Naujienos

Norviliškių pilies žemėse paskutinį rugpjūčio savaitgalį vyksiantis festivalis „Be2gether“ yra Lietuvos muzikinės (ir ne tik) žiniasklaidos tema Nr. 1. Kalbama apie atlikėjus bei papildomas nemuzikines programas. Nepamiršta ir vietovė, kurioje vyks festivalis, istorinė, kultūrinė ir geopolitinė jos specifika (buvusios LDK žemės, dabartinės Baltarusijos kaimynystė panosėje ir sykiu – rytinė ES siena).

Festivalis kaip naujas reiškinys Lietuvos muzikinėje (ir apskritai pramogų verslo) aplinkoje sulaukė nemažo rezonanso. „VŽ Savaitgalis“ bandys pažvelgti į „Be2gether“ Lietuvos muzikos pramonės kontekste ir tiesiog – kaip į gyvenimo būdą.
Esminis „Be2gether“ skirtumas nuo kitų Lietuvoje vykstančių muzikinių festivalių (kurių yra ganėtinai daug) yra tas, kad jis nėra skirtas kokiai nors atskirai muzikinei kultūrai (rokui, džiazui, folkui, elektronikai ir kt.). Festivalio programa sudaryta taip, kad įtiktų įvairaus skonio klausytojams. Dovydo Bluvšteino, „Be2gether“ muzikinės dalies sudarytojo, žodžiais, scenoje kraštutinumų nebus – nei neskoningos popmuzikos, nei labai „sunkių“ stilių. Būtent tokio „bendro pobūdžio“ festivalio, pristatančio žymius įvairių stilių atlikėjus, ir trūko Lietuvai, todėl mūsų žmonės į panašius renginius važiuodavo svetur.
Festivalio iniciatorius verslininkas Giedrius Klimkevičius dažnai pabrėžia, kad tai bus ne vien muzikos, bet apskritai menų festivalis. Anot jo, vizualusis menas seniai tapo neatsiejamu geros muzikos partneriu. Siekiant paįvairinti festivalio svečių įspūdžius, muzikinę programą lydės kūrybinės dirbtuvės ir parodos, Norviliškių pilies teritorijoje įsikurs Užupio Respublikos ambasada.
Šūkis „Muzika atveria sienas“ Norviliškėse įgyja ypatingą reikšmę. Festivalio rengėjai prisiminė ir kaimyninių šalių (Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos) artimiausių regionų publiką. Baltarusijos atveju tai – ir savotiškas solidarumo ženklas, bandymas kompensuoti laisvo kultūrinio gyvenimo stoką istoriškai artimoje šalyje. Todėl baltarusiams, parodžius Lietuvos ambasadoje bilietą į „Be2gether“, paprasta įsigyti LR vizą.
Mes užaugome
Giedriaus Klimkevičiaus įsitikinimu, Lietuvoje pagaliau susiklostė tokia kultūrinė, ekonominė ir politinė padėtis, kad panašus festivalis taptų įmanomas. „Vargu ar toks renginys galėjo vykti prieš penketą metų“, – sako jo iniciatorius. Tai, kad Lietuvos muzikinė visuomenė pribrendo dideliam savo festivaliui, parodo ir entuziastinga viešoji reakcija į informaciją apie „Be2Gether“.
Dovydas Bluvšteinas įžvelgia ir kitą tendenciją. Jo manymu, festivaliai vis dažniau „ateina pas žmogų“, tad muzikinis turizmas išgyvena krizę. Kam važiuoti į kitoje šalyje vykstantį festivalį, jei tavo šalyje vyksta niekuo ne prastesnis renginys, kuriame koncertuoja tos pačios pasaulinės žvaigždės? Panašūs festivaliai, anot p. Bluvšteino, greit vyks daugumoje Rytų Europos šalių, o jų „scena“ taps demokratiškesnė ir labiau decentralizuota. Tai nesunku paaiškinti ekonomikos dėsniais – rinkos (taip pat – ir muzikos) plečiasi tol, kol visiškai patenkina paklausą, o kokybiškos gyvos muzikos, dažnai priskiriamos prie labai plačios „Pop/Rock“ kategorijos, poreikis beveik visur yra labai didelis, tačiau ne visur jį atitinka egzistuojanti pasiūla.
Panašu, kad šiuo metu Baltijos regionas yra derlinga dirva naujiems festivaliams. Šiais metais panašus didelis renginys jau įvyko Rygoje.
Daugės gyvųjų?
Šių metų pavasarį Vilniuje vykusios Baltijos muzikos industrijos konferencijos metu ne kartą nuskambėjo muzikinių įrašų kompanijoms nelabai maloni diagnozė: įrašų parduodama vis mažiau, tačiau vis populiaresnė tampa gyva muzika. Tai suprantama – gyvos muzikos patyrimo neįrašysi į jokią laikmeną, todėl ji visada liks populiari. Ypač akivaizdi ši tendencija Lietuvoje. Kompaktinės plokštelės čia niekada nebuvo perkamiausia prekė, skaitmeninį muzikos pardavimą internetu dar sunku įvardyti kaip susiformavusį reiškinį, tačiau gyvos muzikos poreikis auga. Daugėja ir gyvai grojančių bei dažnai koncertuojančių grupių. Turint tai galvoje, galima konstatuoti, kad „Be2Gether“ taps tam tikrų Lietuvos muzikos pramonėje vykstančių procesų kulminacija. Gyvos muzikos dozė tris dienas trunkančiame festivalyje yra šimtą kartų didesnė nei vieno ar kelių atlikėjų koncerte. Jei „Be2Gether“ taps nuolatinis, galima tikėtis, kad gyvų koncertų kultūra Lietuvoje pakils į naują – aukštesnę – kokybę.
Keičia amplua
Didžiajai daliai festivalyje dalyvausiančių Lietuvos grupių jis, ko gero, pirmoji galimybė pasirodyti vienoje scenoje su užsienio žvaigždėmis ne „apšildančiųjų“ kolektyvų, o lygiaverčių festivalio dalyvių amplua. Pasak p. Bluvšteino, pasirodymas didelėje scenoje atlikėjams visada yra labai naudinga praktika.
Vis dėlto nesunku numanyti, kad pagrindinių užsienio atlikėjų muzikavimas pastebimai skirsis nuo vietinių.
Dovydas Bluvšteinas teigia, kad pagrindinė priežastis yra pirmųjų profesionalesnis požiūris į muzikinę veiklą ir ypač – gyvą atlikimą. Užsienio grupės dažniausiai turi tikslius ir griežtus techninius reikalavimus: kartu su atlikėjais atvažiuoja garso režisieriai, o reikalingos garso aparatūros kiekis, modeliai, išdėstymas scenoje ir kitos būtinos sąlygos yra surašytos vadinamuosiuose „raideriuose“ (iš angl. rider). Šie dokumentai užtikrina, kad gyvas pasirodymas maksimaliai atitiks koncepciją. Deja, tokį dokumentą turi reta lietuvių grupė.
Kad ir kaip džiugu būtų, kad lietuvių atlikėjai pasirodys kartu su vienais žymiausių muzikinių kolektyvų, tai tikrai nereiškia, kad lietuvius iškart pradės kviesti užsienio festivaliai ir koncertų agentūros: gyvos muzikos importas tiesiogiai nepaveiks jos eksporto.
Anot p. Bluvšteino, į festivalius gana retai atvažiuoja agentai ir muzikos įrašų gamintojų atstovai, kurie galėtų pasiūlyti vietiniams atlikėjams sutartis, o užsienio muzikantams koncertas yra tiesiog darbas, kurį reikia kuo geriau atlikti, todėl jie nedega noru susipažinti su vietinės scenos atstovais ir galbūt užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Lietuviškos muzikos populiarinimo turi imtis (beje, kurį laiką jau sėkmingai tai daro) specialiai tam įkurtas Muzikos eksporto biuras.
Žvaigždės ar naujokai
Ką didelis festivalis turėtų pristatyti klausytojams – geidžiamas, šiuo metu populiariausias žvaigždes ar dar tik kylančius, tačiau įdomius atlikėjus? Programos sudarytojo manymu, festivalis yra pramoga, o šviečiamąja veikla turi užsiimti muzikiniai žurnalai bei radijo stotys. Kitaip sakant, festivalis – ne vieta eksperimentams. Kad renginys sulauktų trokštamo lankytojų skaičiaus, jis turi privilioti juos gerai pažįstamais vardais, siejamais su atitinkama muzikos kokybe. „Be2Gether“ programoje beveik nėra Lietuvos klausytojams negirdėtų atlikėjų; kai kurios grupės gali būti nepažįstamos vieniems festivalio svečiams, tačiau bus puikiai žinomos kitokios muzikos mėgėjams.
Tačiau yra vienas įdomus momentas. Jei festivalyje dalyvavęs mažiau žinomas atlikėjas staiga išpopuliarėja, tai tampa dideliu pliusu festivaliui, galbūt netgi geresnė reklama nei garsiausi vardai programoje. Tai parodo, kad festivalis ne tik „gaudo“ paskutines madas, bet ir gali jas nuspėti porą žingsnių į priekį, o ilgainiui ir pats prisidėti prie muzikinių madų formavimo.
Pavyzdžiui, beveik visi Danijoje vykstančiame Roskildės festivalyje dalyvaujantys mažiau žinomi atlikėjai po kurio laiko tampa pirmo ryškumo žvaigždėmis. Regis, šis tas panašaus atsitiko festivaliui „Be2Gether“ dar net neįvykus. Jame koncertuosiantys britai „The Young Knives“ buvo nominuoti prestižiniams „Mercury“ apdovanojimams. Tiek p. Klimkevičius, tiek p. Bluvšteinas mano, kad tai yra labai geras ženklas, suteikiantis festivaliui papildomo svorio. Labiausiai p. Klimkevičius džiaugiasi norvegų elektroroko dueto „Datarock“ dalyvavimu. Jo manymu, jų kūryba šiandienos muzikoje yra naujausia ir įdomiausia. Norviliškėse pasirodys ir tokie žinomi kolektyvai kaip „Morcheeba“, „Therapy?“ ir „Bloodhound Gang“.
Artimiausi konkurentai
Tautiečiai gyvos muzikos gerbėjai savo mėgstamų grupių klausytis dažniausiai keliauja į Gdynėje (Lenkijoje) ir Roskildėje (Danijoje) vykstančius didžiuosius festivalius. Gdynės „Heineken Open'er“, pasak p. Bluvšteino, yra tikras melomanų festivalis – jo programa dažniausiai būna tiesiog nepriekaištinga, o bilieto kaina už tokios puikios kokybės muziką – visai nedidelė. Be to, į Gdynę visai nesunku nuvažiuoti.
Roskildės festivalyje muzikos stiliai yra labiau atskirti, yra keletas specializuotų scenų bei palapinių, kuriose koncertuoja tam tikros pakraipos muziką atliekančios grupės, o pagrindinę vietą festivalio programoje užima įvairios populiariosios muzikos atmainos. Roskildė yra brangesnis ir prestižiškesnis festivalis. Kai kurie lietuviai nuvažiuoja ir toliau – į Anglijoje vykstantį Glastonberio fesivalį ar Budapešto „Sziget“ festivalius, tačiau ne taip masiškai, kaip į pirmuosius du renginius.
Kuo šių festivalių fanus galėtų suvilioti „Be2Gether“? Giedrius Klimkevičius prisipažįsta, kad kol kas yra daugiau silpnų nei stiprių festivalio pusių. Kaip žinoma, šių metų festivalis bus pirmasis, todėl dar nėra visai aišku, ko tikėtis ir koks bus jo veidas.
Be to, „Be2Gether“ vyks toliau nuo didesnių miestų, todėl užsieniečiams atvykti gal bus sudėtingiau.
Pagaliau, – neaišku, ar potencialiems svečiams iš užsienio „pikantiškas“ festivalio geopolitinis aspektas atrodo labai įdomus ir aktualus. Vis dėlto tikėtina, kad tiek festivalio radimosi aplinkybės, tiek nepakartojama Norviliškių apylinkių atmosfera padės sukurti ką nors tokio, ką galima bus traktuoti kaip festivalio konkurencinį pranašumą. Muzika gali būti ta pati, bet ji gali skirtingai skambėti oro uoste ir dar beveik nepaliestame kraštovaizdyje.
Ar bus kitas?
Planuojama, kad festivalis „Be2Gether“ taps vienu iš „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programos renginių, tad dar mažiausiai dvejus metus jis turėtų gyvuoti. Norisi tikėtis, kad ir daug ilgiau. Neabejotina viena: kitą savaitgalį Norviliškėse vyks pirmasis „Be2Gether“ festivalis, ir tai bus labai įdomu.

Jurij Dobriakov