Naujienos

Gegužės 26 dieną Lietuva sulauks išskirtinių svečių - pirmą kartą šalies istorijoje atvyks Japonijos imperatorius Akihito ir imperatorienė Michiko. Nuo įžengimo į sostą dienos imperatorius yra aplankęs 54 valstybes - Lietuva bus 55-oji. Nors pagal šalies konstituciją imperatorius neturi teisės užsiimti politika, jo kelionės ir susitikimai su kitų valstybių prezidentais ir karūnuotais asmenimis labai vertinami. Japonai jį laiko geriausiu savo šalies ambasadoriumi ir džiaugiasi, kad jų imperatorius yra labai veiklus žmogus.

Palmyra KRUPENKAITĖ

Kai 1989 metais šį pasaulį paliko net 62 metus Japonijos soste sėdėjęs imperatorius Hirohito, jo vietą užėmė sūnus princas Akihito. 1990-ųjų lapkričio 12 dieną dalyvaujant 158 valstybių atstovams jis iškilmingai įžengė į sostą - tapo 125-uoju Japonijos imperatoriumi. Akihito tėvas buvo paskutinis imperatorius dievas, dabartinis šalies valdovas yra tik žmogus. Tik žmonės bus ir jį Chrizantemų soste pakeisiantys kiti imperatoriai, nes su Hirohito mirtimi baigėsi Japonijos istorijos periodas, pakeitęs ir imperatoriaus statusą.

Nors Hirohito valdymo laikotarpis buvo vadinamas Shou - maloningojo žmogaus - era, maloninga Japonijai ji nebuvo. Japonija norėjo dominuoti žemyne, daugybė Azijos valstybių patyrė jos invaziją. Pats imperatorius Hirohito pasirašė įsakymą atakuoti amerikiečių karinę bazę Havajuose Perl Harborą ir taip šalį įtraukė į II pasaulinį karą. Bet Japonijoje valdovas buvo prilyginamas dievui ir japonai garbino jį kaip dievą, mirdami mūšyje su imperatoriaus vardu lūpose.

Tiesa, pats Hirohito save laikė normaliu žmogumi ir tai jam išgelbėjo gyvybę, kai agresyvūs karai valstybę įstūmė į visišką krachą amerikiečiams jos teritorijoje numetus net dvi atomines bombas. Amerikiečiams okupavus Japoniją, imperatorius sąjungininkų kariuomenės Tolimuosiuose Rytuose vadui generolui Douglasui MacArthurui pasakė: "Aš ir tik aš esu kaltas dėl šios tragedijos". Tie normalūs žodžiai padarė tokį didelį įspūdį amerikiečiams, kad jie dovanojo imperatoriui jo kaltę. Generolas D.MacArthuras pareiškė, kad nuo šiol Hirohito nebebus dievas, o tik tautos vienybės simbolis, taip nužemindamas imperatorių iki paprasto mirtingojo. Tai įtvirtino pokarinė Japonijos konstitucija, imperatorių padariusi valstybės ir tautos vienybės simboliu, tradicijų saugotoju ir nurodžiusi, kad jo padėtį lemia "valia tautos, kuriai priklauso aukščiausia valdžia".

Hirohito sūnus Akihito visa tai gerai žinojo. Todėl žengdamas į sostą jis paskelbė, kad jo valdymo periodas vadinsis Heisei - taikos įsiviešpatavimo - era ir jis tvirtai siekia, kad taip iš tikrųjų ir būtų.

Akihito į Chrizantemų sostą įžengė kartu su žmona Michiko pagal visas karūnavimo tradicijas ir vilkėdami tik šiai progai skirtus drabužius - sunkius senovinius kimono. Tačiau jie abu yra šiuolaikinės ir labai modernios valstybės valdovai, turintys gerą išsilavinimą, mielai bendraujantys su savo tauta ir kartu puoselėjantys ir gerbiantys šalies tradicijas. Lyginant su kitų valstybių karaliais, Japonijos imperatoriškoji šeima gyvena labai kukliai.

O juk Japonijos imperatorius užaugo visiškai kitokioje aplinkoje. Sosto įpėdinis gyveno izoliuotas, neturėjo teisės bendrauti su paprastais mirtingaisiais. Visą princo dieną užimdavo etiketo studijos Imperatoriškojoje dvaro reikalų ministerijos mokykloje. Berniukas net nenorėdavo su niekuo žaisti, nes nė vienas su juo žaidžiantis vaikas niekada nesistengė laimėti.

Po karo Akihito gavo visapusišką šiuolaikinį išsilavinimą - jis buvo mokomas anglų kalbos, studijavo politikos ir ekonomikos mokslus Gakušiuino universitete Tokijuje, papildomai gilinosi į Japonijos istoriją ir konstitucinę teisę. Paskui keliavo po Europą ir Šiaurės Ameriką, kad iš arti susipažintų su Vakarų kultūra. Sosto įpėdinis dalyvavo ir Elizabeth II karūnavimo iškilmėse Londone.

Per tą kelionę Akihito susižavėjo tenisu, o 1958 metais teniso aikštynuose susipažino ir su savo būsimąja žmona, verslininko dukra Michiko Shoda. Tuomet poroje su seserimi žaidęs princas pralaimėjo partiją Michiko ir jos partneriui, tačiau aikštelę paliko jau įsimylėjęs.

Nors būsimojo imperatoriaus pažintis su gražia mergina laikoma atsitiktine, iki šiol yra manančių, kad aikštyne Michiko pasirodė ne šiaip sau. Ji buvo pakviesta imperatoriaus rūmams priklausančių žmonių, kurie manė, kad atėjo laikas į labai uždarą valdovo šeimą įlieti naujo kraujo, ir ieškojo sosto įpėdiniui tinkamos nuotakos.

Shodų giminė Japonijoje yra garsi ir turtinga, gerai žinoma tarp pramonininkų ir mokslininkų. Du jos nariai apdovanoti Kultūros ordinu - aukščiausiu Japonijos imperatoriaus apdovanojimu. Todėl ir Michiko gavo gerą išsilavinimą, o tai tuomet tarp Japonijos merginų dar buvo reta. Ji baigė Katalikiškąjį Šventosios Širdies universitetą Tokijuje, kur studijavo anglų kalbą, ir ketino dirbti vertėja. Mergina buvo graži, turtinga, rami, protinga ir labai santūri. Ji buvo išrinkta studentų senato prezidente ir studijų baigimo ceremonijoje sakė atsisveikinimo kalbą visų absolventų vardu.

Michiko turėjo tik vieną trūkumą - nebuvo aristokratė. Bet sosto įpėdinio tai neatbaidė. Jo meilės romanas su Michiko tapo žinomas ne tik Tekančiosios saulės šalyje. Netikėtai Japonijos imperatoriškoji šeima pasirodė esanti daug liberalesnė už Europos monarchus ir pirmoji nutarė priimti į savo būrį nekilmingą merginą. Sosto įpėdiniui pareiškus, kad nori imti Michiko į žmonas, Imperatoriaus rūmų taryba, vadovaujama ministro pirmininko, sutartinai sutiko su jo vedybomis. Akihito išsilavinimu rūpinęsis dr. Shinzo Koizumi tuomet pasakė: "Sosto įpėdinis išsirinko ją, tad išsirinkome ir mes". Kad verta priklausyti imperatoriškajai šeimai, Michiko buvo įrodžiusi dar prieš vestuves surengtoje spaudos konferencijoje. Tuomet į žurnalistų klausimą, kas geriau žaidžia tenisą - ji ar sosto įpėdinis, sužadėtinė nedvejodama atsakė: "Žinoma, Jo Imperatoriškoji Aukštybė".

Po metų Akihito, nusižengdamas šimtametėms tradicijoms, vedė nekilmingą merginą. Visa tauta gėrėjosi tradicine tuoktuvių ceremonija, o ta diena laikyta laimingiausia pokario Japonijos istorijoje. Neturinti mėlynojo kraujo mergina ateityje turėjo tapti imperatoriene ir, svarbiausia, ji įrodė esanti verta ja būti. Žmonos palaikomas sosto įpėdinis su įkvėpimu ėjo pareigas atsižvelgdamas į šalies tradicijas, tačiau įpūsdamas ir naujų vėjų. Akihito iniciatyva pradėtos rengti nacionalinės neįgalių žmonių sporto varžybos, o Michiko parėmus - įsteigtas kasmet teikiamas apdovanojimas už rūpinimąsi neįgaliais vaikais.

Japonijos imperatorius ir jo žmona tebėra viena labiausiai atsidavusių vienas kitam porų. Michiko pati užaugino tris jų vaikus, maitino juos krūtimi, o kai šie pradėjo lankyti mokyklą, kiekvieną rytą pati suruošdavo jiems priešpiečius. Ji vertino jai vyro duodamus patarimus, o Akihito savo ruožtu džiaugėsi, kad Michiko myli ir gerbia jo gimines, svarbiausia - tėvus. Kai mirė senasis imperatorius Hirohito, jie abu labai rūpinosi jo žmona imperatoriene Kojun.

Nors Japonijos imperatoriškoji šeima tebėra labai uždara, ji laikoma šiuolaikiška. Atsižvelgdamas į visuomenės nuomonę Akihito, pirmasis iš visų dinastijos valdovų, sutiko mokėti valstybei mokesčius nuo valdomo turto. Imperatorius laikomas atviru ir labai mandagiu žmogumi.

Akihito su šeima net išėjo iš už imperatoriaus rūmų sienų, norėdamas labiau priartėti prie savo žmonių ir geriau juos pažinti. Iki jo pavaldiniai niekada negalėjo kalbėtis su imperatoriumi, neturėjo teisės pakelti į jį akių, o jis niekam niekada nepaduodavo rankos. Akihito tapo pirmuoju imperatoriumi, kuriam paprastas japonas gali pažvelgti į akis, jis mielai spaudžia rankas savo tautiečiams ir noriai su jais bendrauja. Kiekvienais metais imperatoriškoji pora bent tris kartus leidžiasi į kelionę po šalį, visuomet aplanko stichinių nelaimių vietas, kad paguostų nukentėjusius žmones. Imperatoriaus šeima garsėja ir tuo, kad jos nariai kalbėdami su kitais žmonėmis rodo jiems išskirtinį dėmesį, niekada nepateikia netaktiškų klausimų, sau neleidžia jiems patarinėti.

Imperatorius ir jo žmona tebeskiria daug dėmesio neišsivysčiusiems vaikams ir invalidams. Kai prieš kelerius metus paralyžiuotomis kojomis Shigeo Yoshara laimėjo neįgaliųjų lengvosios atletikos varžybas, atsitiko neįtikėtinas dalykas. Jį ir jo žmoną Yumi su pergale pirmiausia pasveikino imperatoriškoji pora, o paskui visa jos svita. Kiekvienas iš eilės ėjo prie niekam nežinomo sportininko ir jo žmonos, spaudė jam ranką ir dėkojo už pergalę.

Imperatoriškosios poros polinkiai - labai visapusiški. Dar prieš Akihito paveldint sostą buvo išleista sosto įpėdinio ir jo žmonos poemų antologija. Kasmet sausį imperatorius rūmuose rengia naujamečius poezijos skaitymus. Toje tradicinėje ceremonijoje skamba ir paprastų Japonijos piliečių eilės, atsiųstos imperatoriui.

Akihito žavisi ir istorija. 1992 metais žurnalo "Science" prašymu jis net parašė straipsnį apie mokslo vystymąsi Japonijoje, nušviesdamas ankstyvąją Japonijos mokslo istoriją po europiečių atvykimo. Imperatorius, kaip ir dauguma japonų, mėgsta gamtą ir rūpinasi jos išsaugojimu. Anksti rytą jis mėgsta su žmona pasivaikščioti po rūmų giraites ir sodus, kur gali mėgautis metų kaita. Imperatorius išmano ir ichtiologiją - yra Japonijos ichtiologų draugijos narys, išspausdinęs 25 straipsnius apie žuvis.

Dar Akihito tradiciškai imperatoriškajame sode sodina ryžius, paskui pats nuima derlių ir sudeda ryžius ant šintoistų šventyklos altoriaus.

Savo ruožtu imperatorienė domisi šilkverpių auginimu ir pati atlieka visus su tuo susijusius darbus. Michiko yra nepaprastai apsiskaičiusi, ypač gerai išmano klasikinę Japonijos literatūrą, pati į anglų kalbą yra išvertusi poeto Michio Mado eilėraščius vaikams, kurie buvo išleisti Jungtinėse Valstijose.

Imperatoriškoji šeima labai mėgsta ir muziką, be to, pati muzikuoja. Michiko skambina pianinu ir arfa, imperatorius griežia violončele, o sūnus sosto įpėdinis Naruhito - smuiku ir altu. Kartais rūmuose visi surengia bendrą koncertą.

Tad nenuostabu, kad Tekančiosios saulės šalyje imperatorius yra ne tik garbinamas, bet ir mylimas - jį remia daugiau kaip 90 procentų šalies gyventojų. Viena moderniausių pasaulio valstybių savo ateities be imperatoriaus neįsivaizduoja.  Jis japonams yra didžiausias autoritetas, kurį reikia besąlygiškai gerbti ir jam paklusti. Šalies piliečiai jaučia pareigą būti jam ištikimi, rodyti pagarbą ir meilę. Būtent todėl tokį didžiulį spaudimą patyrė sosto įpėdinio žmona princesė Masako, nepagimdžiusi sūnaus, nes Japonijoje sostą gali paveldėti tik vyriškosios lyties atstovas. Kai pagaliau pernai rugsėjį sosto įpėdinio brolio šeimoje gimė berniukas, visa šalis lengviau atsikvėpė - bus kam paveldėti sostą. Japonų nuomone, be imperatoriaus Japonija nebūtų Japonija.