Naujienos

Prieš šešiolika metų Lietuvoje įkurta Maltos ordino Pagalbos tarnyba yra Maltos ordino atšaka ir vadovaujasi jo devizu "Tikėjimo išsaugojimas ir pagalba vargstantiems". Išskirtinis interviu su Maltos ordino ambasadoriumi Lietuvoje grafu Douglasu von Saurma.

 Per 400 Lietuvos tarnybos savanorių dirba dešimtyje maltiečių socialinių valgyklų, keturiuose vaikų dienos centruose, slaugo namuose sunkiai sergančius ligonius ir jau antrą kartą surengė akciją "Kalėdinė sriuba", per kurią Vilniuje, Kaune, Kaišiadoryse, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Rokiškyje, Šiauliuose ir Vilkaviškyje tarnybos savanoriai visus norinčius vaišina sriuba. Kalėdinės akcijos metu suaukoti pinigai padės savanoriams visus metus slaugyti ir prižiūrėti tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

Grafas D.von Saurma gimė kilmingoje vokiečių giminėje, tačiau gyvena ir dirba Šveicarijoje. Pernai jis paskirtas Maltos ordino ambasadoriumi Lietuvoje ir siekia padrąsinti lietuvius padėti vienas kitam.

Balsas varguoliams

- Ar "Kalėdų sriubos" tikslas - pavalgydinti?

- Man ši akcija visų pirma solidarumas. Atkreipiame dėmesį į vargstančius žmones, į jų poreikius, aplankome juos su iš televizijos ekranų pažįstamais žmonėmis, suteikdami varguoliams balsą pasakyti: "Taip, mes vis dar čia. Mes taip gyvename, tai mūsų gyvenimo sąlygos". Ši akcija - tai ir būdas pavalgydinti. Tiek, kiek sriubos išdalijome per pernykštę akciją, galima būtų dvejus metus kiekvieną dieną pavalgydinti 35 žmones. Šiemet šį skaičių padidinome iki, ko gero, 70 žmonių.

"Kalėdų sriuba" - tai ir solidarizavimasis su savanoriais. Jie dirba jau 15 metų, bet nedaug kas apie jų darbus žino. Tai galimybė suburti visų devynių miestų savanorius ir galbūt paskatinti kitus žmones prisidėti prie jų.

Susimąstyti privertė ribinė patirtis

- Esate grafas. Kaip pats įsitraukėte į Maltos ordino veiklą?

- Organizacijoje dirbu nuo 2002 metų. Maltos ordinas buvo įkurtas prieš 900 metų, kaip katalikiška pasaulietinė organizacija. Jos nariai būdavo aristokratai, to reikėjo, kad įstengtų turėti žirgą, įsigyti riteriui reikalingos amunicijos. Tai istoriška tradicija. Tačiau dabar ne visi nariai yra kilmingi, nors vis tiek vyrai nariai vadinami riteriais, o moterys - damomis.

Turėjau puikų darbą televizijoje, daug pinigų, bet man tai neteikė visiško pasitenkinimo, jutau, kad kažko trūksta. Pradėjau eiti į bažnyčią, ilgą laiką dalyvavau bažnytiniame gyvenime.

Būnant Afrikoje teko patirti situaciją, kad niekaip sau nebegalėjau padėti, be pagalbos negalėjau išgyventi. Buvo momentas, kai pajutau, kad jei išsigelbėsiu, gelbėsiu kitus žmones. O kai sulaukiau pagalbos, pajutau, kad tai mano kelias ir nuo jo nepabėgsiu.

Dirbu ne tam, kad tapčiau žinomas, labdaringa veikla - tik kelias daryti gera kitiems. Tikiu, kad jei padarysiu gera kitiems, ir pats gerai jausiuosi. Jei matai kitą kenčiantį žmogų, gali ką nors pakeisti - tai dalis žmogaus egzistavimo.

- Gal ir kai kuriems lietuviams reikėtų patirti akimirkų, kai be pagalbos neapsieitų, kad susimąstytų apie kitus?

- Ne. Manau, kad visi žmonės sugeba pajusti, jog nelaimė ištikti gali ne tik juos pačius, bet ir jų kaimyną. Tai labai paprasta. Negalime žvelgti vien tik į savo reikalus, leisti laiką ir pinigus vien tik apsipirkinėdami ir dirbti vien dėl apsipirkinėjimo. Dirbti vien dėl pinigų ir pirkimo nėra prasmės. Juk šalia yra ir kitas pasaulis, kuris daug ko neturi. Kitam ištiesta ranka pačiam suteiks daug pasitenkinimo.

Tačiau nieko negalima versti. Žmogus pats turi norėti daryti gera, reikia atmerkti akis dvasingumui, nesimėgauti savo pasiekimais vieniems. Juk yra žmonių, kurie niekada net nebuvo restorane.

Kviečiu prisidėti prie mūsų savanorių ir pažiūrėti, kaip gyvena kai kurie žmonės čia, pačiame Vilniuje, nereikia važiuoti į provincijos glūdumą. Tada nebereikia sunkių asmeninių išgyvenimų.

Gyvenimas už 300 litų - realybė

- Ar Lietuvos gyventojai yra finansiškai pajėgūs padėti kitiems?

- Noriu, kad lietuviai suprastų, jog yra dvi Lietuvos. Pirmoji ekonomiškai sparčiai auga, plėtoja tarptautinius santykius, jos žmonės dalyvauja tame augime - turi gerus darbus, gauna pinigų, nusiperka butą, automobilį - viskas atrodo nuostabu. Bet yra ir kita Lietuva, kurioje žmonės net neturi tokio šanso. Jie prastai gyvena ne dėl to, kad pasirinko tokį kelią, tiesiog jie kitaip negali, nes yra seni, serga ar dėl kitų priežasčių.

Matau visą jaunosios kartos energiją, kuri gerai uždirba, tačiau, deja, mato tik save patys ir tik savo poreikius. Jie pamiršta, kad yra kitokių žmonių. Lietuvoje yra problema gauti pinigų net senukų sauskelnėms.

Augančios ekonomikos šalyje turėtumėte pagalvoti, kad yra žmonių, kurie gyvena itin gerai, bet yra ir visai kitokių. Kai kurie uždirba 1,5 mln. litų per mėnesį, yra uždirbančių nuo 2 iki 5 tūkst. litų per mėnesį ir yra bent 100 tūkst. žmonių, kurie gyvena iš valstybės skirtų 300 litų. Tad bendroji statistika, kuri rodo vidutinį atlyginimą, turi menką reikšmę. Tie 2 tūkst. litų varguoliams yra milžiniški pinigai, o kitiems jie nieko nereiškia. Labai svarbu tai suvokti.

Seni žmonės turi išgyventi iš 500 litų, kai pieno ir duonos kainos net vidutiniškai uždirbantiems žmonėms yra didelės. O seneliams reikia ir vaistų. Jie ne tik neturi pinigų, bet ir serga, negali pakilti iš lovos.

Ne kiekvienas turi nešti žmonėms sriubą, patys esame kaip jos ingredientai. Jis yra pomidoras, aš esu bulvė, o jūs - druska. Ir be jūsų druskos ar mano bulvės sriuba išeitų neskani. Taigi kiekvienas galime rasti, kaip padėti.

- Kokia yra ta jūsų bulvė ir kaip ją panaudojate Lietuvoje?

- Į Lietuvą atvažiuoju jau trejus metus iš eilės. Mes, Maltos ordino ambasadoriai, esame savanoriai, negauname už tai pinigų. Todėl dažniausiai negyvename šalyje, kurioje esame paskirti. Šveicarijoje dirbu finansų srityje ir prodiusuoju pristatomuosius filmus apie organizacijas.

Bet Lietuvoje praleidžiu gana daug laiko. Vien per šiuos metus lankausi jau šeštą kartą. Paprastai atvykstu bent dešimčiai dienų, tik šįkart atvykau parai dėl akcijos "Kalėdinė sriuba". Mano indėlis į paramos sriubą - patirtis, įgyta žiniasklaidos srityje, ir ambasadoriaus titulas, kuris gelbėja skleidžiant informaciją apie ordino tikslus.

Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, buvo labai sunku rasti žmonių, besidominčių tokiu darbu, surasti rėmėjų. O dabar pastebiu, kad nors tai yra sudėtinga, nėra neįmanoma. "Kalėdinės sriubos" akcija padėjo pamatyti, kaip žmonės domisi labdaringa veikla, ar jie nori padėti. Akcija organizacijai buvo naudinga ir kaip galimybė surasti partnerių. Jų vis daugiau. Taip pat pastebiu, kad vis daugėja individualių rėmėjų.

Zita VOITIULEVIČIŪTĖ

"Respublikos" žurnalistė