Naujienos

Vilniaus forumo rezultatus "Veidas" apibendrino su užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu. - Aš žiūriu į Vilniaus konferenciją, ar, kaip mes dabar sakome, Vilniaus dvasią, kaip į procesą. Jis prasidėjo gerų santykių su Lenkija užmezgimu, plėtėsi 1997-ųjų Vilniaus konferencijoje. Pamenate, apie ką tuomet kalbėta? Kaip priimant į NATO Lenkiją, Čekiją ir Vengriją nepadalyti Europos. Vėliau atsirado Vilniaus dešimtukas, 5 kuris kalbėjo apie tai, kad negali likti už borto nė viena iš šalių, kurios nori stoti į NATO. Šiandieną vėl kalbame apie tą patį - kaip regione išlaikyti stabilumą, plėtoti demokratiją ir kaip išvengti naujos geležinės (o gal "aksominės") uždangos pasienyje su mūsų rytinėmis kaimynėmis.

Mes savo saugumą siejame su demokratinių, rinkos ekonomiką pripažįstančių valstybių bendradarbiavimu. Deja, Rusija savo saugumą sieja su galimybe manipuliuoti savo kaimynėmis. Štai čia ir glūdi nesusikalbėjimo priežastis. Rusijos reakcija rodo, kad Vilniaus konferencija - pavykęs renginys. Manau, kad JAV viceprezidento Richardo Cheney pasisakymas būtent Vilniuje ir būtent šios konferencijos metu nebuvo atsitiktinis.

- Kita vertus, ES atstovų pasisakymai konferencijoje rodo, kad mintis apie plėtrą į Europos pietryčius ir Kaukazą jiems kol kas neatrodo labai žavinti.

- ES senbuvėms dar išlieka grynai psichologinio prisitaikymo prie naujai priimtų narių problema. Tai parodė derybos dėl ES paslaugų direktyvos, darbo rinkos atvėrimas kai kuriose "senosiose" valstybėse, balsavimas Prancūzijoje ir Olandijoje dėl ES Konstitucijos, Paryžiaus apsisprendimas, kad kita plėtros banga gali įvykti tik po sėkmingo referendumo.

Bet reikia pradėti kantriai rengti ir mokyti galimas būsimąsias ES nares veikti pagal ES keliamus reikalavimus. Tai tik laiko klausimas, kai bus suvokta, kad galima pradėti kitą plėtros etapą.

- Tačiau Ukrainos prezidentas Vladimiras Juščenka sako teisybę nurodydamas, kad negalima palikti šių valstybių nežinioje - jos turi matyti konkretų tikslą, kurio siekia.

- Ta pati problema kažkada buvo kilusi ir Lietuvai. Bet yra labai aiškūs etapai - rinkos ekonomikos Šalies statusas, Asociacijos sutartis (dėl to Ukraina dabar derasi), vėliau - kandidatės statusas ir galiausiai derybų pradžia.

Dabar pirmaeilis klausimas yra Ukrainos narystė NATO, mat į šį Aljansą įstoti daug paprasčiau. Pernai gegužę Vilniuje Ukrainai buvo suteiktas valstybės, su kuria vyksta intensyvus dialogas, statusas. Kitais metais Rygoje Ukraina gaus savo pirmąjį narystės veiksmų planą.

- O Gruzija kaip? Negaus?

- Gruzinai, bent aš tikiuosi, gaus valstybės, su kuria vyksta intensyvus dialogas, statusą. Tai atitiks realią šių valstybių padėtį rengiantis narystei NATO.

Svarbu, kad Europa suvokia geopolitinę Ukrainos reikšmę, o Ukraina suvokia, kad būtina atitikti kriterijus: demokratija, laisvi rinkimai, kova su korupcija. Šiuo požiūriu ten dar ne visai tvarka.

- Ar tikrai Europa suvokia Ukrainos reikšmę? Juk kai vyko oranžinė revoliucija, Europa to ne tik nesuvokė, bet netgi nenorėjo suvokti.

- Atsimenu savo tuometinius gana aštrius pokalbius su ES įgaliotiniu užsienio ir saugumo politikai Javieru Solana. Aš jam tuomet asmeniškai skambinau ir pranešiau, kad Lenkijos bei Lietuvos prezidentai vyksta į Kijevą ir jis turi prisidėti prie jų.

Dabar J.Solana mini savo misiją Kijeve kaip labai svarbų atliktą darbą. Ar galite įsivaizduoti, kad taip būtų buvę pasakyta prieš porą metų? Tuo metu jis tikrai dar nelabai suvokė los misijos svarbą. Visą laiką "artimoji ES kaimynystė" J.Solanai reiškė Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus ir pan.

Europoje įprasta kalbėti apie gerus santykius su Rusija, Tuo tarpu mes sakome: taip, bet ne bet kokia kaina. Pažiūrėkite, kas vyksta toje Rusijoje. Mes sakome, kad negalima kalbėti taip - sakome "Rusija", o matome Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją, Gruziją. Mes sakome, kad kiekvieną iš šių valstybių reikia matyti tokią, kokia ji yra, ir kartu matyti tikrąją Rusiją. Tokią, kokia ji yra.

Pastaruoju metu Rusija tokiam kalbėjimui davė labai daug argumentų. Tai ir naujametis dujų atjungimas Ukrainai, verčiantis permąstyti ir Šiaurės Europos dujotiekio iš Rusijos į Vokietiją reikalą. Pačioje Vokietijoje šiuo klausimu vyksta labai aštri diskusija. Ir ne vien Vokietijoje - juk dabar "Gazprom" taip pat šiurkščiai, kaip ir su mumis, pradeda elgtis su Didžiąja Britanija. Matome, kad Europa pradeda atsitokėti. Savo ruožtu mes irgi neleidžiame susidaryti įspūdžio, kad esame tokie nekritiški Rusijos kritikai, matantys tik juoda.

Gaila, kad Rusija neatvyko į Vilniaus konferenciją. Tikrai norėjome, kad su ja čia būtų galima kalbėtis. Visuomet sakiau -jeigu bus blogi santykiai su Rusija, tai atsidursime prispausti prie paribio, tokioje ES ir NATO periferijoje. O jeigu santykiai su Rusija bus geri (pabrėžiu - su demokratine, rinkos ekonomikos Rusija), tuomet mes būsime europinių įvykių centre.

- Grįžkime prie "dujų vamzdžio" klausimo. Šia tema Vilniaus konferencijoje buvo du pasisakymai: R.Cheney sakė, kad negalima šantažuoti vamzdžiu, o J.Solana pareiškė, jog nėra ko galvoti apie bendrą ES energetinę politiką.

- Ne J.Solana lemia bendrą ES energetikos politiką. Yra ES Vadovų Tarybos dokumentai, kuriuose Baltijos valstybės įvertintos kaip "energetinė sala", kuriuose nurodyta, kas turi būti padaryta kuriant transeuropinius energetinius projektus. Aišku, didžiosios valstybės, kurios nori žaisti savarankiškai, kurioms ta bendroji Europos energetinė politika surištų rankas, tam prieštarauja. Ir J.Solana perduoda būtent šių valstybių norus. Bet visa tai -procesas.

Mes dažnai vis dar pamirštame, kad šiuo metu irgi esame ES viduje. Nėra taip, kad kas nors ateitų ir praneštų mums sprendimą. Mes šiuo metu sėdime prie bendro stalo ES ir patys intensyviai kuriame tą rezultatą. Tendencija gera.

- Ar Lietuva su Lenkija rado bendrą supratimą, kokia turi būti Rytų politika?

- Manau, kad šis supratimas rastas jau anksčiau. Man buvo įdomu, ar naujasis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis išlaikys tęstinumą ir kalbės tą patį. Ypač po to, kai į Lenkijos vyriausybę įėjo radikalesnės politinės jėgos. Nes kai kurie lenkai Andrzejų Lepperį vicepremjero poste galėjo matyti tik blogame sapne ir dėl to dabar atsistatydino mano kolega užsienio reikalų ministras Stefanas Melleris.

Tačiau Lenkijos ir Lietuvos prezidentų kalbos rodo, kad tas bendras supratimas ir bendras požiūris niekur nedingo.