Naujienos

Europos Sąjungos Tarybos teisės tarnybos generalinio direktoriaus Jeano Claude’o Piris nuomone, ES Konstitucijos sutartis turės būti patobulinta taip, kad ją patvirtintų jos neratifikavusios šalys.

Lapkričio 30 dieną Vilniuje vyko vieši debatai, skirti artėjančiam Romos sutarties 50-mečiui. Juose dalyvavo užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, Suomijos valstybės sekretorė ES reikalams Helena Tuuri, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius, Vokietijos instituto "Stiftung Wissenschaft und Politik" ES integracijos skyriaus vedėjas dr. Andreasas Maureris ir kiti. Buvo diskutuojama apie Lietuvą, kuri pirmoji ratifikavo Konstitucijos sutartį, Šengeno erdvės plėtrą, bendros ir konkurencingos ES vidaus rinkos sukūrimą, ES Konstitucijos sutarties perspektyvas.

Į "Veido" klausimus atsakė debatų dalyvis, ES Konstitucijos sutarties rengėjas Jeanas Claude’as Piris.

- Apie ką diskutavote šioje konferencijoje?

- Mes svarstėme, kokia galėtų būti Konstitucijos tąsa, nes Prancūzijoje ir Olandijoje vykusio referendumo metu balsuota prieš ją. Kalbėjome apie tai, ko per 50 metų pavyko pasiekti Europos Sąjungai. ES pasiekimas būtų jos išsivystymas, tautų pažanga bei naujų narių prisijungimas. Bet turime rimtą problemą – mūsų institucijos nepakankamai efektyviai reaguoja ir yra Europos piliečių laikomos nepakankamai demokratiškomis priimdamos naujas ES nares ir didindamos jų skaičių iki 27 narių.

- Kai kurios šalys ignoruoja naujas nares. Tarkim, Jungtinė Karalystė į savo darbo rinką atsisako įsileisti bulgarus ir rumunus.

- Nuo atvykstančių iš kitų valstybių darbininkų sienomis neatsitversi. Įstojimo aktuose, apie kuriuos laisvai diskutavome su naujosiomis narėmis, yra numatyta galimybė, kad šalys gali septynerius metus riboti darbo jėgos imigraciją. Istoriškai septyneri metai nėra daug. Didžioji Britanija nutarė pasinaudoti šia galimybe ne 2004 m., kai į ES buvo priimta dešimt naujų narių, bet dabar, kai ES narėmis tampa Bulgarija ir Rumunija.

- Norėčiau grįžti prie ES Konstitucijos sutarties. Gal galėtumėte pakomentuoti, dėl kokių priežasčių ją vetavo Olandija ir Prancūzija.

- Kiekviena šalis turi ratifikuoti Konstituciją – šalys gali tai padaryti per tautinius parlamentus arba rengdamos referendumą. Olandija ir Prancūzija teisiškai neprivalėjo rengti referendumo, bet dėl politinių priežasčių šios šalys nusprendė jį surengti. Referendumas, galima sakyti, joms nepavyko. Taigi dabar turime Konstituciją, kuri vis tiek turi būti šiose šalyse ratifikuota. Būtina įtikinti šias ir kitas šalis Konstituciją priimti, bet prieš tai turėsime atlikti kai kurias nežymias Konstitucijos pataisas. Man ir kitiems konferencijos dalyviams atrodo, kad didžioji dalis šios Konstitucijos naujovių buvo efektyvios bei demokratiškos. Bet būsimoji Konstitucija turės būti kitokia, kad ją priimtų ne tik Olandija ir Prancūzija, bet ir kitos jos neratifikavusios šalys – Lenkija, Čekija, Jungtinė Karalystė.

- Lietuva pirmoji ratifikavo Konstitucijos sutartį, tuo tarpu mūsų kaimynai lenkai ją vetavo.

- Nemanau, kad lenkai buvo nusiteikę prieš Konstituciją. Jų parlamentas aktyviai dalyvavo rengiant Konstituciją ir Lenkijos parlamento nariai jai pritarė. Lenkijos vyriausybė jai taip pat pritarė, todėl Lenkija netgi įsipareigojo Konstituciją ratifikuoti. Tačiau naujojoje Lenkijos vyriausybėje vyksta diskusijos. Lenkai puikiai supranta, kad mes visi turime bendrų sunkumų - migraciją, nusikalstamumą, energetinių problemų, ir mums reikia institucijų, kurios padėtų ES narėms susitvarkyti su iššūkiais.

- Kokią yra Jūsų ES vizija ?

- Mano tikslas – parengti tokį Konstitucijos tekstą, kurį visi priimtų, ir tai padėtų progresuoti mūsų valstybėms bei piliečiams. Mes nebandome sukurti naujos valstybės, tai būtų absoliuti iliuzija, melas. Valstybių suverenumas išliks – Lietuva liks Lietuva, o Lenkija liks Lenkija, bet mes turime bendras institucijas, kurios privalo tarpusavyje bendradarbiauti. Jos įgaliotos padėti mums susidoroti su kylančiais sunkumais, kurie mums yra neįveikiami. Turime atsakyti į mūsų piliečių reikmes - jie nori jaustis saugesni, tiek iš išorės, tiek iš vidaus, nori saugios aplinkos ir pan. Taip pat turime atstovauti savo įmonėms, nes Prancūzija ar Anglija negali išspręsti tų problemų vienos. Jos vienos negali atstovauti mūsų įmonių ir mūsų piliečių interesams Kinijoje arba JAV. Mes nepakankamai stiprūs, privalome sukurti Europą kartu ir būdami vieningi mes geriau tarnausime savo piliečiams.
Reikėtų daugiau kalbėti ne apie koordinaciją, o apie integraciją. Kai kurie dalykai liks šalies kompetencijai ir ES į tai nesikiš. Kultūra, švietimas, sveikatos priežiūra, socialinis aprūpinimas, pensijos, nedarbo politika, nacionalinis biudžetas - tai šalies reikalai, o štai ES struktūros rūpinsis prekybos politika, pavyzdžiui, derantis su Kinija arba JAV dėl prekybos sutarties. Nes atskirai Lietuva ar Prancūzija neturi jokios galios, išskyrus balsavimą Taryboje ir balsavimo rezultatų ES Komisijai pristatymą. Komisija nutarimus priima visų šalių narių vardu.

- O kas šiame integracijos procese svarbiausia Lietuvai?

- Lietuva turi didelę kaimynę – Rusiją ir todėl turi integruotis į tokią Europą, iš kurios būtų galima sulaukti pagalbos, kad pavyktų geriau susitarti su Rusija. Tai viena svarbiausių problemų. Lietuvai svarbu rūpintis savo vidiniu ir išoriniu saugumu, dėti daugiau pastangų bendradarbiaujant teisminiuose ir baudžiamuosiuose reikaluose, kovojant su nelegalia imigracija, su nusikalstamumu ir t.t. Europa gali daug padėti Lietuvai.

- Ši konferencija skiriama sutarties, pasirašytos Romoje prieš pusę amžiaus, metinėms. Ar šiandien galima teigti, kad buvo žengtas teisingas žingsnis?

- Šis nuotykis prasidėjo prieš 50 metų ir galima tvirtinti, kad jį lydėjo sėkmė. Tada pradėjome nuo šešių šalių, o netrukus turėsime dvidešimt septynias ES nares. Pradėjome nuo laisvosios prekybos zonos, muitų sąjungos, palietėme šiek tiek žemės ūkio politikos ir laikui bėgant perėjome į vientisą organizaciją, kuri diskutuoja dėl begalės dalykų ir priima sprendimus, liečiančius daugybę sferų.
 

---

Trumpai apie Jeaną Claude’ą Piris

Gimė 1943 m. lapkričio 14 d. Alžyre.

Studijavo politologiją Bordo universitete, Paryžiuje įgijo viešosios teisės magistro laipsnį, ten pat studijavo Europos teisę.

1972 m. dirbo Prancūzijos valstybės patarėju, patarėju teisės klausimais ir saugumo tarybos delegatu, Prancūzijos atstovu Jungtinėse Tautose.

Pareigos ES (Briuselyje): teisinis tarpvalstybinių konferencijų, kurios derėjosi ir pritaikė Konstituciją Mastrichte, Amsterdame , Nicoje, patarėjas, Tarpvalstybinės teisinės tarybos ir sekretoriato, sukūrusio Europos Konstituciją, pasirašytą Romoje 2004 m., vadovas. Dabar - ES Tarybos teisės tarnybos generalinis direktorius.

---

ES sutarčių istorija

Romos sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB), pasirašyta Romoje 1957 m. kovo 25 d., o įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Sutartis, kuria buvo įsteigta Europos atominės energijos bendrija (Euratom), buvo pasirašyta tuo pačiu metu, todėl šios dvi sutartys yra žinomos kaip Romos sutartys.

Sujungimo sutartis, pasirašyta 1965 m. balandžio 8 d. Briuselyje ir įsigaliojusi 1967 m. liepos 1 d., trims tuometinėms Europos Bendrijoms numatė vieną bendrą Komisiją ir vieną bendrą Tarybą.

Suvestinis Europos aktas (SEA), pasirašytas Liuksemburge bei Hagoje ir įsigaliojęs 1987 m. liepos 1 d., numatė pataisas, kurių reikėjo bendrai rinkai sukurti.

Europos Sąjungos sutartis, pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte, o įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Mastrichto sutartimi Europos ekonominės bendrijos pavadinimas pakeistas į "Europos bendriją". Ši sutartis paskatino naujų valstybių narių vyriausybių bendradarbiavimo formų atsiradimą, kaip antai bendradarbiavimą gynybos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Kai Mastrichto sutartimi esama Bendrijos sistema buvo papildyta tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu, buvo sukurta Europos Sąjunga (ES).

Amsterdamo sutartis, pasirašyta 1997 m. spalio 2 d. ir įsigaliojusi 1999 m. gegužės 1 d. Sutartyje numatomos ES ir EB sutarčių pataisos, taip pat pakeistas straipsnių žymėjimas. Prie Amsterdamo sutarties buvo pridėtos ES ir EB sutarčių suvestinės redakcijos. Ši sutartis pakeitė ankstesnį Europos Sąjungos sutarties straipsnių žymėjimą raidėmis nuo A iki S į žymėjimą skaitmenimis. 

Nicos sutartis, pasirašyta 2001 m. vasario 26 d. ir įsigaliojusi 2003 m. vasario 1 d., numatė institucijų reformas, kad iki 25 narių išsiplėtusi Sąjunga galėtų veiksmingai funkcionuoti.

Naujausia sutartimi - Sutartimi dėl Konstitucijos Europai siekiama pakeisti visas dabartines sutartis vienu dokumentu. Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose Briuselyje 2004 m. birželio 17–18 d. valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino Konstituciją, kuri buvo pasirašyta Romoje 2004 m. spalio 29 d. Konstitucija įsigalios tik tada, kai ją ratifikuos visos 25 valstybės narės.