Naujienos

Gegužės 13-ąją Nacionaliniame muziejuje įvyko iškilminga ceremonija – galima sakyti, visuomenės sąmonėn įvesdinti iš užsienių parkeliavusieji Stasio Lozoraičio vyresniojo ir Stasio Lozoraičio jaunesniojo, jo žmonos Danielos ir Igno Jurkūno-Šeiniaus archyvai (dokumentai, korespondencija, kai kurie asmeniniai daiktai)... Šalia surengtos šių istorinių relikvijų parodėlės pasirašyti ir svarbūs tarpinstituciniai dokumentai.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis parašu patvirtino, kad egzodo diplomatiją liudijančių dokumentų ir daiktų šeimininkais tampa Lietuvos centrinis valstybės archyvas (jam ceremonijoje atstovavo direktorius Dalius Žižys), Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (direktorius Renaldas Gudauskas) ir Nacionalinis muziejus (direktorė Birutė Kulnytė).

Stasys Lozoraitis vyresnysis, kaip žinia, buvo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, išeivijoje veikusios diplomatinės tarnybos šefas iki pat mirties – 1983-iųjų. Tad jo veikla atspindi ilgą mūsų šalies istorijos etapą, jo reikšmingą aspektą – žinios apie Lietuvą skleidimą laisvajame (ko gero, gana abejingame) pasaulyje, pastangas, kad Lietuva ne tik liktų istorinėje atmintyje, bet ir išnirtų Europos žemėlapyje iš sovietijos perdažytos rausvos dėmės kaip nepriklausoma valstybė. Jo sūnus Stasys mums, tikėkimės, lieka Vilties prezidentu – tuo moraliniu standartu, pagal kurį turėtume matuoti visus savo jau demokratiškai renkamus atstovus...

Rašytojas Ignas Jurkūnas-Šeinius, dar prieškariu dirbęs Lietuvos diplomatu Švedijoje, būtent S. Lozoraičio 1954-aisiais buvo pakviestas tapti egzodo vyriausybės atstovu Skandinavijos šalyse.

Lietuvos respublikos diplomatijos pradininkų ir veikėjų archyvų sugrįžimui prireikė nemaža šiandienos diplomatų pastangų. Iniciatyvą parodė, kontaktus su privačiais paveldėtojais ir Švedijos bei Italijos vyriausybėmis mezgė būtent mūsų užsienio reikalų ministerija. Džiaugdamasis sėkme, A. Ažubalis pripažino, kad tik diplomatinės meistrystės dėka teisėti savininkai ryžosi Lietuvai perduoti jos istorijai reikšmingus dokumentus. Ir tai ne pirmoji egzodo diplomatų archyvų siunta – jau 2006-aisiais Kazys Lozoraitis perdavė dalį savo tėvo asmeninio archyvo.

Mes nepažįstame savo I respublikos istorijos – šią mintį išsakė Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, pažadėdama: salė, kurioje dabar (greta K. Varnelio žemėlapių, senų knygų kolekcijos) surengta ir eksponatų iš Lozoraičių bei Šeiniaus archyvų paroda, turėtų tapti prieškario, jo diplomatijos istorijos sale.

Ko gero, prieškario ekspozicijos ne tik padėtų mums pažinti tą laikmetį, Lietuvos istoriją kūrusias asmenybes, bet ir paskatintų istorikus suderinti terminiją – juk ne vienas mokslininkas šiandieninę mūsų valstybę vadina III (ne II) respublika.

Astrida PETRAITYTĖ