Naujienos

"Būdamas čia išmoksti mylėti žmones. Net tuos, kurie tau linki bloga. Nesigailiu nė vienos dienos, praleistos Afganistane", - "Ekstrai" sakė specialiosios misijos Afganistane vadovas diplomatas Aleksandras Matonis. Rugpjūčio 18-ąją Afganistane buvo minima šios šalies Nepriklausomybės diena. Tą pačią dieną baigėsi ir A.Matonio metus trukusi kadencija.

Su Aleksandru kalbėjomės Goro provincijos Čagčarano karinėje bazėje. Nors diplomato darbo vieta yra šalies sostinėje Kabule, tačiau jam tenka važinėti ir po Goro provinciją - čia vykdomi Lietuvos ir kitų šalių finansuojami projektai.

Pasikalbėti sustojome prie smėlio ir žvyro tvoros su spygliuota viela, kur baigiasi stovyklos riba, tolumoje šviečia Čagčaranas, o kitapus atsiveria kalnų panorama.

Tai vieta, į kurią diplomatas, būdamas lietuvių karinėje bazėje, dažnai mėgdavo ateiti.

- Anksčiau čia buvo kitaip. Dabar Čagčarano miestas išsiplėtė. Jis šliejasi arčiau mūsų stovyklos. O tai reiškia, kad vietos žmonės tiki, jog ši vieta yra sąlyginai saugi, - pokalbį pradėjo diplomatas.

- Aleksandrai, jus prisimenu kitokį - baltais marškiniais, sėdintį prie kompiuterio naujienų agentūroje BNS. Ten nebuvo alinamo karščio, veikė kondicionieriai. Dabar nepaliauju stebėtis, regėdama jus su neperšaunama liemene karštame pasaulio taške - Afganistane. Kokie keliai čia atvedė?

- Dauguma žmonių gyvenime yra linkę ieškoti iššūkių. Vieni šokinėja parašiutu, kiti lanksto motociklais. Aš visada dariau tai, kas man atrodė įdomu. Žurnalistu dirbau 17 metų. Tuo tikrai nenusivyliau. Žurnalistika yra pašaukimas. Tačiau turbūt kiekvienam žmogui ateina metas, kai reikia pokyčių.

Dešimt metų kuravau krašto apsaugos temas ir dar ilgiau – užsienio politikos temas. Įsteigus Provincijos atkūrimo grupę (PAG) Afganistane, dar dirbdamas žurnalistu čia lankiausi penkis kartus. Buvau ne tik Čagčarane, bet ir daugelyje kitų Afganistano vietų. Buvau sukaupęs nemažai žinių apie šią šalį.

Užsienio reikalų ministerija įvertino, kad mano patirtis gali būti naudinga. Man pasiūlė įstoti į diplomatinę tarnybą ir vadovauti Specialiajai misijai Afganistane. Sutikau ir šio pasirinkimo nesigailiu. Kiekviena čia praleista diena buvo kupina iššūkių. Būdamas Afganistane ir pradėdamas dieną nežinai, kaip ją baigsi.

Dar dirbdamas žurnalistu lankiausi ne tik Afganistane, bet ir Irake, ir Balkanuose. Mane traukia misijų vietos. Esu žmogus, kuris supranta karių kalbą, nes kiekvienas savo profesijoje kalba skirtinga kalba. Mes, žurnalistai, viena, kariai - kita, diplomatai - dar kita. Esu toks, kuris šiuo požiūriu supranta tris kalbas.

- Tačiau jūsų kadencija jau baigėsi.

- Taip, ir jei klausite, kokie ateities planai, tai tikrai nežinau. Esu sukaupęs nemažai informacijos kelioms knygoms - tiek dokumentinėms, tiek grožinėms. Mat dažno vietos gyventojo istorija yra verta romano.

- Jums teko bendrauti ir su vietos žmonėmis. Kokia jų buitis? Kokia būtis?

- Čia, už PAG stovyklos tvoros, - išties 1387 metai, XIV amžius. Ir mums nepažįstama planeta. Būdavo, kad su kariais grįždami iš patrulių automobilyje klausydavomės Andriaus Mamontovo dainos "Marso kanjonai". Čia išties pasijunti taip, tarsi važiuotum Marso paviršiumi.

Tačiau baisiausias dalykas, kurį man teko suvokti, tas, kad Goro provincijos žmonių esminis gyvenimo planas - išgyventi. Iki PAG stovyklos įsikūrimo Gore kasmet žmonės mirdavo iš bado, žiemą - nuo šalčio, vasaros pabaigoje - nuo sausrų.

Tai buvo jų gyvenimo realybė, norma. Niekas į tai net nekreipė dėmesio. Centrinei valdžiai, esančiai Kabule, Goro provincijos problemos buvo labai tolimos. Sunkiai dirbome, kad valdininkai Kabule atkreiptų dėmesį į šią provinciją, kuri Afganistane yra viena skurdžiausių.

Čia nėra asfaltuoto kelio, normalaus elektros ir vandens tiekimo. Labai sunkios gyvenimo sąlygos, ir žmonės gyvena ciklais. Išgyventi žiemą, sulaukti pavasario.

Tada gal Alachas duos daug lietaus, kurio užteks pasėliams drėkinti ir gauti geresnį derlių nei pernai. Bet dažnai taip neatsitinka. Tenka skersti gyvulius ir juos parduoti, nes nėra kuo jų šerti.

Nuo Čagčarano žvyrkelis driekiasi trimis kryptimis po 25 kilometrus, po to jis virsta klampyne, dykuma, asilų takeliu.

Žiemą kalnų perėjos būna apklotos 4-5 metrų sniego sluoksniu ir įvežti humanitarinę pagalbą tampa iššūkiu. Čagčaranas nuo kitų provincijos dalių žiemą būna atkirstas 4-5 mėnesius.

- Ar tekdavo užsukti į vietinių namus?

- Taip, dirbant provincijos kaimuose užsukus į paprastų žmonių namus priblokšdavo skurdas. Prabanga jiems yra bet kas - senas rakandas, sulankstytas dubuo, kuriame ir sau išsiverda, iš jo ir gyvulius pašeria, ir daržą palaisto.

Dar didesnė prabanga - avys, asilai. Jie - afganų transporto priemonė nešuliams. Mūsų kariai asilus praminė "furomis". Būna, važiuoja lietuvių patrulis, pamato asilų bandą ir sako: "Atsargiai, "furos" ant kelio".

O turėti karvę - didžiausia prabanga. Beje, dėl pašarų trūkumo vietinės ožkos yra tokio dydžio, kaip mano vilnietis įmitęs kokerspanielių veislės šuo. Avys - kiek didesnės, karvės - veršelio

dydžio, o arklys - kaip ponis, tik liesesnis. Tikrai neperdedu.

Žmonės neturi galimybės praustis, naudotis elektra, dauguma nemoka skaityti, rašyti. Kartais, kai ateina bado metas, jie valgo tik vienąsyk per parą, o jų maistas - vietinė duona, kuri yra tik iš miltų

ir vandens, bei arbata.

Aliejus, ryžiai, pupelės yra nekasdieniai patiekalai. Nekalbu jau apie mėsą, kuri kaimelių žmonėms - tik pagrindinių švenčių, pavyzdžiui, ramadano pabaigos, vestuvių, garbingo svečio viešnagės ar kitos iškilmingos progos gardėsis.

To neįmanoma apsakyti žodžiais, tai reikia pamatyti, patirti. Ir man likimas lėmė pabendrauti su tais žmonėmis. Jie yra pavargę nuo karo, vykstančio jau tris dešimtmečius.

- Ar visuomenė yra kaip nors susiskaldžiusi?

- Iki šiol yra išlikusios gentys ir jų lyderiai - jie labai saugo įtakos sferas. Dėl pasikėsinimo į kaimyno šulinį, dėl galimybės važiuoti jo keliu nesusimokėjus nelegalaus muito mokesčio būna

reaguojama aršiai, su ginklu rankose.

Goro provincijoje dažnai žūva žmonės. Jie miršta per vaidus tarp genčių, čia klesti nusikalstamumas, nerašytas gyvenimo taisykles nustato narkotikų gabentojai.

Visą provinciją vagoja narkotikų tranzito keliai. Narkotikai vežami tiek iš šiaurės į pietus, tiek iš pietų į šiaurę, į perdirbimo laboratorijas.

Tai - milžinišką apyvartą turintis, korumpuotų valdininkų ir pareigūnų kontroliuojamas biznis, dėl kurio taip pat miršta žmonės. Nekalti afganai žūva per įvairius susirėmimus.

Žmonės nuo to mirtinai pavargo. Jie nori pokyčių, nori dirbti ir uždirbti. Mums sunku suvokti, kai afganų vyrai žiemą stovi eilėse, kad kelioms dienoms įsidarbintų valyti sniegą nuo kelių. Už dieną tokio darbo jie gauna keturis JAV dolerius. Tai leidžia jiems išmaitinti šeimą. Padirbėję kelias dienas vyrai užsidirba kelioms savaitėms.

- Skrendant lėktuvu ir žvelgiant pro jo langus kilo mintis, kad čia nėra šalies. Yra tik kalnai, smėlynai, dykumos. Tad kokia tiek jūsų, tiek kitų šalių diplomatų ir karių darbo Afganistane prasmė? Ar įmanoma prikelti tą šalį? Pagaliau kas čia bus po dešimties metų?

- Būtume pranašai, jei žinotume. Tiek visame Afganistane, tiek ir Gore gyvenimo permainos bus akivaizdžios po keliolikos ar keleto dešimčių metų, o britai įvardija net pusės amžiaus terminą.

Turime nusiteikti, kad išlaidos vystomojo bendradarbiavimo projektams tik didės. Džiaugiamės, kad pavyko pagerinti tarptautinės koalicijos karių ir vietos gyventojų bendravimą, suprasti, kokie Goro žmonių poreikiai, paaiškinti jiems, kokios mūsų užduotys ir ką mes darome.

Per pastaruosius metus mums pavyko organizuoti diplomatinės atstovybės darbą. Prieš metus turėjome du viešbučio numerius, o dabar - gyvenamąją bazę, normalias darbo patalpas, turime šarvuotą transportą ir esame nedidelė, tačiau normali diplomatinė atstovybė.

Tikrai esu dėkingas jauniems bendražygiams, kurie metus kartu dirbo ir dalijosi vargais: vystomojo bendradarbiavimo patarėjai Deimantei Bakšytei, ją pakeitusiai Justinai Jakavonytei, politiniam patarėjui Mariui Aleknai ir dar vienam gabiam specialistui, kurio pavardės

neskelbsiu, nes jo artimieji nežino, kad jis dirba Afganistane.

Kartais kaimuose, kai kalbėdavomės su vietos žmonėmis, jie prašydavo įrengti mobiliojo ryšio bokštus, mat norint paskambinti kartais jiems tenka važiuoti 10 kilometrų. Tai rodo, kad jie moka naudotis civilizacijos laimėjimais ir nori tai daryti.

Manau, kad pokyčiai šioje šalyje galimi. Pirmiausia reikia leisti žmonėms patiems dirbti ir užsidirbti. O tam reikia minimalaus saugumo.

Keliaujant matyti ne tik dykumų, yra ir apželdintų, drėkinamų vietų. Žmonės sugeba panaudoti kiekvieną vandens lašą. Žiemą kalnai būna nukloti sniegu iki balandžio vidurio, ir kai jis tirpsta, vanduo veržiasi srovėmis, upeliais, o vietos žmonės daro kanalus ir užtvankas. Jie moka ir stengiasi dirbti, tik jiems reikia suteikti šansą.

- Kuo Lietuva gali padėti?

- Lietuva planuoja Afganistaną paremti žemės ūkio sektoriuje. Vyksta gyvulių vakcinacijos programa, ruošiami veterinarijos specialistai, kurie galėtų paskiepyti gyvulius. Tai - didelis žingsnis, nes sveiką galviją galima parduoti, o jei jis atsives daugiau prieauglio, bus daugiau finansinės naudos.

Tarkime, mums natūralu, kai močiutė Lietuvoje pamelžia karvę ir ją perkelia. Nuganytoje vietoje atželia atolas. O afganai to nesuvokia. Juos reikia mokyti. Jie paleidžia savo bandą į visą ganyklą, o paskui iš tos ganyklos nieko nelieka.

Dar vienas mūsų prioritetų - švietimas. Goro provincijoje statome mokyklas. Žmonės išmoks skaityti, rašyti, atvažiuos į Čagčaraną mokytis, gal paskui važiuos į Kabulą tęsti mokslų. Tai - investicija, kurios rezultatai bus matomi ne po metų, o po dešimties.

Pavyzdžiui, Čagčarane yra 400 valstybės tarnautojų, bet tik dešimtadalis yra raštingi ir tik trys turi aukštąjį išsilavinimą. Kartu su amerikiečiais atidarėme tarnautojų mokymo centrą, kur trejus metus bus keliama valdininkų kvalifikacija.

Stebuklus daro elektra. Lietuva čia kol kas užbaigė tris mažąsias hidroelektrines. Tai - žingsnis iš XIV amžiaus į XX amžių.

Kaime atsiranda palydovinės lėkštės ir televizija, o tai - langas į pasaulį.

Realaus progreso nebus tol, kol nepagerės keliai, nes reikia ir įvežti prekes, ir užtikrinti susisiekimą. Tarkime, tam, kad ligonį būtų galima nuvežti į gydymo įstaigą. Čia sergantieji į ligoninę vežami po kelias paras.

- Kiek maždaug kilometrų yra nuo atokaus provincijos kaimo iki paties Čagčarano, kur yra ligoninė?

- Atstumai Afganistane matuojami ne kilometrais, o valandomis arba paromis. Esama rajonų, kur dėl sunkiai išvažiuojamų kelių per dvi paras įmanoma įveikti 100 kilometrų.

- Metai karštajame pasaulio taške - daug. Ar nepasigedote ramaus gyvenimo Lietuvoje?

- Per tą laiką turėjau tik dvi trumpas progas pasimatyti su savo šeima. Gyvenimas Afganistane pavojingas, šalies sostinėje Kabule dažni teroristų išpuoliai, per kuriuos žūva žmonės. Mirtis yra visai šalia, ji paliečia arba aplenkia žmones pagal mums nežinomą dėsnį.

Per tuos metus girdėjau keliolika rimtų sprogimų. Kartais būdavo, kad pavojingų vietų išvengdavome tiesiog per plauką, per laimingą atsitiktinumą. Gore gegužės mėnesį granatsvaidžio užtaisas pralėkė vos keli metrai virš galvos.

Neseniai buvo susprogdinta Indijos ambasada, ir kaip tik tuo metu mes pro ją turėjome važiuoti, tik paskutiniu momentu pakeitėme ketinimus. Buvo baisu matyti nuo kraujo raudoną gatvę, visiškai suniokotą ambasados pastatą. Gal tokius atsitiktinumus, pavojaus išvengimą lemia Dievas? Nežinau.

Neįmanoma iš atminties ištrinti čia dirbančių žmonių paveikslų, pavyzdžiui, kaip per teroristų išpuolį Kabulo "Serenos" viešbutyje norvegė diplomatė šliaužiojo po zvimbiančiomis kulkomis ir tvarstė sužeistuosius.

Kad ir kaip būtų, nesigailiu nė vienos dienos, kurias teko praleisti Afganistane, nors jos visos buvo nelengvos.

- Iš šios šalies namo grįšite kitoks?

- Taip. Išmoksti daug ką kitaip vertinti - kasdienį buvimą su šeima, buitį. Stebina paprasti dalykai - gausa Lietuvos parduotuvėse, elektra, švarūs, sveiki ir gražiai apsirengę žmonės.

Išmoksti spręsti problemas. Grįžus į Lietuvą trumpų atostogų namuose sutvarkyti vandentiekį, santechniką ar elektrą atrodo tokia smulkmena. Pagaliau būnant čia atsiranda išgyvenimo įgūdžių, kurie visada bus naudingi. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau tarnavęs kariuomenėje.

- Afganistane neseniai žuvo seržantas Arūnas Jarmalavičius. Ar tuo metu buvote Goro provincijoje?

- Tą dieną buvau Kabule. Didžiausias šokas buvo kariams, jiems teko visa tai ištverti. Buvo čia visko. Ir patrulius naktį apšaudė, ir pačią stovyklą. Bet žūtis žmogaus, su kuriuo prieš valandą sėdėjai valgykloje, bendravai, sveikinaisi, palieka tokį rėžį, kurį sunku nupasakoti žodžiais.

Su kolega į Goro provinciją iš Kabulo atskridome po dviejų dienų - pirmuoju reisu, kai tik buvo lėktuvas. Po šio įvykio reikėjo padėti atkurti dialogą su vietos žmonėmis, kalbėjomės su vietos valdžios atstovais. Dėl šio įvykio Kabule pradėti net trys tyrimai. Tikiuosi, jie bus baigti ir kaltieji sulauks savo atpildo valandos.

- Jūsų buvimas Afganistane tapo iššūkiu ne tik jums, bet ir jūsų šeimai - žmonai Ingai ir dukteriai.

- Taip. Tačiau mano šeimos nariai sako, kad man reikėjo tapti kariu. Mes sutariame, kad kiekvienas žmogus turi savyje kažką, kas verčia jį rinktis savo kelią.