Naujienos

Antrus metus Lietuvai Danijoje ir Islandijoje atstovaujanti mūsų šalies ambasadorė Rasa Kairienė džiaugiasi aktyvia lietuvių veikla abejose valstybėse ir yra įsitikinusi, kad iš danų mes galėtume pasimokyti pilietiškumo.

- Ar seniai atstovaujate Lietuvai Danijoje? Kaip sutikote naujieną, kad vyksite būtent į šią šalį?

- Ambasadore Danijoje dirbti pradėjau 2006 m. pabaigoje, tai galima sakyti, kad nuo 2007-ųjų. Šiemet mano antri metai šioje valstybėje. Prieš tai teko dirbti Užsienio reikalų ministerijos delegacijose, užsiimančiose Lietuvos ir Danijos bendradarbiavimu. Dar prieš Lietuvai tampant Europos Sąjungos (ES) nare, Danija buvo antra iš didžiausių Lietuvos donorių po ES. Todėl galima sakyti, kad vykau į gana neblogai pažįstamą valstybę. Tai mane neabejotinai džiugino.

- Kadangi jums nemažai teko bendrauti su danais jau anksčiau ir dabar jau antrus metus gyvenate čia, kaip manote, ar danai ir lietuviai labai skirtingi, ar panašūs?

- Mano manymu, danai ir lietuviai yra gana panašūs. Panašus žmonių išsilavinimas, panaši kultūra, gyvenimo būdas. Tačiau vienas skirtumas vis dėlto yra. Danai išsiskiria savo pilietiškumu. Šalyje vykstančiuose rinkimuose rinkėjų aktyvumas siekia 80 proc. Nesvarbu, ar žmonės yra "už", ar "prieš", jie vis tiek eina į rinkimus, kad išsakytų savo nuomonę. Tokiu atveju praėjus rinkimams ar referendumui jie turi teisę kritikuoti vieną ar kitą sprendimą. Lietuviai, manau, galėtų iš danų pasimokyti pilietiškumo.

- Kai kilo pirmasis konfliktas dėl Danijos spaudoje pasirodžiusių musulmonų pranašo Mahometo karikatūrų, jūsų šalyje dar nebuvo, tačiau buvote per neseniai praūžusią antrąją "Mahometo krizę". Kokia buvo situacija?

- Situacija buvo rami. Manau, Danijos Vyriausybė jau buvo pasirengusi, todėl viskas praėjo ramiai, be didesnių incidentų.

- Kalbant bendrai, kaip Danijos valdžia ir patys danai reaguoja į imigrantus? Juk Danija iki šiol yra apribojusi gyventojų iš naujųjų ES šalių narių atvykimą dirbti į šalį.

- Tiesa, Danijos Vyriausybės požiūris į imigracijos politiką yra griežtesnis, tačiau tai nereiškia, kad Danija nepriima imigrantų. Įsidarbinimo procedūra yra sudėtingesnė nei kai kuriose kitose ES šalyse, tačiau ji yra skirta tam, kad atvykę į šalį imigrantai galėtų visiškai adaptuotis ir tapti visateisiais Danijos visuomenės nariais. Kvalifikuoti specialistai yra tikrai laukiami Danijoje. Dėl sudėtingesnės procedūros, žinoma, priimama mažiau darbuotojų, tačiau čia jie dirba įvairiose srityse, ne tik aptarnavimo. O dėl lietuvių, tai jie dirba ir bankuose, ir ligoninėse. Pavyzdžiui, vienoje Alborgo ligoninėje dirba net 20 gydytojų iš Lietuvos.

- Kiek lietuvių jungia lietuvių bendruomenė? Kokia jos veikla?

- Sunku pasakyti, kiek lietuvių yra Danijoje, nes ne visi dalyvauja bendruomenės veikloje kaip aktyvūs nariai, mokantys nario mokestį. Be to, nemažai lietuvių atvyksta į šalį studijuoti. Bendruomenė įsikūrusi Kopenhagoje, o lietuviai gyvena ir kituose šalies miestuose. Pati lietuvių bendruomenė čia egzistuoja jau 10 metų. Alborge, kur taip pat gyvena nemažai lietuvių, jau 15 metų veikia Lietuvių ir danų draugija. Jai vadovauja lietuvos garbės konsulė Danijoje Eva Caspersen. Lietuvių bendruomenė rengia šeštadienines lietuvių kalbos pamokėles Kopenhagos mokykloje. Kitaip nei kitose valstybėse, čia lietuviams yra suteikta atskira klasė ir mokytojams valstybė moka atlyginimus. Taip pat bendruomenė organizuoja įvairius renginius, susitikimus, parodas. Be to, bendruomenė turi interneto puslapį. Mes taip pat stengiamės ambasados puslapyje pateikti visą bendruomenės informaciją. Taip pat savo interneto puslapyje skelbiame informaciją Danijos lietuviams apie galimybę balsuoti netrukus vyksiančiuose Lietuvos Parlamento rinkimuose.

- Kiek laiko jau lietuviai gyvena Danijoje, kaip jie čia atvyko?

- Labai įvairiai. Kai kurie čia gyvena keletą metų, kai kurie jau daugiau nei dešimtmetį. Yra ir tokių, kurie čia gyvena apie 18 metų - beveik nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Neabejotinai tokios šeimos šalyje jau adaptavosi. Kai kurie atvažiuoja į šalį studijuoti ir vėliau čia pasilieka. Beje, studijuoti atvykstančiųjų nuolat daugėja. Tiesa, pernai į ambasadą kreipėsi 8-9 lietuviai, kurie nusprendė atsisakyti Lietuvos pilietybės, nes nori tapti Danijos piliečiais. Vadinasi, šalyje jie gyvena jau per dešimt metų. Tai šiek tiek skaudu, kad lietuviai negali pasilikti abiejų pilietybių. Žinoma, žmogus, dešimtmetį ir daugiau pragyvenęs Danijoje, čia adaptuojasi, susikuria gyvenimą, todėl nori turėti ir tos šalies pilietybę. Tad čia iškyla daug diskusijų sukėlusi dvigubos pilietybės problema. Jei vis dėlto po kurio laiko žmogus nuspręstų grįžti į Lietuvą, turėtų vėl pereiti ilgą pilietybės susigrąžinimo procesą. O Danijos įstatymai leidžia turėti dvigubą pilietybę.

- Kuo, jūsų manymu, Danija išsiskiria iš kitų valstybių, kuo ji ypatinga ir kuo gali didžiuotis?

- Danai, kaip minėjau, yra labai pilietiški. Jie taip pat atviresni reformoms nei lietuviai - greičiau prisitaiko prie pokyčių. Pavyzdžiui, neseniai buvo vykdyta savivaldybių reforma. Iš 200 savivaldybių šalyje liko tik 80, o buvusioms savivaldybėms anksčiau skirti pinigai panaudojami visuomeninėms reikmėms, renginiams. Danija taip pat gali didžiuotis, kad šalyje beveik nėra nedarbo. Žmonės nebijo prarasti darbo vietos. Jei žmogus atleidžiamas iš darbo, jam valstybė 2,5 metų kas mėnesį moka pašalpą, kurios užtenka mokesčiams susimokėti ir nusipirkti maisto. Tuo metu žmogus gali ramiai ieškoti naujo darbo. Tik tuo atveju, jei žmogus per tuos metus neranda darbo, pašalpa nebemokama. Danijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, aukštasis mokslas yra nemokamas visiems ES piliečiams, ne tik danams. O kai kuriose srityse Danijos aukštojo mokslo kvalifikacija yra itin aukšta.

Giedrė MATAČIŪNAITĖ, specialiai "Respublikai" iš Kopenhagos