Naujienos

Pilietinės visuomenės institutas, 2005 metais parengęs studiją “Lietuvių emigracija: problema ir galimi sprendimo būdai”, šiuo metu vis labiau plintančią lietuvių emigraciją pavadino viena didžiausių nekarinių grėsmių šaliai. Skamba tragiškai, juo labiau, kad tai ne vaizdingai kalbėti linkusių žurnalistų apibūdinimas, o sociologų išvada. Instituto parengtame dokumente nurodoma, kad dabartinė Vyriausybė kol kas nėra įsisąmoninusi nei iššūkio masto bei pobūdžio, nei problemos sudėtingumo. Ir vis dėlto padėtis po truputėlį keičiasi – bent jau pradėta kalbėti apie emigraciją, svarstyti, gerai tai ar blogai Lietuvai. Dažniausiai su užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių problemomis susidurianti Užsienio reikalų ministerija, yra pateikusi pasiūlymų dėl ryšių su emigravusiais šalies piliečiais. Apie tai, kaip Užsienio reikalų ministerija vertina emigraciją ir kokių turi pasiūlymų, kad šalis neprarastų savo piliečių, kalbamės su ministerijos Užsienio politikos analizės ir planavimo departamento direktoriumi Laimonu Talat-Kelpša.

 “Valstybėje subrendo poreikis, kad dėmesys emigracijai turi būti didesnis ir kokybiškai kitoks. Visuomeninėje veikloje vienas tokių ryškesnių postūmių, privertusių apmąstyti susiklosčiusią padėtį, buvo Pilietinės visuomenės instituto metų pradžioje paskelbta studija. Mes užklausėme savo atstovybių, kaip jos vertina emigracijos problemą, su kokiais klausimais susiduria, ir paaiškėjo,  kad kažkas vyksta truputėlį ne taip, kaip mes norėtume. Noras veikti yra, o poreikis veikti dar didesnis, tačiau galimybės veikti, bent jau diplomatinės tarnybos srityje, dar kol kas gana ribotos”.

“Emigracija skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę. Tradiciškai manoma, kad ilgalaikė emigracija yra žalingesnė, nes didžioji dalis išvykusiųjų nebesugrįžta į gimtinę, nutautėja. Tuo tarpu trumpalaikę emigraciją kai kurie valdžios atstovai netgi vadina išsigelbėjimu Lietuvai šiuo sunkiu ekonominiu laikotarpiu, nes sumažėja bedarbystė, padidėja žmonių pajamos, svetur įgyjama naudingos patirties. O kaip emigraciją vertina diplomatai?”

“Šiuolaikinėje Europoje, kai nebeturime sienų, emigracijos sustabdyti neįmanoma. Kaip tik viešam išeivijos klausimo aptarimui buvo skirta metinė diplomatinių atstovybių vadovų konferencija. Vyriausybei parengėme pasiūlymų paketą, kaip diplomatinė tarnyba matytų savo įnašą ir savo veiklą sprendžiant emigracijos klausimus. Išskyrėme dvi strategines  kryptis. Pirmoji - “Gerovės Lietuva”, kai skatinama ekonominė ir socialinė krašto pažanga. O antroji - “Virtualioji Lietuva”, kuria siekiama sukurti nuo geografinės tėvynės atsietą valstybės piliečių bendruomenę, susijusią tvirtais socialiniais, kultūriniais ir pilietiniais ryšiais.  Tai dvi vieną kitą papildančios strategijos, ir jos turi būti sprendžiamos kompleksiškai.

Šiuo metu valstybės institucijos daugiau dėmesio skiria emigracijai pristabdyti. O dėmesys santykiams su jau išvažiavusiais lietuviais yra labai ribotas. Kalbant valstybės mastu, gyvybiškai svarbu palaikyti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Reikia pasirūpinti, kad jie išsaugotų kalbą ir taip išliktų lietuviais, kad jie dalyvautų valstybės politikoje. Mes per tuos šimtą lietuvių emigracijos metų jau patyrėme, kad išeivijos bendruomenės gali būti  veiksmingas instrumentas garantuojant valstybės interesus.”

“Sunku tikėtis, kad ministerija turi konkrečių skaičių, kiek Lietuvos piliečių gyvena ir dirba užsienyje. Oficialiais duomenimis sunku tikėti, nes Statistikos departamentas emigrantais pripažįsta tiktai tuos asmenis, kurie oficialiai pranešė apie išvykimą iš šalies. Tokių asmenų yra apie 320 tūkstančių, skaičiuojant nuo 1990 metų. Tačiau Lietuvos ambasadose apsilankančių žmonių skaičius ir ryšiai su lietuvių bendruomenėmis tikriausiai leidžia bent jau apytiksliai pasakyti, kiek realiai kitose šalyse gyvena mūsų piliečių?”

“Tikslių duomenų nėra. Kad  ir kiek diskusijų rengėme,  išvada visuomet buvo tokia: emigracijos neįmanoma apskaičiuoti. Ir turbūt nereikėtų skaičiuoti. Rinka yra ta pati, žmogus turi teisę pasirinkti, kur jis save labiau gali pritaikyti. Mūsų tikslas – pasiekti, kad lietuviui gyventi geriausia būtų čia, Lietuvoje.

Apytikriais Lietuvos ambasados duomenimis, Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 100-150 tūkstančių  Lietuvos piliečių, nors Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės atstovai teigia, kad vien Londone ir jo apylinkėse gyvena apie 150 tūkstančių tautiečių. Airijoje įvairiais vertinimais yra nuo 50 iki 70 tūkstančių lietuvių. Ispanijoje – apie 40 tūkstančių, Vokietijoje – apie 30 tūkstančių. Tačiau tas skaičius didėja ir ateityje didės nykstant darbo jėgos judėjimo apribojimams. Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvių – iki milijono.”

“Susidėlioja tokia aritmetika, kad net darosi baisu. Išvykusiųjų iš Lietuvos skaičius vien į Europos šalis artinasi prie pusės milijono. O juk didžioji dalis emigrantų – jauni ir darbingi žmonės.”

“Taip drastiškai gal nereikėtų mąstyti, branduolys dar neišvažiavęs. Tačiau Branduolys gali rengiasi išvažiuoti.  Jeigu pasižiūrėtume apklausų duomenis, daugelis būtų nieko prieš išvykti į užsienį, padirbėti, galbūt sugrįžti. Bet praktika rodo, kai jaunas žmogus išvyksta į kitą šalį, jis ten randa darbą, draugų, pritampa žymiai lengviau, negu vyresnės kartos žmogus, ir jam grįžti motyvai yra menkesni.”

“Lietuviai, gyvenantys Airijoje, lietuviai Ispanijoje ar Vokietijoje – vienos tautos atstovai. Bet tikriausiai yra skirtumų tarp šių bendruomenių, ko gero nevienodai jie vertinami Ispanijoje ar Didžiojoje Britanijoje”. 

“Mūsų vertinimu, šiuo metu keturios didžiausios lietuvių bendruomenės Europoje yra įsikūrusios Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Tų bendruomenių poreikiai labai skiriasi. Vokietiją dažnai renkasi jauni studijuojantys žmonės. Tikslių duomenų nėra, tačiau, ambasados vertinimu, Vokietijos universitetuose studijuoja iki tūkstančio lietuvių. Į tokias valstybes, kaip Ispanija, išvyksta fizinio darbo nevengiantys Lietuvos piliečiai. Paprastai jie verčiasi savarankiškai ir su ambasada nenori palaikyti jokių ryšių ir kreipiasi tik tuomet, kai iškyla būtinybė – pametami dokumentai, žūties atveju, atsiranda teisinių, teisėsaugos problemų.  Airijoje iš viso unikali situacija. Ten, mūsų atstovybės vertinimu, didelė dalis yra jaunų išsilavinusių žmonių: buvę mokytojai, gydytojai. Lietuviai Airijoje labai mobilūs, viename mieste ilgai neužsibūna. O į Didžiąją Britaniją važiuoja daug ir įvairiausių žmonių, nes ši šalis nenustatė pereinamojo laikotarpio darbo jėgos judėjimui.

Į Jungtines Amerikos Valstijas lietuviai pradėjo važiuoti prieš šimtą metų – kur kas anksčiau, nei į Europos šalis. Ten veikia stiprios istoriškai susiklosčiusios išeivių bendruomenės. Ir todėl naujoji emigracija, nors tas dialogas ir mezgasi pamažu,  turi į ką atsiremti. Tuo tarpu, jeigu paimtume Airiją ar Ispaniją, atsiremti nėra į ką. Ir pati lietuvių išeivija Ispanijoje dar neturi savo veido, savo vardo. Visa ta išeivija vadinama Rytais, tapatinama su rusų, ukrainiečių, lenkų bendruomenėmis, tai tarsi būtų antrarūšiai žmonės. Todėl šiose šalyse mūsų valstybė savo piliečiams turėtų skirti kur kas daugiau dėmesio.”

“Pirmiausiai emigruoja aktyviausioji tautos dalis - jauni žmonės, studentija, verslūs žmones, kurie norėtų imtis iniciatyvos Lietuvoje, tačiau neranda galimybių pasireikšti. Pilietinės visuomenės instituto studijoje minima sąvoka “prasmės deficitas”, paaiškinanti, kodėl jauni žmonės išvažiuoja iš Lietuvos. Ne dėl to, kad jiems čia būtų blogai gyventi, bet jie nemato prasmės gyventi Lietuvoje.”

“Ir tą prasmės deficitą sukuria iš dalies vadinamoji biurokratinė politika, kai kuriose srityse nelanksti valstybės politika. Neturime pakankamai skaidrių karjeros skatinimo mechanizmų. Ar jauni žmonės gali greitai padaryti karjerą? Jaunas doktorantas, po studijų užsienyje atvykęs į Lietuvos universitetą, duok Dieve gauna laboranto vaidmenį.  Ir dėl to jaunas žmogus, ypač įgijęs išsilavinimą užsienio universitete, jaučiasi nereikalingas. Tai pasakytina ir apie dirbančius žmones. Jeigu sektume internete verdančias diskusijas, kuo jie kaltina Lietuvą? Tuo, kad nemato prasmės čia būti.”

“Kita vertus, užsienyje gyvenantys piliečiai išlaiko ar remia savo Lietuvoje likusius tėvus, vaikus, sutuoktinius, perka nekilnojamąjį turtą. Ar žinomos tiesioginės ar netiesioginės įplaukos į Lietuvą iš užsienio?”

“Šitą dalyką sunku apskaityti, ir vėl dėl to paties – nenoro  turėti santykių su Lietuvos valstybe, su valdžios, mokesčių institucijomis. Mūsų organizuotos konferencijos metu vienas Airijos lietuvis vaizdžiai pasisakė, kad grįžtant į Lietuvą ant sienos laukia ne muitininkas, o mokesčių inspektorius.”

“Tačiau mokesčių inspekcija kažkaip sužino apie užsienyje gautas pajamas bei paprašo sumokėti mokesčius. Plačiai nuskambėjo vieno Airijoje mėnesį dėstytojavusio kauniečio istorija, kuris  sugrįžęs į Lietuvą turėjo primokėti tūkstantį litų iš savo santaupų, kad atsiskaitytų su mokesčių inspekcija”.

“Yra tam tikras nesusikalbėjimas. Finansų ministerija dažnai ir pagrįstai sako, kad išeivija gyvena mitais, kai kalbama apie vadinamą dvigubą apmokestinimą. Iš tiesų su daugeliu valstybių yra sudarytos sutartys, kad būtų išvengta dvigubų mokesčių, todėl į Lietuvą grįžtantis pilietis turi sumokėti tiktai mokesčio skirtumą. Tačiau realiai viskas vyksta nelabai sklandžiai. Esminė problema – ne mokesčių skirtumai, o pragyvenimo lygio ir neapmokestinamų pajamų dydžio skirtumai įvairiose šalyse. Airijoje arba Didžiojoje Britanijoje neapmokestinamas minimumas yra apie 5000 svarų per metus – 25 tūkstančiai litų. Lietuvoje neapmokestinamas minimumas per metus yra apie keturi tūkstančiai litų. Tai reiškia, kad grįžęs į Lietuvą, mūsų pilietis  ne tik sumoka mokesčių skirtumą, bet ir sumoka mokesčius nuo Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje neapmokestinamų pajamų. Ir dėl to iš tiesų patiriama nuostolių. Juo labiau turint galvoje, kad gyvenimo išlaidos Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje yra 3-5 kartus didesnės nei Lietuvoje. Mes todėl ragintume ir Finansų ministeriją, ir Mokesčių inspekcijos atstovus aktyviau bendrauti su išeivių bendruomenėmis, galbūt pas juos nuvažiuoti, susitikti, kad to nesusikalbėjimo ir mitų būtų kuo mažiau.”

“Anglijoje gyvenantys lietuviai skundžiasi, kad sunku patekti į ambasadą, didžiulės eilės. Atrodo, kad diplomatai nepajėgia suvaldyti viso lankytojų srauto?”

“Jungtinėje Karalystėje dažniausiai iškyla vadinamieji konsuliniai klausimai, ypač dabar, kai įstojus į ES prasidėjo legalizacijos procesai. Jaučiamas padidėjęs poreikis, padidėjęs dėmesys konsuliniams klausimams.  Tačiau laikui bėgant jis turėtų priblėsti.

Svarbiau – ilgalaikė strategija dirbant su išeiviais. Manome, kad būtų prasminga šalyse, kur atsiradusios didelės ir naujos lietuvių bendruomenės, įsteigti specialiuosius atašė išeivijos klausimais. Juos galėtų deleguoti Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Vyriausybės. Lygiai taip pat pasų keitimui, notariniams veiksmams į diplomatines atstovybes galėtų būti deleguojami tiesiogiai šiuos klausimus sprendžiančių institucijų atstovai. Tai ne tik supaprastintų administravimą, bet ir nubrėžtų aiškesnę valstybinių institucijų  atsakomybę už teikiamų paslaugų kokybę. Reikia vadovautis bendru principu, kad Lietuvos pilietis turi gauti paslaugas iš savo valstybės – nepriklausomai nuo to, kur jis gyventų. Svarbu ne tai, kur tu gyveni, svarbu tavo, kaip piliečio, ir valstybės santykis.  Jeigu Lietuvoje turime 20 tūkstančių gyventojų miestelį, jame piliečiai gauna visas paslaugas. O 50 tūkstančių lietuvių bendruomenei Dubline tenka vienas vienintelis konsulas, kuris atstoja jiems visą valstybę.”

“Bet kuris rajono centras turi savivaldybę ir būrį valdininkų, tačiau suprantama, kad užsienyje tokios komandos nesugebėtų išlaikyti net turtingosios šalys. Turėti valstybės atstovą užsienyje nėra pigus malonumas, argi ne taip?”

“Mūsų patirtis rodo, kad vieno darbuotojo išlaikymas užsienyje su šeima, su socialinėmis garantijomis valstybei kainuoja apie 200 – 300 tūkstančių litų per metus. Tačiau ne visais atvejais būtina siųsti žmones. Šiuolaikinės technologijos leidžia dalį klausimų išspręsti komunikuojant su valstybės institucijomis tiesiogiai per didelius atstumus internetu. Šioje srityje – daug galimybių, kurios dar ne iki galo panaudojamos. Pavyzdžiui, „virtualios mokyklos“ idėja. Dabar mažieji lietuviukai Airijoje lanko pamokas ambasadoje, ten trūksta vietos, vaikai sėdi net ant laiptų. Kai kas siūlo Airijos lietuviams išsinuomoti patalpas sekmadieninei mokyklai. Bet tai nėra pigu ir kažin ar priimtina kiekvieną svarą taupantiems lietuviams. Galima numoti ranka ir sakyti, kad vaikų mokymas -  pačių tėvų problema. Bet mes vis dėlto manome, kad valstybei svarbu, jog lietuvių vaikai kalbėtų lietuviškai, nes jų nutautėjimas vyksta labai sparčiai. Virtualioji mokykla leistų mokytis gimtosios kalbos nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.  Kitas variantas – sukurti mobilų moksleivio krepšelį. Kiek anksčiau Švietimo ministerija buvo pasiūliusi, kad vaikui išvykus gyventi ir mokytis į užsienį, su juo kartu keliautų ir mokinio krepšelis. Tuomet už tam tikrą moksleivio paslaugų paketą apmokėtų Lietuvos valstybė – pavyzdžiui, už lietuvių kalbos, istorijos dėstymą. Tai svarstytini klausimai, bet reikia juos spręsti ilgai nelaukiant.”

Rūta Skatikaitė