Naujienos

Margot Wallström Už institucinius ryšius ir komunikacijos strategiją atsakinga Europos Komisijos narė, Komisijos pirmininko pavaduotoja Prieš 50 metų šešių Vakarų Europos valstybių ir vyriausybių vadovai, susitikę ant Kapitolijaus kalvos Romoje, pasirašė Europos Bendrijų steigimo aktą, visuotinai žinomą kaip Romos sutartis. Tuo metu jie negalėjo žinoti, kad per ateinančius penkis dešimtmečius mažiausiai 21 kaimyninė šalis nuspręs prie jų prisijungti ir valstybių narių skaičius išaugs iki 27.

Tą ir ne tik tą dieną, minint oficialios pasirašymo ceremonijos 50-metį, Europoje bus surengta daug šventinių renginių − koncertų, konferencijų, futbolo rungtynių ir iškilmių. Šventės kulminacija bus kovo 24–25 d. Europos vadovų susitikimas Vokietijos sostinėje, kur bus pristatyta Berlyno deklaracija, kurioje bus išdėstyta būsimų 50 metų Europos integracijos vizija. Romoje apie 200 jaunimo atstovų diskutuos apie ES ateitį pirmajame aukščiausiojo lygio jaunimo susitikime.

50-osios metinės – tai laikas iškilmingai paminėti laimėjimus ir jais remiantis siekti naudos naujai Europos gyventojų kartai. Tačiau, kaip ir per bet kurį jubiliejų, tai laikas, kada reikėtų ne tik švęsti, bet ir skirti laiko apmąstymams. ES senėjant ir randantis vis naujiems uždaviniams, prioritetai keičiasi. Iš tiesų keičiasi ir pagrindinė Europos integracijos priežastis. Todėl visiškai suprantama, kad ateities kartos puoselės kitokią Europos sampratą nei jos steigėjai. Atsižvelgdami į baisią pasaulinio karo patirtį, Jeanas Monnet, Robertas Schumanas ir kiti jų amžininkai į Europos integraciją žvelgė kaip į galimybę išvengti, atrodė, neišvengiamo naujo karo. Tai labai tvirtas argumentas, kuris vis dar yra prasmingas žemynui, šimtmečius alintam karų, ir kuriame, už Europos Sąjungos ribų, net pastaraisiais metais, taika ne visada buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Vis dėlto, visą laiką negalime remtis vien tik šiuo argumentu. Rytdienos europiečiams mes turime pateikti ne mažiau svarių argumentų. Oksfordo universiteto profesorius Timothy Gartonas Ashas neseniai rašė, kad Europa – tai 27 valstybės narės, kuriančios naują istoriją. Iš tiesų, tikiu, kad ES turi istoriją, taip pat turi identitetą, tačiau vis dėlto tiesa, kad jie pastaruoju metu yra kiek neaiškiai apibrėžti. ES „juda į priekį“, tačiau turime pamąstyti, kuria kryptimi jai reikėtų judėti?

Praeities laimėjimai ir ateities uždaviniai

Europa yra ir visuomet buvo „laimėjimų Europa“. ES suteikė laisvę, taiką ir gerovę pusei milijardo gyventojų. Per 50 metų nuo paskutinio pasaulinio karo Europoje pasiektas taikus sambūvis, ir žemynas daugiau nebėra dirbtinai dalijamas į Rytus ir Vakarus. Europos Sąjungos plėtra iki 27 šalių pabrėžiamas Europos vertybių tvirtumas ir parodoma, jog iš istorijos pasimokėme. Mes turime bendrąją rinką, bendrą 13 valstybių narių valiutą ir esame viena didžiausių prekybos jėgų pasaulyje. Pasitelkusi diplomatiją Europos Sąjunga pelnė didelę pagarbą tarptautinėje arenoje ir turi lemiamo poveikio pasaulio įvykiams.

Europos Sąjunga reiškia „geresnę gyvenimo, darbo ir mokslo kokybę“. Sukūrėme europietišką visuomenės modelį, kuris skiriasi nuo Amerikos, Rusijos ar Kinijos modelio: socialinę rinkos ekonomiką, kuria siekiama bendro tvaraus vystymosi ir kuri rodo, kad ekonomikos augimas yra suderinamas su socialiniu saugumu bei aplinkos apsauga. Tačiau Europa nėra tik rinka. Tai − lyčių lygybė, kovos su diskriminacija politika ir beprecedentė žmogaus ir pilietinių teisių apsauga. Trumpai tariant, daugeliui europiečių Europos Sąjunga reiškia viltį ir galimybes.

Šie laimėjimai iš tiesų gerokai pranoksta Europos Bendrijų steigėjų lūkesčius, tačiau jų nepakanka, kad būtų galima išsklaidyti kai kuriuose regionuose vyraujančią nuojautą, kad ES reikšmė silpnėja. Toks įspūdis, žinoma, susidaro dėl aklavietėje atsidūrusio Konstitucinės sutarties projekto. Ši sutartis suteiktų ES aiškesnes pozicijas tarptautinėje arenoje, užtikrintų racionalesnį sprendimų priėmimo procesą bei skaidresnes procedūras ir taip Europos piliečiai galėtų patys labiau „vadovauti“ ES.

Institucinės reformos atnaujinimas

Remdamasi galiojančiomis sutartimis, kurios paskutinį kartą buvo peržiūrėtos 2000 m. Nicoje, ES daug nuveikė ir tęsia veiklą šia linkme. Kritikai teigia, kad tai labai svarus argumentas prieš Konstituciją. Yra posakis: „Jei nesulūžę, tai nereikia taisyti“. Tai neveiklumą pateisinantis argumentas. Bet ES galėtų veikti daug geriau. Tai, kaip šiandien veikia ES, galima palyginti su labai apkūniu žmogum, mėginančiam įsisprausti į gerokai per ankštą rūbą.

Šiame globalizuotame pasaulyje sutelkdamos savo išteklius valstybės narės gaus didelės naudos. Akivaizdu, kad 27 valstybės narės, sutelkusios jėgas, kartu yra geriau pasirengusios spręsti 21 a. uždavinius − įveikti pavojus, susijusius su vis didesne terorizmo grėsme visame pasaulyje, užtikrinti saugios energijos išteklius, kurti valstybės struktūras, spręsti konfliktus, tačiau šiems uždaviniams spręsti joms reikia institucinių lėšų. Nuo to priklauso ir tolesnė ES plėtra.

Europa nusipelno dar vienos galimybės.  Europos gyventojai tikrai nenusipelnė dar vienos nesėkmės. Jei vėl nepasiseks, Europa taps „dviejų greičių“, o gal net „kelių greičių“ Europa. Europos Sąjunga praras savo dvasią, jos trapus identitetas subyrės. 2007-ieji, kuriais švęsime pastarųjų 50 metų laimėjimus ir apžvelgsime ateinančių 50 metų uždavinius, yra puikūs metai rasti sprendimą, kaip išbristi iš konstitucinės krizės. Tačiau turime parodyti, kad mokame išklausyti, todėl naujoje sutartyje dėmesys turi būti sutelktas į naujus aspektus: spręsti klimato kaitos, energetinio saugumo ir imigracijos problemas. Taip pat turime stengtis puoselėti tas naujoves, kuriomis didinamas ES skaidrumas ir atskaitomybė piliečiams, būtent piliečių iniciatyvą ir nacionalinių parlamentų subsidiarumo patikrinimą. Ne mažiau svarbu įvesti naują demokratinę Europos piliečių teisę − teisę žinoti informaciją ir reikšti savo nuomonę.

Ateinantys 50 metų: demokratija, socialinis teisingumas ir solidarumas

Taigi kokia ateinančių 50 metų vizija? Ilgainiui europinis aspektas dar labiau stiprės. 21 a. susidursime su daugybe sunkumų; kur kas lengviau juos įveikti drauge. Berlyno deklaracija taps politiniu pareiškimu, kuriame bus išdėstyta, kokią Europą norime matyti ateinančius 50 metų − Europą, turinčią didelių, tačiau pasiekiamų tikslų. Šiandienos europiečiai turi pritaikyti ES steigėjų projektą prie šios dienos pasaulio realijų.

Didžiausia problema, su kuria šiuo metu susiduriame − padėti europiečiams pasirengti globalizacijai. Vieniems globalizacija naudinga, kitiems žalinga. Tai gali skambėti kaip klišė, tačiau vis dėlto tai tiesa. Kad sėkmingai dalyvautų pasaulio ekonomikoje ir pasiektų tokį ekonomikos augimo tempą, kuris būtinas norint išlaikyti esamus gyvenimo standartus, Europa turi labiau stengtis išnaudoti savo kūrybinį potencialą ir pajėgumus, kad remiantis turimomis žiniomis būtų kuriami labai kokybiški gaminiai, paslaugos ir nauji verslo modeliai, kurių paklausa visame pasaulyje didėja. Tačiau Europa taip pat turėtų apsaugoti savo piliečius nuo neigiamo globalizacijos poveikio ir neturėtų palikti jų likimo valiai. Mano manymu, solidarumas ir įtrauktis taip pat yra svarbios Europos vertybės, kurioms reikėtų skirti daugiau dėmesio ateinančiais metais.

Energetinis saugumas ir energijos vartojimo efektyvumas bus pagrindiniai 2007 m. ES darbotvarkės klausimai. Didėjančios naftos ir dujų kainos, auganti ES priklausomybė nuo kelių išorės tiekėjų ir klimato kaitos keliama grėsmė gali turėti poveikio ir paveiks kasdienį Europos piliečių gyvenimą. Spręsti šias problemas vien tik nacionaliniu lygmeniu nebus įmanoma. Joms spręsti būtina pažangi visos Europos energetikos politika.

Nesvarbu, kokia veiksminga ES būtų ar kokios būtų svarbios jos institucijos ir „europinis aspektas“, įtikinti Europos piliečius bus sunku, jei mums nepavyks užmegzti su jais dialogo. Elito vykdomos integracijos era jau praeityje. Piliečiais besirūpinanti Europa − tai tvirtus pamatus turinti Europa. Europa yra demokratinis projektas, reikalaujantis aktyvaus jos piliečių dalyvavimo, t. y. dalyvavimo Europos Parlamento rinkimuose ir kitais būdais. Svarbu, kad piliečių balsai būtų išgirsti.

Šiuo metu jau veikia keletas puikių ES savanoriškų programų, kuriose panaudojamas didžiulis savanorių potencialas. Tai Europos savanorių tarnyba (EST), kuriai nuo 1996 m. vadovauja Europos Komisija, ir kuria siekiama pritraukti 18−25 m. jaunus žmones, ir Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusas, kurio nariai teikia neįkainojamą humanitarinę pagalbą trečiosioms šalims, kurioms jos reikia. Vis dėlto nepaisant šių ir panašių organizacijų sąžiningo darbo, manau, kad Europos savanorių sektoriaus potencialas tikrai nėra iki galo išnaudojamas. Svajoju apie didelį „Europos solidarumo korpusą“.

Europos variklis nesugedo, tačiau šiuo metu jis veikia ne visu pajėgumu. Kol ES bus nepakankamai demokratiška ir veiksminga, mūsų pastangos vykdyti tokią politiką, kokios iš mūsų tikisi piliečiai, nebus pakankamai vaisingos. Rytdienos Europos negalime statyti praeities įrankiais.