ir ...tautine savigarba.
Šiuos mano samprotavimus Tamsta gali dėstyti kam laikai reikalinga.
Beje, ar Hamiltono salėje buvo taip pat Kanados vėliava, ar ji irgi buvo pašalinta koncerto laikui?
Kitas dalykas: ar aš galėčiau gauti, tik savo slaptai orientacijai, nuorašą rašto, kuriuo buvo uždrausta giedoti Lietuvos himną „Expo 67” katalikų bažnyčioje pamaldų metu? Ačiū. Europoje apie pamaldų tvarką, eventualius leidimus ar draudimus bažnyčioje sprendžia bažnytinė vyresnybė, nebent kyla baudžiamojo nusikaltimo klausimas. Tai liečia visas viešas bažnyčias, nežiūrint to, kieno jos pastatytos ar kieno patronate esančios. Todėl Kanados valdžios įstaigos draudimas giedoti pamaldose tautos himną atrodo man ir šituo atžvilgiu labai keistas.

Spaudžiu ranką
[Parašas:] S. Lozoraitis

Ponui J. Žmuidzinui,
Lietuvos Gen. Konsului,
Toronte.
Nuorašas: Londonui, Vašingtonui, New Yorkui ir Čikagai.

[4]

Roma, 1967. IX. 16

Malonus Ponas Kajeckai,

Kadangi aš nedalyvausiu VLIKo šaukiamoj konferencijoj, tai man netenka ir daryti pranešimą apie tarptautinę padėtį. Siųsti tokį pranešimą raštu būtų grynas formalumas.
Tam, kad būtų galima turėti Europos politikos vaizdą, nėra reikalo gyventi Europoje. Aš, pav., nesu buvęs Vietname, bet jo reikalai bendros politikos rėmuose man aiškūs kaip ant delno. Tad aš tikiuosi, kad ir Tamsta sugebėsi išdėstyti konferencijoj savo nuomonę. Tai nepakenks diplomatijos šefo institucijai, kuriai kenkia kitos Tamstos intervencijos.

Spaudžiu ranką.
[Parašas:] S. Lozoraitis

Nuorašas Londonui.

Ponui J. Kajeckui,
Lietuvos Charge d‘ Affaires a.i.,
Vašingtone

[5]

Roma, 1975. XI. 22.

[Dr. Albertui Geručiui]
Brangus Daktare,

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad – priešingai kai kieno reikštai klaidingai nuomonei – Kybartų aktai neturėjo nieko bendra su diplomatijos šefo paskyrimu ar veikimu. Tai du atskiri dalykai, palikę viens su kitu nesurišti nei faktinai, nei formaliai.
Visi diplomatiniai paskyrimai buvo mano padaryti diplomatijos šefo titulu.
Kybartų aktai buvo mano panaudoti, kreipiantis į
1) Tautų Sąjungą, apie ką minit,
2) D. Britanijos premjerą C. Attlee 1945. IX. 19.,
3) gen. Ch. de Gaulle, Prancūzijos Respublikos laikinosios vyriausybės pirmininką, ta pačia IX. 19. data,
4) Rooseveltą IX. 20.
Pastaruose trijuose raštuose buvo išdėstyta sovietų agresijos bei okupacijos eiga ir prašyta
a) pritaikinti Lietuvai Atlanto Pareiškimo nuostatus, b) leisti dalyvauti teisėtiems Lietuvos atstovams Jungtinių Tautų konferencijose svarstant Lietuvą liečiančius klausimus, c) ieškoti tinkamų būdų padėti lietuvių tautai atstatyti laisvą jos suvereninių teisių vykdymą bei politinę nepriklausomybę.
Berne buvo nusistatyta laikyti Kybartų aktus konfidencialiu dalyku ligi atsiras reikalo ir galimybės juos panaudoti. Tačiau, kol Italija buvo kare su Vakarų sąjungininkais, būtų buvę nenaudinga veikti man tų aktų pagrindu. Vėliau mūsų emigracijoj kilo vieša aštri polemika dėl aktų tikslingumo ir teisėtumo. Be to, atsirado dar K. Škirpos vyriausybė, o mūsų tarptautinė pozicija buvo silpna. Šitokiomis aplinkybėmis buvo neįmanoma operuoti dokumentais, kurie pačių mūsų tam tikrų sluoksnių buvo aštriai ir viešai ginčijami ir dėl kurių nebuvo matyti, kad kuri svetima vyriausybė būtų jais suinteresuota.
Dėl tų pačių nepalankių tiek tarptautinių, tiek „tautinių” aplinkybių minties sudaryti egzilinę vyriausybę neturėjau. Svarbiausias Lietuvos reikalas buvo išlaikyti diplomatinę tarnybą.
Latviai egzilinės vyriausybės neturi. Estijos egz. vyriausybės, kaip man atrodo, Estijos diplomatai nepripažįsta. Lenkų tarpe Londone buvo įvykęs skilimas, greta Zaleskio (prezidento) vyriausybės buvo atsiradusi Rada Trzech (Trijų Taryba – gen. Anders, ambasadorius Raczyński ir dar kažkas). Zaleskiui mirus buvo pasiekta kažkokio modus vivendi, kuris, tačiau, kaip man atrodo, taip pat iširo.
Taigi, toms vyriausybėms nekaip sekasi.
Vieno savo 1946 metų rašto fotokopiją atsiųsiu. Tiktai, mano jausmu, dabar nereikia skelbti apie pasakytų raštų pasiuntimą, būtent kad nebūtų pajudintas koks širšynas. Arba ir keli širšynai.

Geriausi linkėjimai.

Jūsų
[Parašas:] S. Lozoraitis

[6]

Roma, 1976. VI. 1.
Konfidencialiai.
Asmeniniai.

Mielas Daktare Žmuidzinai,

Pagirdamas Dr. Geručio straipsnį „Aiduose” apie Kybartų aktus, Jūs klausiat mane, kodėl reikėjo pavartoti jų surašymo vietos ir datos fikciją.
Priežastis tam buvo ta, kad buvo norėta nustatyti valdžios tęstinumą, paskiriant A. Merkio įpėdinį ir tuo būdu nepripažįstant ab initio J. Paleckio paskyrimo. Ar vertėjo taip daryti? Manau, kad aiškiai – teigiamai ar neigiamai – atsakyti būtų sunku.
Aktai buvo surašyti vos porai mėnesių praėjus nuo sovietų okupacijos pradžios ir dar esant mūsų tarpe stipriems formalumo bei legalizmo įpročiams (kuriuos gal kas palaikytų ir prietarais). Antra, dalykas buvo padarytas pro bono patriae4, nach bestem Wissen und Gewissen5, kaip sakydavo pretoriai ir sako vokiečių teisėjai. Trečia, niekas iš dalyvavusių toj operacijoj džentelmenų nesipriešino, visi jie sutiko. Tad nebuvo pagrindo įtarti, numatyti, kad kuris tų džentelmenų atsimes nuo bendrai atlikto veiksmo. Ketvirta, panašūs dalykai, datų ar vietų fiktyvus pažymėjimas, daromi ir kitų. Pav., Lenkijos prezidentas Moscicki, bėgdamas į Rumuniją, pasieny, lenkų teritorijoj, paskyrė min. pirmininku vieną generolą. Perėjęs į rumunų pusę ir sužinojęs, kad Paryžiaus vyriausybei tas generolas nepriimtinas, Moscicki paskyrė ką kitą min. pirmininku, bet naujo akto vieta ir data buvo tos pačios kaip generolo paskyrime. Prancūzai paskyrimą pripažino, tad visa tai buvo maždaug nutylėta. Aš išgirdau apie šitą atsitikimą karo gale.
Kurie buvo mūsų fikcijos neigiami padariniai? E. Turauskas painformavo apie Kybartų aktų atsiradimo aplinkybes savo bendraminčius, o tie su kitais, kaip žinot, sukėlė triukšmingą kontrakciją (neliesdami tačiau buvusio aktų entuziasto Turausko). Šitokiomis aplinkybėmis remtis tais popieriais pas svetimuosius nebuvo galima. Juk be visokių kitų mums nepalankių aplinkybių, bet kuris iš svetimšalių būtų galėjęs man prikišti, kad patys lietuvių politikai, politinės organizacijos skelbia Kybartų aktus esant falsifikatais. Toliau, tai galėjo pakenkti ir mano kaip diplomatijos šefo padėčiai, kuri savųjų buvo sprogdinama, o svetimiesiems nė kiek nerūpėjo. Galop, kai dėl legalizmo, tęstinumo, tai Kybartų aktai bona fide dėtų į juos vilčių ligšiol nepatei¬sino, o ateity jiems irgi nedaug šansų tėra, nes vienu atžvilgiu ateitis gali pasibaigti ir rytoj, o kitu – tęstis nežinia kiek. Beje, dar viena aplinkybė: ligi Dr. J. Brazaičio mirties buvo 3 min. pirmininkai, dabar jų yra bene pustrečio, nes Škirpa paskyręs savo pavaduotoją. Tai kaip dabar rodytis estradoj, visiems kartu ar paeiliui?
Šitokiomis aplinkybėmis tegaliu aiškiai pasakyti savo jausmą, būtent, kad aš, deja, priėmiau Kybartų aktus su kaž¬kokiu nejaukiu jausmu ir atsiminimas apie juos palieka man irgi kažkaip nemalonus.
Šio laiško nuorašą siunčiu Dr. Geručiui. Geriausi linkėjimai. Spaudžiu ranką.

Jūsų
[Parašas:] S. Lozoraitis

[7]

Roma, 1967. VIII. 14.

Malonus Ponas Kajeckai,

Aš girdžiu, jog ALT’o pirmininkas Rudis taip pat darąs žingsnių Amerikos įstaigose, kad būtų išleistas pašto ženklas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimo sukakčiai paminėti. Be to, girdžiu, kad p. Rudis norįs pasiūlyti atvaizduoti tame ženkle „Vargo mokyklos” skulptūrą.
Mano nuomone, toks atvaizdas nėra tinkamas. Pirmiausia, pašto ženkluose vartojamos temos turi būti ryškios bei aiškios minties atžvilgiu, tokios, kad nereikalautų paaiškinimų, ką jos reiškia, t.y., turi būti self-explaining. „Vargo mokykla” yra vaizdinga mums, bet svetimiesiems pašto ženkle, be ilgo paaiškinimo, ji nieko nesakytų.
Antra, kalbamame pašto ženkle būtų naudinga padėti dalyką, atvaizduojantį mūsų valstybingumą. Tad, manau, tam tiktų (geriau negu Basanavičiaus atvaizdas) Lietuvos herbas. Tiktai Vytis turėtų būti ne tas, kuris buvo vartojamas senovės Lietuvos piniguose arba naujoviškai stilizuotas – jie abu daugiau panašūs į kokį uodą – bet gražus Vytis, paimtas iš nepriklausomybės laikų antspaudo.
Galop, dėti į pašto ženklą mūsų tautinę vėliavą taip pat būtų nepraktiška, nes geltona, žalia ir raudona spalvos dabar vartojamos įvairioj tvarkoj net kelių Afrikos negrų valstybių.
Beje, Vyties atvaizdavimas pašto ženkle savaime nesukels pavojaus, kad laiškai su juo bus sovietų pašto grąžinami siuntėjams. Sovietai, spėjamai, grąžins kiekvieną pašto siuntinį su ženklu, kuriame bus koks užrašas apie Nepriklausomybės akto 50 metų sukaktį. Bet tai neturėtų didesnės reikšmės: svarbu, kad tokie pašto ženklai paplistų pasaulyje.

Spaudžiu ranką.
[Parašas:] S. Lozoraitis

Nuorašas: Čikagai, New Yorkui, Torontui, Londonui ir Bernui.
Ponui J. Kajeckui,
Lietuvos Charge
d'Affaires a.i.,
Vašingtone.

[8]

Roma, 1967. V. 19.
Via Giovanni Aldega

Didžiai Gerbiamas ir Mielas Ponas Jurgėla,

Mano nusistatymas, kuris buvo pakartotinai pranešamas tam tikrų rezistencijos grupių krašte vadovaujantiems asmenims, buvo šitaip formuluojamas:
...Rezistencija prieš okupantą turi būti visados. Bet ji turi būti tikslinga ir naudinga tautai ir aukščiausiam mūsų visų tikslui – Lietuvos nepriklausomybės atstatymui...
Mūsų tautos gyvybiniai interesai reikalauja apsaugoti ją nuo išnaikinimo, taupyti žmonių gyvybę ligi ateis sprendžiamas momentas, kuriuo kiekvieno gero lietuvio, išlikusio krašte, gyvybės auka galės padaryti Lietuvai daug daugiau kaip dabar. Iš to seka, jog reikia vengti veiksmų, kurie galėtų būti bolševikų panaudoti kaip pretekstas naikinti lietuvių tautai žudymais ir deportavimais. Svarbu išlaikyti tautą gyvą dvasiniai ir fiziniai ligi jai ateis laikas atstatyti Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę. Todėl mes turime krašte pirmiausiai vykdyti moralinę rezistenciją, ugdydami atsparumą komunistų ir rusų įtakai ir išlaikydami tautinę sąmonę bei nepriklausomybės idėją.
Pridedu čia Skautams Remti Draugijos steigiamojo posėdžio fotografiją. Gražinti jos nereikia, nes tai yra Tamstai padaryta kopija.
Mano vyresnysis sūnus Stasys junioras yra pasiuntinybės prie Šv. Sosto sekretorium nuo 1947 metų.
Gailiuosi negalėdamas būti knygos „Lietuviškoji Skautija” rėmėju, nes, deja, 50 dol.? išlaida man neprieinama, tikiuosi, kad Amerikoje yra pinigingesnių už mane žmonių, kurie šią labai naudingą iniciatyvą dosniai parems. Aš gi mielai knygą pirksiu kaip eilinis skaitytojas.
Labai dėkodamas už sveikinimus, siunčiu Tamstai geriausius linkėjimus iš mūsų visų ir spaudžiu ranką.

Su gilia pagarba
[Parašas:] S. Lozoraitis

[9]

Roma, 1967. IV. 27.

Didžiai Gerbiamas Ponas Žmuidzinai,

Esu gavęs Jūsų raštą iš IV. 19. Dr. Juška* nebuvo eksponuotas okupuotosios Lietuvos administracijoj ar komunistų veikloj, lankosi dabar užsieny kaip privatus žmogus, abu pasipažįstat iš seniau. Tad nėra kliūčių Jums su juo susitikti, jei jis to panorėtų.
Galimas dalykas, kad kai kas tarp atvažiuojančiųjų iš Lietuvos nešiojasi kokį registracijos aparatą, bet tai neturi svarbos. Tikras dalykas yra tai, kad ypač pavieniai važiuojantys turistai, sugrįžę, yra kvočiami Maskvoj arba Lietuvoj, su kuo susitiko užsieny, ką yra girdėję ir ką patys sakę. Iš to seka, kad reikia su jais atitinkamu būdu kalbėti, kiek tai liečia turinį. Bet formos atveju nereikia rodyti jiems nepasitikėjimo a priori. Tai sakydamas, aš turiu omeny tuos lankytojus iš Lietuvos, kurie nėra tenai eksponavęsi.
Dabar, kur su Dr. Juška pasimatyti, jei jis to norėtų? Pas save namie, asistuojant, jeigu norit, kokiam Jūsų geram pažįstamam, rimtam bei diskretiškam žmogui, kuris, viena, nei verks Juškai į žiletą, nei jį be reikalo puls, o antra, nepadarys pletkų nei prieš svečią, nei prieš Jus. Daugiau svečių kviesti nereikia, kad „geri žmonės” nesukomponuotų pasakėčios, kad padarėt Dr. Juškai puotą. Kviesti geriausiai arbatai.
O jeigu Dr. Juška atsilankytų pas kitą ką ir Jūs būtumėt tenai pakviestas, tai galima nueiti su sąlyga, kad kviečiantysis yra Jūsų gerai pažįstamas, rimtas žmogus ir kad kitų pakviestųjų bus tik pora, taip pat rimtų žmonių. Didesniuose subuvimuose nereikia dalyvauti, vis dėl tų pačių „puotos” sumetimų.
Apie ką su Juška kalbėti? Pirmiausiai, klausyti, ką jis pasakys. Šiaip gi temų yra dviejų kategorijų. Pirma, sakyti tai, kas būtų naudinga, kad jis perduotų Lietuvoje tiek normaliems žmonėms, tiek eventualiai ir komunistams ar stačiai čekistams. Pavyzdžiui:
Lietuvos rusinimas ne tik kelia didelį susirūpinimą užsienio lietuvių tarpe, bet kreipia ir užsienio dėmesį;
neteisybė, kad užsienio lietuviai peikia viską, kas Lietuvoje daroma; priešingai, jie pripažįsta tai, kas lietuvių krašte nuveikiama tautos gerbūviui ir kultūrai kelti;
Lietuvos nepriklausomybės klausimas Vakaruose nėra užmirštas, tai parodo ir tas faktas, kad Jūs buvot priimtas Kanadoje gen. Konsulu;
retas kitas kuris klausimas taip vienijo užsienio lietuvius, kaip sovietų okupacijos Lietuvoje pasmerkimas ir reikalavimas atstatyti nepriklausomybę;
pastangos skaldyti užsienio lietuvių vienybę šituo klausimu yra bergždžios.
Kai dėl kitos kategorijos temų, tai galima pasiteirauti pas p. Jušką, pav.:
ar jis turi kokių pageidavimų dėl užsienio lietuvių veiklos Lietuvos atžvilgiu;
ar pageidaujama, kad žmonės krašte būtų informuojami apie užsienio lietuvių veiklą, ir teigiamu atveju, kuriuo būdu galima būtų tai padaryti;
ar yra perspektyvų, kad sovietai įsileis laisvai iš užsienio į Lietuvą lietuvių spaudą ir šiaip leidinius, kaip užsienio lietuviai netrukdomai gauna juos iš Lietuvos;
Sovietų Sąjungoje atsiranda literatūroje blaivių balsų (Solženycin, Ginzburg, Siniavskij, Daniel); ar Lietuvos literatų tarpe yra tokių balsų lietuviškomis temomis, o jei nėra, kodėl?
Beje, jeigu susitiktumėt su Dr. Juška, tai paslapties iš to nereikėtų daryti, o traktuoti susitikimą kaip banališką dalyką, nebent Juška kitaip pageidautų.

Spaudžiu ranką.
[Parašas:] S. Lozoraitis

Ponui J. Žmuidzinui,
Toronte.

[10]

Roma, 1967. IV. 5.
Konfidencialiai.

Malonus Ponas Kajeckai,

Į Tamstos raštą N. 1275/sl. pranešu štai ką: Būdamas Politikos departamento direktorium ir paskui užsienio reikalų ministeriu, nebuvau girdėjęs, kad Dariaus ir Girėno kūnų skrodimas būtų parodęs, kad jie buvę pašauti.
Lygiu būdu man nežinoma, kad gydytojų komisija, kuriai buvo pavesta ištirti dviejų lakūnų kūnus, būtų radusi pašovimo žymių, bet vėliau vyriausybės spaudimo pasekoje būtų tokį ištyrimo rezultatą nuslėpusi. Man neteko girdėti, kad Reicho vyriausybė būtų dariusi kokį spaudimą dėl kalbamos komisijos ekspertizos.
Kaune žmonių tarpe buvo kilę gandų, esą Dariaus ir Girėno lėktuvas buvęs vokiečių pašautas. Bet šie gandai nebuvo Užsienio reikalų ministerijos svarstymo objektu, nes, kaip anksčiau pasakyta, specialistų ekspertiza juos paneigė.
Praėjus porai savaičių nuo lakūnų tragiškos mirties, aš buvau privačiai nuėjęs į Anatomijos institutą vien tik pasiteirauti apie žuvusiųjų balzamavimo darbo eigą. Šia proga nei prof. Žilinskas, nei kiti gydytojai nereiškė man nuomonės ar įtarimo, kad Darius ir Girėnas buvę pašauti. Tuo metu gydytojų komisijos ekspertiza jau buvo vyriausybei įteikta.
Apie šias mano duodamas žinias Tamsta gali painformuoti prof. Mačiuiką.

Spaudžiu ranka
[Parašas:] S. Lozoraitis

Nuorašas Londonui
Ponui J. Kajeckui,
Lietuvos Charge
d'Affaires a.i.,
Vašingtone.

[11]

Roma, 1976. II. 17.

Mielas Daktare Žmuidzinai,

Man buvo įdomu perskaityti Jūsų pastabas, praneštas Dr. Geručiui II. 5. Dėl vienos jų noriu smulkiau pasisakyti.
Mūsų pasiuntinių protestai 1940 metais nebuvo pavėlinti, bet sąmoningai padaryti tam tikru momentu ir ne dėl dezorientacijos, o sąmoningu apskaičiavimu.
Reikia atminti, jog Lietuvos įvykių eigoje – nuo Prezidento išvažiavimo į užsienį ligi vadinamojo „liaudies seimo” sudarymo ir jo „nutarimo”, nė viena svetima vyriausybė ne tik neatšaukė savo atstovybės Lietuvoje, bet dargi nepašaukė pas save laikinai savo atstovo, kaip tai daroma demonstracijos tikslais. Taigi, diplomatiniai santykiai su Kauno valdžia buvo pilnai palaikomi.
Šitokiomis aplinkybėmis, jeigu Lietuvos atstovai būtų protestavę Kaune anksčiau, negu jie tai faktinai padarė, jie būtų Kauno atšaukti ir atšaukimas būtų buvęs atatinkamos priimamos vyriausybės akceptuotas. To pasėkoje kulminaciniu sovietų smurto – aneksijos – momentu, atstovai būtų buvę pri¬imamos vyriausybės atžvilgiu jau privatūs žmonės, o diplomatinė tarnyba būtų dezorganizuota jau prieš 35 metus.
Ergo, reikėjo laukti paskutinio akto, vyriausio smurto, ir tada protestuoti en pleine execution de pouvoirs et d'autorité6. Tokiu būdu buvo taip pat pabrėžtas, iškeltas sovietų agresijos brutališkumas.
Ar tokia mūsų taktika, „pavėlavimas”, pakenkė mūsų valstybės interesams? Manau, kad nepakenkė, o, priešingai, ši taktika buvo naudinga.
[…]

Spaudžiu ranką. Geriausi linkėjimai.
Jūsų
[Parašas:] S. Lozoraitis

Laiškų ištraukos

1974.04.07
 (dr. A. Geručiui)

[…]
Brazinskų reikalu susidarė nemažas galvosūkis. Jie, biedni žmonės, suprantamu būdu nori išeiti iš kalėjimo ir griebiasi bet kurios minties tam tikslui. Bet mūsų organizacijos arba, pavyzdžiui, kad ir aš, negalime rašyti turkams bet kaip, lyg būtumėm Riepino kazokai, o privalom taisyklingai formuluoti.
Man prašymas, trumpas ir drūtas, – amnestuoti – skamba keistai. Bet jeigu kartais tenai amnestijai gauti reikia prašymo, tai tegu taip ir pasako advokatai.
[…]

1967.01.18
( p. Baubliui )

[…]
Žinoma, būtų gera turėti Europoje kokią daugiau sukoncentruotą mūsų politinę grupę ar pan. Tačiau toks dalykas, mano nusimanymu, nepriklauso nuo to, ar gen. De Gaulle yra teisus, ar ne, propaguodamas Europos „autonomiją”.
[…]
Kai dėl „autonominės” ar kitokios Europos, tai jos rūpestis tėra vienas: veržtis į Rytus, statyti tiltus į Rytus ir toje spūstyje, kurią dabar matome ant tų tiltų, užmiršti, kas yra Sovietai, ką jie padarė ir tebedaro, neerzinti jų laisvės principų „proliferacija”…Ir tikėtis, kad ateis laikas, kada 101 milijonas iš 200 milijonų Sovietų valdomųjų žmonių nusipirks Fiatų, Morrisų ir Fordų ir jais nuvažiuos balsuoti prieš sovietų santvarką, o Sovietų vyriausybė atsiprašys , įves demokratiją ir pripažins Sovietų užkariautų kraštų nepriklausomybę. Štai kokia yra šių dienų Vakarų Europos pasaulėžiūra bei politinė koncepcija. Jų iliuzija.
[…]

1967.03.06
(P. Jurgėlai )

[…]
Deja, šiuo momentu ir skubinant, man būtų sunku surasti mano laiškų partizanams nuorašus. Mano archyvas yra lyg gilus šulinys, iš kurio ne taip lengva greitai pasisemti vandens.
[…]

1967.07.26
(Ž. Mikšiui )

Šiandien gavau Jūsų laišką apie Galvanausko mirtį. Labai ačiū. Tuojau parašiau našlei. Prieš 48 metus aš buvau jo kanceliarijos viršininku Ministerių kabinete. Galvanauskas buvo tada pakeitęs Sleževičių (kurį mes kanceliaristai labai mėgdavome) ir apsuptas civilizuotųjų Vakarų atstovo, tvarkingo pozityvisto bei realisto aureolės. Paskui tie dalykai išsilygino ar susilygino. Galbūt mes indiženai pasikeitėme ar jis nusileido. Tais laikais Kaune buvo atsiradę anekdotų apie velionį ir mane, bet jie visi, kiek tai lietė tariamus faktus, buvo pramanyti.
[…]

1967.08.27
(S. Kuzminskui )

Ačiū už laišką. Labai gailiuosi, kad negaliu patarnauti straipsnio parašymu. Ir štai dėl ko: turiu tiek darbo, tiek terminuotų ir vis naujų dalykų, kad tiesiog nežinau, ko stvertis. Antra, toks svarbus straipsnis, skiriamas britų viešajai nuomonei, turi būti parašytas ne tik Lietuvos temomis, bet taip pat ir jei ne britišku stiliumi, tai bent britams įtikinamu būdu. […] Aš abejoju, ar sugebėčiau tokį specifinį įtikinamą toną surasti. Teturiu praktikos su italų, šveicarų ir vokiečių spauda.
Tačiau, norėdamas būti vis dėlto kaip nors naudingas, aš pasistengsiu suformuluoti tezes, metmenis ir jas Jums atsiųsti, kad pasižiūrėtumėte, ar galima jas panaudoti.
Šiaip jau aš tikiuosi, kad tikėjimas kalnus verčia ir kad man geriau seksis, kadangi Jūs tikitės, kad man gerai sekasi. Nes sekasi man nekaip. Be visų kitų rūpesčių, turime netrukus išeiti iš dabartinio buto, o mūsų kišenių padėty ir Romos spekuliantų sąlygomis surasti naują butą ir persikraustyti yra žemės drebėjimas, gaisras, cholera ir bankrotas.

1967.10.13
(K.Balučiui )

[…]
Esu girdėjęs pakartotinai, kad lig šiol neatsiranda Amerikoje leidėjo, kuris surizikuotų išleisti Škirpos atsiminimus. Tikiuosi, kad jie negreitai pasirodys, nes bijau, kad jis „atsimins” apie tokius dalykus, kurie būtų nenaudingi mūsų reikalams, bent dabar.
Štai, pav., jis nesupranta, kad jo tezė, einant kuria tam tikrą laiką po 1941.06.23. Lietuva nebuvusi vokiečių okupuota, yra ir nepagrįsta, ir kenksminga, nes tuo būdu užuot priskyrus vokiečiams atsakomybę dėl įvairių ano laiko įvykių krašte, atsakomybė suverčiama sukilėlių vyriausybei, lyg ji būtų buvusi laisva kontroliuoti kraštą.
[…]

1968.07.19
(S. Bačkiui )

Brangus Daktare,
Štai dvi mano nuotraukos – pasirinkti, kurią norėsit pridėti prie savo teksto.
Labai ačiū Jums už pasiryžimą paminėti apie mano sukaktį. Tiktai man dingteli mintis, ar nerizikuojat kartais atlikti dvigubą darbą? Juk rašant sveikinamąjį žodį apie 70 metų senį, gali atsitikti, kad po kiek laiko pakvies Jus parašyti ir atsisveikinimą. Žinoma, aš stengsiuos kiek tik galima užtęsti, atidėti tokios naujos baladonės reikalą. Širdingai spaudžiu ranką. Iki pasimatymo.

Jūsų Lozoraitis

[Dėl] Lietuvių lakūnu tragedijos.

Vilniuje leidžiamas Žurnalas „Švyturys“ yra paskelbęs straipsnį apie katastrofą, kurioje 1933 metų liepos 17 dieną žuvo Darius ir Girėnas, skrisdami Vokietijos oro erdvėje pakeliui iš Amerikos į Lietuvą. Straipsnyje reiškiami du įtarimai: kad transatlantinių lakūnų lėktuvas Lituanika kritęs vokiečių pašautas ir kad Lietuvos vyriausybė šį faktą sąmoningai nuslėpusi.
Dėl pirmojo įtarimo tenka pastebėti, kad jeigu tikrai vokiečiai būtų apšaudę Lituaniką, toks hitlerininkų nusikaltimas neturėtų padaryti sovietams ypatingą įspūdį. Sovietai turėtų laikyti jį normaliu, paprastos administracijos dalyku, nes juk pas juos hitlerininkai mokėsi smurto ir teroro metodų. O kai dėl puolimų prieš neapginkluotus civilinės aviacijos lėktuvus, tai šioje srityje sovietai dar kartą pasižymėjo prieš kelias savaites, kada jų naikintuvas virš Japonijos jūros tarptautinių vandenų apšaudė Jungtinių Amerikos Valstybių civilinį lėktuvą, neteisėtai priversdamas jį nusileisti sovietų kontroliuojamoj teritorijoj.
Be to, „Švyturio“ susidomėjimas tragišku Dariaus ir Girėno likimu yra labai pavėluotas. Jei sovietams tikrai rūpėtų išaiškinti tų dviejų herojiškų lietuvių žuvimo priežastis, jie turėjo 1939–40 metais gerą progą patyrinėti tai pas savo sąjungininką Hitlerį. Tačiau jie to nepadarė. O ir sovietų okupuotosios Lietuvos spauda tuo metu stropiai saugojosi nacius įtarinėti.
Vyriausia gi „Švyturio“ straipsnio tema yra iš piršto išlaužtas įtarimas, esą Lietuvos vyriausybė, nusileisdama Vokietijos spaudimui, nuslėpusi Lituanikos apšaudymą. Šią insinuaciją atremia visuotinai žinomi faktai. Katastrofos priežastims ir aplinkybėms ištirti vyriausybė buvo paskyrusi autoritetingą specialistų komisiją, kuri buvo laisva tiek savo darbe, tiek išvadų formulavime. Komisija, ištyrusi Dariaus ir Girėno kūnus ir lėktuvo liekanas, nerado juose kulkų ar šiaip pašovimo žymių. Visos tyrimo išvados buvo viešai paskelbtos. Tokiu būdu Lietuvos vyriausybė ir komisija atliko visa, kas buvo galima ir reikalinga išaiškinti Lituanikos kritimui. Dėl ko ši nelaimė įvyko, pasirodė techniškai neįmanoma nustatyti. Net ir dabar, praėjus 35 metams, įvedus radarą, skridimo kontrolės punktus ir aparatus, daugelio lėktuvų katastrofų priežastys lieka nežinomos, yra neišsprendžiama paslaptis, kaip ir Dariaus ir Girėno žuvimas.
Okupuotosios Lietuvos komunistai, užuot įtarinėję Lietuvos vyriausybės laikyseną 1933 metais, privalėtų panaudoti savo uolumą atskleisti kitai vis dar aktualiai paslapčiai – liečiančiai buvusio Lietuvos karo aviacijos viršininko, generolo Antano Gustaičio likimą.
Gen. Gustaitis, vienas mūsų žymiausių lakūnų bei karininkų ir šiaip gabiausių žmonių, buvo sovietų suimtas Lietuvoje pirmosios okupacijos metu ir išvežtas į Sovietų Sąjungą. Nuo to laiko jis yra dingęs be žinios. Pakartotini Raudonojo Kryžiaus ir kitų tarptautinių organizacijų užklausimai apie jį sovietų paliekami be atsakymo. Taip nežmoniškai nesielgė nė hitleriški gestapininkai, kurie bent suteikdavo žinių apie savo kalinius.
Taigi, kas atsitiko su gen. Gustaičiu? Jeigu – nuostabiu būdu – tai yra paslaptis net ir Lietuvos komunistams, ar jie imsis priemonių jai ištirti ir paskelbs tyrimo rezultatus? O jei jiems tai ne paslaptis, ar jie suteiks pagaliau žinių apie šį sovietų kalinį? Tai yra daug paprastesnis reikalas negu spėliojimai dėl Dariaus ir Girėno katastrofos, nesukeliąs jokių techniškų sunkumų ir, žinoma, elementarinio žmoniškumo reikalas.

S.L.
[Be datos]