Naujienos

Petras Vaitiekūnas, Lietuvos užsienio reikalų ministras. Daugelis Lietuvos likimui neabejingų žmonių suprato, kaip svarbu buvo įrašyti esminius Lietuvos interesus į bendrą būsimų Europos Sąjungos derybų su Rusiją darbotvarkę. Tai nebūtų įmanoma, jei ne visų atsakingų Lietuvos politikų parama mūsų diplomatinei tarnybai.

Tačiau įsiklausius į kai kuriuos kritinius balsus, kurių taip pat negaliu ignoruoti, susidaro įspūdis, kad diplomatine pergale jie vadintų tik viešai partneriams skeltą antausį. Turbūt kritikų ovacijų susilauktų tik tas Lietuvos užsienio reikalų ministras, kuris pats trenktų kam nors į akį.

Gal ir smagu būtų kokį kartą pabandyti tokį eksperimentą, tačiau neturiu teisės sau leisti prabangos eksperimentuoti mūsų žmonių, mūsų valstybės interesais.

Vertinti sudėtingą daugiašalį diplomatinių derybų procesą „pergalės ir pralaimėjimo“ kategorijomis gali nebent pigios retorikos mėgėjai ir meistrai. Man iš principo nepriimtinas tokiais karo terminais apibrėžtas mąstymas ir jo primesta polemika, kuri, deja, įsigalėjo ir mūsų viešose diskusijose. Atrodo, kad mėgdžiodami Kremliaus žiniasklaidos ruporus kai kurie garsūs Lietuvos balsai žūt būt nori įrodyti, kad Lietuva jau pralaimėjo „karą“ būsimose Europos Sąjungos derybose su Rusija.

Nors pačios derybos dar net neprasidėjo, vos pradėjus su Europos Sąjungos partneriais svarstyti Lietuvos iškeltus klausimus, dėl kurių, esu tikras, Europos Sąjungai būtinai reikės derėtis su Rusija, oponentai pradėjo iš anksto skelbti apie tariamą mūsų diplomatijos, o gal net pačios Lietuvos kapituliaciją.

Tokie lozungai, mano nuomone, rodo nenorą pripažinti, kad Lietuva apskritai gali tvirtai ginti savo interesus, kad Lietuva gali susitelkti, kad gali būti kitaip, negu populiariame rusiškame priežodyje: norėjom, kaip geriau, o išėjo – kaip visada... Tačiau toks pesimizmas – ne visada geriausias mūsų patarėjas.

Todėl prieštaringus komentarus girdintiems žmonėms, manau, liko neaišku, ar tikrai Lietuva atsisakė savo interesų, be išlygų patvirtindama ES-Rusijos derybų mandatą?

Atsakau: taip, Lietuva nemato kliūčių pradėti ES-Rusijos derybas dėl ilgalaikės strateginės partnerystės sutarties, jeigu Vilniuje sutartiems tekstams, įvardijantiems svarbiausius derybų klausimus, pritars visos ES šalys. Arba teks atsakyti „ne“, jei tokio galutinio sutarimo nebus, ir teks derėtis iš naujo.

Ar tokia mūsų pozicija yra Lietuvos pralaimėjimas? Aš manau, kad po sudėtingų derybinių diskusijų daug laimėjo ne tik Lietuva. Laimėjo ir visa Europos Sąjunga, ir Rusija, bent jos demokratinė visuomenės dalis.

Todėl man sunku suprasti, kodėl kai kas įsivaizduoja ir bando pavaizduoti Lietuvą kaip visišką provinciją, kuri staiga išlenda iš savo kampučio ir garsiai ima skelbti keisčiausią, visiškai sau nenaudingą tikslą --- blokuoti derybas, net nežinant , kodėl ir dėl ko.

Tiems, kurie iki šiol nežino (ar apsimeta, kad nežino), ko mes norime, galiu pakartoti – mes norime , kad į derybų mandatą būtų įtraukti esminiai Lietuvos interesai. Tai nei daug, nei mažai, nes to reikalauti turi teisę kiekviena Europos Sąjungos šalis. Kadangi šiuos mūsų reikalavimus Vilniuje jau pavyko įtraukti į derybų mandatą, tai kodėl reikia tas derybas blokuoti? Ar tik todėl, kad būtinai reikia viską sugriauti?

Negi tas faktas, kad ES ne tik išgirdo, bet ir sutiko su mūsų argumentais, įrašė juos į derybinius tekstus – Lietuvos nesėkmė, kaip skelbia kai kurios laikraštinės antraštės? Tokia pozicija yra arba visiškas nesusipratimas, arba noras įteigti, kad balta yra juoda, arba gili vidinė nuostata, kad tik amžinas karas su visais yra tikrasis Lietuvos užsienio politikos vykdytojų pašaukimas ir tikslas.

Sutinku, kad derybų detalėse ir ypač jų dokumentuose atsiskleidžia esmingi dalykai. Tačiau derybinio proceso stebėtojams ir analitikams, net turintiems pačių geriausių ketinimų, negaliu pateikti „citatų“, įrodančių, kad juose atspindėti esminiai Lietuvos interesai. Pirmiausia tai būtų nekorektiška, nes šių susitarimų formuluotės dar nėra galutinai suderintos su visomis Europos Sąjungos šalimis.

Tačiau ir tuomet, kai mūsų interesai bus adekvačiai išreikšti visoms ES šalims priimtina diplomatine kalba, derybų mandatas liks konfidencialus dokumentas -- visų ES valstybių derybų įgaliojimas. Kokiu tikslu ir kodėl tarsi reikalaujama visiems iš anksto pažodžiui pranešti, ko reikalaus arba nereikalaus viena derybų šalis? Kaip tuomet derėtis? Ir kodėl gi šiandien tie patys smalsuoliai, norintys iki smulkmenų išmėsinėti ES derybų mandato tekstą, nereikalauja, kad visas savo kortas jau dabar atskleistų kita derybų šalis?

Tačiau neabejotina, kad mūsų žmonės privalo žinoti, kokius principinius Lietuvos interesus giname. Nors esu juos viešai išdėstęs, tačiau esmę galiu pakartoti dar sykį.

Vilniuje sutarėm, kad pirmiausia ES sieks, kad į abipusį susitarimą su Rusija būtų perkeltos Energetikos chartijos nuostatos. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tos nuostatos, kurių Rusija, nors ir pasirašiusi Energetikos chartiją, nesilaiko, pagaliau įsigaliotų divšaliu – atnaujintos ES –Rusijos sutarties. Tokia yra, pavyzdžiui, praktiškai nevykdoma Chartijos nuostata apie laisvą priėjimą prie naftos ir dujų vamzdynų kitoms šalims. Jei taip pagaliau įvyktų, galima būtų pirkti dujas ir naftą ne tik iš Rusijos, bet ir iš Turkmėnijos, kai, sumokėjus tranzito mokestį, būtų galima visiems lygiomis sąlygomis naudotis Rusijos vamzdynais.

Dėl neveikiančio naftotiekio „Družba“ sutarta, kad ne vien Lietuva, o visa ES suteiks šiai problemai aiškų prioritetą, kad tai bus ES-Rusijos santykių svarbi dalis, o atnaujinti naftos tiekimą bus siekiama nedelsiant.

Dėl Sausio 13-osios ir Medininkų aukų, dėl kompensacinių programų tremtiniams, dėl pradingusių verslininkų sutarta, kad Europos Komisija priima Lietuvos pareiškimą ir įtraukia šiuos klausimus į ES ir Rusijos santykių rėmus. Tai reiškia, kad ES imasi šių problemų, taigi jos tampa ne tik Lietuvos, bet ir visos ES santykių su Rusija dalimi.

Dėl Gruzijos ir Moldovos. Sutarta, kad nuo šiol ES sieks, kad įšaldytus konfliktus būtų galima sureguliuoti iki ES- Rusijos sutarties pasirašymo. Todėl ES-Rusijos derybų metu bus nuolat tariamasi dėl jų sureguliavimo eigos. Tikimės, kad tai pavyks padaryti kuo anksčiau.

Be abejo, dėl visų šių tikslų dar reikės susitarti su Rusija, ir tik tada drauge gersim šampaną.

Tačiau kodėl bandoma iš anksto visus nuteikti, kad tokios pastangos – beviltiškos? Kokią prasmę turi tokia bet kurių šia linkme vykdomų diplomatinių veiksmų kritika? Nebent norima pasakyti, kad viskas, ką mes darome, -- beprasmiška, nes vis tiek Rusija nesutiks. Negi tokie kritikai iš anksto žino būtent tokią Rusijos poziciją ir tiesiog ragina su tuo susitaikyti ir visai nieko nedaryti?

Toks nepilnavertiškumo komplekso diegimas gali būti nebent kitų valstybių veiklos interesas ir tikslas. Kaip ir siekis bet kokia kaina sumenkinti ir pažeminti save.

Suprantu, kad nereikia nusiraminti ar pasiduoti rožinėms iliuzijoms, kuriomis apskritai vadovautis neverta. Žinau, kad nebus lengva įtikinti visas ES šalis pritarti keturiese jau sutartiems punktams. Bet jei pasitikime bent Lietuvos draugais, pavyzdžiui, Švedijos užsienio reikalų ministru Carlu Bildtu, manau galime tikėtis sėkmės.

Manau, pasiteisino ir mūsų taktika – pirma pateikti konkrečius pasiūlymus, sukėlusius savotišką konfrontaciją, o po to suburti draugus, kurie toliau jau drauge veiktų siekiant visų sutarimo.

Manau, būtų buvę pražūtinga, jei būtume darę taip, kaip siūlė kai kurie oponentai -- iš anksto pradėję garsiai šauktis pritarimo pozicijoms, kurios jau buvo daug kartų atmestos.

Yra nemaža žmonių, kurie kelia klausimą, ar Lietuvos pareikšta pozicija nepablogins santykių su Rusija ? Nesuprantu, kodėl pučiama tokia baimė, nes visos iki šiol vykusios derybininkų diskusijos tebuvo mūsų -- Europos Sąjungos šeimos reikalas.

Tokios derybinės diskusijos demokratinei Europos šeimai yra natūralus dalykas. Kiekvienos ES valstybės interesų deklaravimas, jų derinimas tarpusavyje yra suprantamas ir nuolat vykstantis procesas. Manau, kad po bendrų Lietuvos iškeltų klausimų svarstymo tik pagerėjo tarpusavio pasitikėjimo atmosfera.

Taigi, šiuo metu dar neturime pagrindo ypatingai džiūgauti, tačiau ir liūdėti tikrai nereikia. Pergalės saliutai nėra diplomatų tikslas. Mūsų tikslas – Lietuvos žmonėms reikšmingi Europos Sąjungos ir Rusijos derybų rezultatai.