Naujienos

Prancūzija niekada nepripažino Lietuvos sovietinės okupacijos 1940 metais ir buvo viena iš nedaugelio Vakarų Europos valstybių, neatidavusi sovietams Prancūzijos banke deponuoto Lietuvos aukso. Prancūzija sėkmingai  išsprendė ir Lietuvos ambasados grąžinimo klausimą.

Ponas Čekuolis pasitinka mane ant istorinių ambasados laiptų. Spaudžia ranką, šypsosi, teiraujasi apie mano šeimos sveikatą. Pažįstame vienas kitą dar nuo Madrido laikų – čia mano vyras dirbo Šveicarijos ambasados ministru-patarėju, o Giedrius Čekuolis ką tik perėmė Lietuvos ambasadoriaus postą.

– Papasakokite Lietuvos ambasados Paryžiuje pastato istoriją.

– Tarpukario laikotarpiu Paryžiuje veikė Lietuvos ambasada, tačiau po Antrojo pasaulinio karo jos patalpose įsikūrė sovietų diplomatai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę aktyviai kėlėme ambasados pastato grąžinimo klausimą, nes mūsų diplomatai buvo priversti glaustis mažame butuke. 2001 metais per Žako Širako (Jacques Chirac) vizitą Lietuvoje ši problema buvo pagaliau išspręsta. Kaip pasakė pats prezidentas: „Reikia iškratyti paskutinį akmenėlį iš bato.“ Senasis namas – Furnjė (Fournier) vila – buvo parduotas prancūzams, o už gautus pinigus įsigytas pastatas adresu 22, Boulevard de Courcelles. Likimo ironija abu namus skiria vos keli šimtai metrų. Šitoks diplomatinis sprendimas buvo priimtinas tiek Lietuvai, tiek Prancūzijai. Ir mes patys, ir lietuvių bendruomenė, ir ambasados svečiai yra patenkinti dabartinėmis sąlygomis. O pagyvenę emigrantai lietuviai, kurie dar atsimena senąją ambasadą, sako, kad šios patalpos net gražesnės.

Įdomi namo istorija. Devynioliktame amžiuje jis priklausė žinomam prancūzų kompozitoriui Ernestui Šosonui (Ernest Chausson). Jis ir jo šeima čia gyveno kelis dešimtmečius, čia lankėsi kompozitoriai Klodas Debiusi (Claude Debussy), Gabrielis Forė (Gabriel Fauré) ir kiti žinomi tos epochos muzikai. Čia vykdavo kameriniai muzikiniai vakarai, diskusijos, naujų kūrinių pristatymai ir aptarimai. Namas priklauso Prancūzijos kultūriniam paveldui. Mes didžiuojamės, kad šiuo metu tai Lietuvos nuosavybė ir teritorija. Visam ambasados kolektyvui malonu čia dirbti ir priiminėti svečius.

– Kiek žmonių dirba ambasadoje?

– Mūsų yra dvylika. Turime kultūros, karo ir komercijos atašė, kelias sekretores, konsulinį skyrių ir techninį personalą. Net ambasados vairuotojas ir valytoja yra Lietuvos piliečiai. Vertėja prancūzė Sofi Šergi (Sophie Chergui) puikiai kalba lietuviškai ir labai mėgsta Lietuvą. Kolektyvas yra geras, kartu sprendžiame visas problemas ir save dažnai lyginame su nedideliu žvejybiniu traleriu.

TRUPUTIS LIETUVOS AMBASADOS PRANCŪZIJOJE ISTORIJOS

Nepriklausomos Lietuvos ambasada buvo įsteigta Paryžiuje 1920-aisiais. Kelerius metus laikinojo reikalų patikėtinio pareigas ėjo Oskaras Milašius. 1925-aisais pasiuntiniu paskirtas Petras Klimas, jis išsaugojo šį postą iki pat sovietų okupacijos. Tais pačiais metais Lietuvos Respublika įsigijo Furnjė vilą, kurioje ir įsikūrė ambasada.

Ambasadorius Čekuolis rodo dvi nespalvotas nuotraukas: „Pirmoje, darytoje 1932 metais – tuometės ambasados kolektyvas, 12 žmonių. Nuotraukos centre Oskaras Milašius. Mūsų „žvejybinio tralerio“ būrys – taip pat 12 diplomatų ir darbuotojų. Net susėdome taip, kaip mūsų kolegos prieš 75 metus!“

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo sustabdyta visų šalies diplomatinių misijų veikla. Taip atsitiko ir su Lietuvos ambasada Paryžiuje – jos patalpas perėmė sovietų diplomatai, kurie net neleido Petrui Klimui išsivežti asmeninių daiktų. Elegantiškoje XIX amžiaus viloje iki šiol veikia Rusijos žinių agentūra „Novosti“. Kelis kartus sovietų valdžia mėgino parduoti namą, tačiau reikalingų dokumentų stoka kiekvieną kartą stabdydavo nelegalų aktą.

Lietuvai priklausančio pastato atgavimo procesas užtruko ilgai – net vienuolika metų. Ir tik 2001-ųjų gruodžio mėnesį Lietuvos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai pasirašė sutartį, patvirtinančią Furnjė vilos oficialų statusą. Pardavusi šį pastatą Lietuva įsigijo Šosono namą.

„Naująsias patalpas restauravome itin ilgai. Nenuostabu, nes namo plotas – 1300 kvadratinių metrų, – pasakoja ambasadorius Čekuolis. – Dvidešimt meistrų iš Lietuvos dirbo čia vienerius metus. Buvo nutarta išsaugoti istorinį pastato pavidalą. Palikome ir senus, laiko paliestus veidrodžius, ir mėlynas virtuvės sienų plyteles, ir dailininko Moriso Deniso (Maurice Denis) nutapytas salonų freskas.“

Naują ambasados pastatą 2002 m. lapkričio 24 d. inauguravo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.

KOMPOZITORIUS E. ŠOSONAS: TRUMPAS, BET GRAŽUS GYVENIMAS

Ernestas Šosonas gimė 1855 metais Paryžiuje, pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas praturtėjo bendradarbiaudamas su baronu Osmanu (George-Eugene Haussmann), kuriam buvo patikėta naujai užstatyti centrinius sostinės rajonus. Tėvui pageidaujant jaunuolis studijavo teisę, tačiau labai anksti pradėjo domėtis tapyba, literatūra ir muzika. Po kelerių metų darbo teisme Ernestas paliko teisininko karjerą ir pradėjo studijuoti kompoziciją Paryžiaus konservatorijoje. Muzikos kūrybos paslaptis jam atskleidė Žiulis Masnė (Jules Massenet) ir Cezaras Frankas (César Franck). Aistringas operos mėgėjas (1882–1883 metais jis važiavo į Bairoito (Bayreuth) festivalį klausytis Vagnerio operų), pats kompozitorius stambių kūrinių paliko nedaug. Jo plunksnai priklauso romantiška poema smuikui ir orkestrui, mūsų dienomis visiškai užmirštos simfonija ir opera „Karalius Artūras“. O štai Šosono dainos pagal bendraamžių poetų tekstus atliekamos iki šiol. Joms būdingas santūrumas, melodijų išraiškingumas, muzikinės kalbos subtilumas.

Kompozitoriaus gyvenimas buvo ramus ir patogus. Jis leido dienas keliaudamas, muzikuodamas ir rūpindamasis šeima. Paryžiuje garsėjo Šosono rengiami salonai, kuriuose lankydavosi kompozitoriai Klodas Debiusi, Anri Diuparkas (Henri Duparc), Gabrielis Forė, Isaakas Albenis (Isaac Albéniz), Eženas Izaijus (Eugene Ysaÿe), poetas Stefanas Malarmė (Stéphane Mallarmé), tapytojas Klodas Monė (Claude Monet) ir kiti. Namo sienas puošė įspūdinga tapybos kolekcija.

Ernestas Šosonas gal būtų parašęs dar nemažai melodingų muzikos kūrinių, jei jo gyvenimo nebūtų nutraukęs tragiškas atsitikimas – 44-erių jis žuvo besileisdamas dviračiu nuo stataus kalno.

 ISTORINIO NAMO KULTŪRINĖS TRADICIJOS

– Dirbti Šosono name yra didelė garbė, – tęsia pokalbį ambasadorius G. Čekuolis. – Stengiamės palaikyti čia sukurtas kultūrines tradicijas. Kiekvienais metais vasario 16 dieną organizuojame priėmimą prancūzų pareigūnams ir užsienio valstybių diplomatams, taip pat lietuvių bendruomenės nariams. Susirenka 300–400 svečių. Kad galėtume priimti tiek žmonių, išnaudojame reprezentacines istorines sales. Tose pačiose salėse vyksta ir kultūriniai renginiai: Lietuvos atlikėjų koncertai, susitikimai, aptarimai ir t. t. Į kamerinius vakarus galime kviesti apie 100 klausytojų. Ambasadoje koncertavo Lietuvos nacionalinės premijos laureatė pianistė Mūza Rubackytė, taip pat Paryžiuje gyvenančios kylančios žvaigždės – pianistė Inga Ponomariovaitė ir smuikininkė Rasa Vosyliūtė. Buvo atvažiavęs kanklininkių ansamblis. Organizavome susitikimą su Niujorke gyvenančiu kino režisieriumi ir rašytoju Jonu Meku. Su įžymiu menininku pabendrauti autostopu iš Lietuvos atvyko entuziastingas jaunimas. J. Mekas pristatė savo knygą „Mano naktys“, išleistą prancūzų kalba, kurią iliustravo dailininkas Eugenijus Varkulevičius. Kartu žiūrėjome filmą „Rekviem rašomajai mašinėlei“.

Ambasados patalpas naudojame ir lietuvių bendruomenės renginiams. Bendruomenės pirmininko Lino Maknavičiaus iniciatyva yra suburtas knygų mėgėjų klubas. Birželio pradžioje įvyko susitikimas, skirtas rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybai. Turime ir šachmatų klubą – turnyrai ambasados taurei laimėti pritraukia nemažai šio sporto gerbėjų. Taip pat veikia kino klubas. Specialiai įsigytą televizorių perkeliame į didelę salę, kur žiūrime ir aptariame lietuviškus filmus. Šitie įvykiai jungia ir suartina Prancūzijoje gyvenančius tautiečius.

– Kiek lietuvių gyvena Prancūzijoje?

– Bendras Prancūzijoje gyvenančių lietuvių skaičius – keli tūkstančiai. Paryžiuje įsikūrė keliasdešimt advokatų, gydytojų, informatikos specialistų. Tai ir mūsų pirmieji emigrantai, pasitraukę iš Lietuvos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir jaunoji karta. Malonu, kad mūsų dienomis kelionė į Lietuvą yra lengva ir palyginti nebrangi. O vizas seniai jau pamiršome!

– Kaip klostėsi Jūsų diplomatinė karjera?

– Diplomatinius mokslus baigiau Maskvoje, Tarptautinių santykių institute. Čia studijavau ispanų, prancūzų, anglų kalbas. Nuo 1990-ųjų kovo 11 dienos pradėjau diplomatinį darbą Lietuvoje. Galiu pasigirti, kad būtent man teko išduoti pirmąją Lietuvos vizą. Tai įvyko tų pačių metų kovo 28 dieną. Su užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu važiavome į Vilniaus oro uostą pasitikti anglų žurnalisto Edvardo Lukaso (Edward Lucas). Lietuvos nepriklausomybė dar nebuvo oficialiai pripažinta, ir kiekvieno užsienio svečio atvykimas į Lietuvą buvo ypač svarbus. Oro uostą saugojo sovietų kariškiai, kurie neįleisdavo užsieniečių. Aš įdėjau vizą į mūsų svečio pasą ir užrašiau numerį – 00001. Tarp sovietų kariškių ir muitininkų kilo didelis sąmyšis, tačiau vis tiek jiems teko žurnalistą įleisti į nepriklausomos Lietuvos teritoriją. Neseniai buvau vėl sutikęs poną Lukasą – jis iki šiol atsimena tą įvykį. Išsaugojo ir seną pasą, ir istorinę vizą, šiuos dokumentus mėgsta rodyti draugams.

1992–1994 metais dirbau Lietuvos ambasados patarėju Švedijoje. 1994-aisiais buvau paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje. Madride praleidau penkerius metus. Po to ketveriems metams grįžau į Lietuvą, į Užsienio reikalų ministeriją. Ėjau vyriausiojo Lietuvos integracijos į NATO koordinatoriaus pareigas. Galiu didžiuotis tuo, kad šį postą man patikėjo pats prezidentas. Buvau „misteris NATO“. Teko daug keliauti – lėktuvu kelis kartus apsukau Žemės rutulį. Buvo sunku, bet ir be galo įdomu. Nuo 2003 metų esu Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje. Gyvenu diplomatams įprastą „čigonišką“ gyvenimą. Man patinka toks gyvenimo būdas, nes leidžia išsamiai pažinti įvairias šalis ir žmones.

– Ar Jums patinka Prancūzija?

– Taip. Man imponuoja Prancūzijos demokratinė sistema ir senos kultūrinės tradicijos. Paryžiečiai kartais atrodo arogantiški, bet tai būdinga visų sostinių gyventojams. Maskvoje juokaudavo: „Esate rusas? – Ne, esu maskvietis.“ Prancūzai kreipia daug dėmesio į formą, kartais net daugiau nei į turinį. Jie mėgsta pasilinksminti – išgerti vyno ir skaniai pavalgyti. Lietuviai valgo, kad nemirtų nuo alkio, o prancūzai mano, kad valgymas tai bendravimo būdas. Labai mėgstu prancūzišką virtuvę, kartais net pats bandau pagaminti kokį patiekalą. Laisvalaikiu mielai žiūriu kulinarijai skirtas televizijos programas.

Paryžiaus teatrinis, muzikinis gyvenimas tiesiog virte verda, deja, nesibaigiantys diplomatiniai priėmimai ir vakarienės neleidžia dažnai juo mėgautis.

– Jūs gyvenote Prancūzijoje istoriniu mūsų šalies įstojimo į Europos Sąjungą metu. Ar matote požiūrio į Lietuvą skirtumą prieš šį įvykį ir po jo?

– Skirtumas yra didžiulis. Iki įstojimo į Europos Sąjungą apie Lietuvą čia mažai kas žinojo. Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Prancūzijos mokyklų istorijos kursą. Gerokai padidėjo informacijos paklausa – kasdien mes gauname po keliasdešimt laiškų su įvairiais klausimais. Pasikeitė ir santykiai su prancūzų politikais ir užsienio diplomatais. Esame Europos šeimos dalis ir lygiateisiškai dalyvaujame politiniame gyvenime. Mus kviečia į svarbiausius posėdžius ir priėmimus, kartu su kitais Europos Sąjungos ambasadoriais susitinkame su žymiais Prancūzijos politikais ir veikėjais.

Deja, dažnai Lietuva išgarsėja dėl kokio nors skandalo. Taip įvyko po prancūzų aktorės Mari Trentinjan (Marie Trintignant) nužudymo Vilniuje. Prancūzų televizijos diktoriai net išmoko taisyklingai, be jokio akcento, tarti „Vilnius“. Malonu, kad net šių tragiškų įvykių metu Lietuva buvo traktuojama labai pozityviai. Darbo ambasadoje iškart padaugėjo – gaudavome daug laiškų su komentarais ir prašymais greičiau paleisti Bertraną Kanta (Bertrand Cantat), mat jis buvo populiarios roko grupės lyderis.

Apie Lietuvą prancūzai žino tikrai nedaug, tačiau turizmo lygis auga. Prieš kelis mėnesius pradėjo veikti turizmo ir informacijos centras. Jam vadovauja Inga Lančas, ji pažymi didėjantį susidomėjimą Lietuva. Palaikome ryšius su turistinių firmų atstovais. Prancūzija – turtinga šalis, prancūzai turi pinigų kelionėms, taigi atsiranda vis daugiau norinčių pažinti mūsų kraštą. Man teko kalbėti su tais, kurie jau apsilankė Lietuvoje, – atsiliepimai labai geri.

– Kaip klostosi Prancūzijos ir Lietuvos ekonominiai santykiai?

– Prekybiniai santykiai plėtojami labai aktyviai. Ilgą laiką turėjome teigiamą prekybinį saldo. Šiuo metu eksporto ir importo apimtys siekia vieną milijardą šešis šimtus milijonų litų. Deja, Prancūzijos investicijų lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dar žemas. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Ko gero, vis dar gyvuoja tradicinė nuomonė, kad Baltijos šalių regionas yra Vokietijos ir Skandinavijos įtakos zonoje. Bandome sudominti prancūzų investorius. Jeigu, pavyzdžiui, garsioji „Areva“, branduolinių technologijų firma, laimėtų konkursą dėl naujosios Lietuvos branduolinės elektrinės statybų, Prancūzijos investicijų lygis kiltų keliasdešimt kartų.

– Kaip Jūs iš čia, iš Prancūzijos, matote Lietuvą ir joje vykstančius procesus?

– Mes, lietuviai, mėgstame niurzgėti ir skųstis. O aš žiūriu į Lietuvoje vykstančius procesus optimistiškai. Važiuoju namo kelis kartus per metus ir sugebu įvertinti vis gerėjančias gyvenimo sąlygas, matau vis gražėjančius miestus. Tačiau dažnai girdžiu draugus verkšlenančius, kad sunku išlaikyti namą ir dvi mašinas! Žinoma, dar daug yra ir neišspręstų problemų – švietimo srityje, sveikatos apsaugos sistemoje, Lietuvos kaime, – tačiau jų sprendimas taip pat po truputį juda, nors norėtųsi, kad viskas vyktų sparčiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad prieš keliolika metų patyrėme dramatinius perversmus, kad išgyvenome ekonominę blokadą, kad turėjome iš esmės pertvarkyti ūkį. Visus išbandymus išlaikėme ramiai, oriai, be streikų ir be didelio kraujo praliejimo.

Šiandien, grįžę į Vakarų demokratinį pasaulį, esame „pasmerkti“ gerai gyventi. Tam turime viską, ko reikia: sumanumą ir darbštumą. Tikiu, kad dauguma išvažiavusių dirbti į užsienį lietuvių grįš namo; manau, kad Lietuvoje susitvarkys ekonomika ir kils atlyginimai. Esu neįprastai optimistiškas lietuvis ir tikrai tikiu, kad einame geru keliu.

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai, 1932m.  Sėdi iš kairės į dešinę: Stasė Veitaitė-Zviagincevičienė, Jeanne Thérse Desfaux – raštvedė, Oskaras Milašius – pirmasis Lietuvos Respublikos atstovas Prancūzijoje (1919–1925) ir ministras patarėjas (1925–1938), Petras Klimas – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras (nuo 1925m.), Kajetonas Dobkevičius – komercijos patarėjas, Marija Blažonytė – raštvedė, Juozas Urbšys – patarėjas, būsimasis LR Užsienio reikalų ministras. Stovi iš kairės į dešinę: Mikas Šimavičius, Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis) – kultūros patarėjas, Bronius Blavesčiūnas – konsulinio skyriaus vedėjas, Jean-Baptiste Barrault – liokajus, kurjeris.

Lietuvos ambasados Paryžiuje darbuotojai, 2005 m. Sėdi iš kairės į dešinę: Inga Tuliševskaitė – vyriausioji specialistė, Petras Šimeliūnas – ministras patarėjas, Giedrius Čekuolis – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, Dalia Kreivienė – antroji sekretorė, Rasa Mikuckaitė – ambasadoriaus sekretorė. Stovi iš kairės į dešinę: Algirdas Butkus – gynybos atašė, Rimantas Matelis – vairuotojas ūkvedys, Živilė Kriščiūnienė – komercijos atašė, Marijus Dunda – konsulas, Sofi Šergi – raštvedė, Diana Šimkutė – valytoja, Giedrius Mickūnas – patarėjas.

Lidia Staub