Naujienos

Gegužės 22 d. sukako 60 metų, kai Lietuvoje prasidėjo trėmimų operacija „Vesna“, per kurią iš šalies buvo deportuota daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Tarp visų sovietų režimo vykdytų trėmimų aukų 1948-aisiais lietuvių buvo daugiausia. Apie šią bei kitas trėmimų bangas ir jų padarinius kalbamės su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaline direktore Dalia Kuodyte.

„Veidas“: 1948 metų tremtis: kaip tai vyko ir kokią įtaką turėjo šios skaudžios patirties faktai – galbūt daug kam net nelabai gerai žinomi?

D.K.: Didžiosios tremtys buvo dvi – 1948  ir 1949 metų. Per pirmąją buvo ištremta apie 40 tūkst., o per antrąją (operaciją „Priboj“, jau vykdytą visose Baltijos šalyse) – apie 30 tūkst. žmonių.

Šios tremtys pagal savo pobūdį ir motyvaciją skiriasi nuo ankstesnių tremčių. Per 1941 metų trėmimus buvo sudaryti „liaudies priešų“ sąrašai pagal užimamas pareigas: norėta sunaikinti tautos elitą ir valdžią, tuos, kurie būtų galėję organizuoti pasipriešinimą. Buvo naikinama kariuomenė, valdžios struktūros, Šaulių organizacija, partijų žmonės.

Po karo, 1944 – 1948 metais vykdyti trėmimai buvo aiškinami kova su „bandytų“, „nacionalistų“ šeimų nariais. Vyras arba žuvo, arba areštuotas, o jo šeima tremiama į Sibirą. Savo ruožtu 1948 – 1949 metų trėmimai jau įvardijami kaip buožijos klasės galutinis sunaikinimas.

Viena vertus, atrodo, jog būta tam tikrų ekonominių motyvų. Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad iki 1948 metų, nepaisant to, kad iš Maskvos kone kas savaitę skriejo telegramos su reikalavimais per porą savaičių sunaikinti pasipriešinimo pogrindį, to padaryti nepavyko. Tad 1948 – 1949 m. trėmimai turėjo ir tikslą pakirsti pasipriešinimo ūkinę materialinę bazę.

Buvo išvežti ne tik partizanų šeimų nariai, bet ir bent kiek aktyvesni, pasipriešinimą rėmę žmonės. 1949 m. vasario mėn. partizanų vadai nusprendė nebepriiminėti naujų partizanų, nes išsilaikyti darėsi vis sunkiau. Taigi galima tvirtinti, jog šie trėmimai galutinai sunaikino partizanų rėmimo bazę ir padėjo užgniaužti pasipriešinimą. Po 1950-ųjų partizanus jau galime skaičiuoti ik šimtais – toli gražu ne tūkstančiais.

„Veidas“: Kokį poveikį 1948 – 1949 metų trėmimai padarė visai mūsų visuomenei – žmonių mąstysenai, elgsenai?

D.K.: Visi trėmimai, visos trėmimų bangos paveikė net ir tuos, kurie nebuvo ištremti ir kurių šeimos nariai nebuvo ištremti – nors tokių šeimų buvo likę labai nedaug (nekalbu apie stribus ir aktyviuosius kolaborantus).

Ko gera, didžiausią šoką sukėlė 1941 m. trėmimai, kuomet tapo aišku, jog Lietuvos politikų sprendimai tikrai neišgelbėjo tautos nuo naikinimo. Šie, kaip ir visi vėlesni trėmimai, regis, įvarė baimę, išlikusią mumyse iki šiol. Jie pakeitė tautos mentalitetą taip, kad vargu ar mes dar galime tai įvertinti, nes visai tai dar gyva mumyse.

Galbūt todėl ir mūsų kalbėjimas yra toks vangus: lyg ir nelabai norime kalbėti apie tremtį, su ja susijusias netektis. Ir nors faktai suminėti, manau, iki galo nėra suvokta, kas išties įvyko.

Neretai vaikai, rašantys rašinius apie tremtis, kai ima kalbėtis artimiausioje savo aplinkoje, labai nustemba sužinoję, kad visa tai – taip arti. Kad tai – jų šeimos istorijos dalis, apie kurią jie nė nebuvo paklausę, o seneliai, neklausti, nepasakodavo. Ir staiga – ne vadovėlis, ne sausas pasakojimas, bet močiutės ašaros, senos pageltusios nuotraukos, išvardinti artimieji, kurie negrįžo. Taip vaikai ima suvokti, kaip visa tai yra arti, ir šis jų suvokimas leidžia tikėtis, kad toji praeitis neišnyks, kaip vanduo, susigėręs į smėlį.

„Veidas“:Ar prieš 60 metų įvaryta baimė tebeveikia šių dienų visuomenę?

- Manau, kad taip. Dabar kalbame apie pilietiškumo stoką, skundžiamės kyšininkavimu, valdininkų elgesiu, kitomis blogybėmis. Bet kai pasiūlai besiskundžiančiam kreiptis į atsakingas institucijas arba prabilti viešumoje, per žiniasklaidą, žmonės prisipažįsta, kad bijo. Jie svarsto: „Jei pradėsiu kalbėti, meras padarys taip, kad neteksiu darbo, bus terorizuojama mano šeima, ir niekas neapgins“.

Žmonės tarsi išliko vidinėje tremtyje, lyg gyventų ne savo valstybėje ir juos slėgtų kažkokia galia, kuriai jie negali priešintis.

„Veidas“: O tarpukario Lietuvos visuomenei ši baimė ir panašus mentalitetas nebuvo būdingas?

D.K.: Lietuvoje tuo metu vis dėlto užaugo žmonių karta, kuri po karo išėjo į miškus. Kodėl jie taip pasielgė? Kas jiems buvo Tėvynė? Žinoma, juos vedė patriotizmas, bet pirmiausia jie išėjo ginti savo orumo. Jie nesutiko būti verčiami vergais savo žemėje. Tai buvo elementarūs dalykai: jie išėjo ginti piliečio teisių. Tai būdinga piliečio savivokai.

Nepaisant blogų dalykų, kurių būta tarpukario Lietuvoje, to laiko Lietuva su savo švietimo, ugdymo sistema sugebėjo sukurti ir išugdyti pilietį. Tą, kuris po karo jautė pareigą atiduoti Tėvynei tai, ką privalo – nes iš jos daug gavo, nes buvo jai skolingas.

„Veidas“: Ar šiandien įsivaizduojama panaši rezistencija, kaip pokario metais? Ar būtų taip pat ginamas piliečio orumas?

D.K.: Sunku pasakyti: juk istorinės sąlygos nesikartoja. Bet aš esu optimistė. Lietuviai moka būti bjaurūs vienas kito atžvilgiu, keikti valdžią, aplinką. Bet manau, jei vėl būtų atiminėjama tai, kas yra svarbu, tai būtų ir ginamasi, ir aukojamasi. Esant ribinėms situacijoms, vertybės materializuojasi, įgauna apčiuopiamas formas ir vadovauja žmonių elgsenai.

"Veidas": Ar per beveik du nepriklausomybės dešimtmečius pavyko išugdyti visuomenėje tokią pilietinę dorybę, kokia buvo išugdyta tarpukariu?

D.K.: Sunku įvertinti vienareikšmiai. Dabar užaugo karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje. Man ji atrodo daug įvairesnė, nei tarpukario Lietuvos. Tada viskas buvo daug paprasčiau. Esama labai gražaus jaunimo: kai mes kalbame apie patriotizmą ir idealizmą, kartais pasijuntame lyg naftalino išsitraukę ir juo apsibarstę, o mūsų dienų jaunuomenė apie tai kalba natūraliai, nuoširdžiai. Jiems ne gėda apie tai kalbėti; jiems tai tikra.

Jaunoji karta nėra bedvasė, „tuščiavidurė“. Net jei dalis jos išvyks iš Lietuvos, kartu tie jauni žmonės tam tikru atžvilgiu visada liks čia.

„Veidas“: Lietuva blokavo derybas dėl Europos Sąjungos Partnerystės ir bendradarbiavimo su Rusija sutarties. Vienas iš reikalavimų Rusijai – padėti mūsų tremtiniams grįžti į Tėvynę ir kompensuoti jiems padarytą žalą. Ar šis reikalavimas realistiškas?

D.K.: Reikia turėti galvoje dabartinį Rusijos valdžios požiūrį į šiuos dalykus, girdėti buvusio prezidento pasisakymus bei matyti akivaizdų regresą Rusijoje vertinant XX a. istoriją. Bet gerai, kad Lietuva pagaliau pradėjo kalbėti apie tai, kas mums svarbu.

Vladimiras Laučius