Naujienos

Kūryba – tai poilsis ir terapija, sako Lietuvos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius. Karjeros viršūnes pasiekusio diplomato eiles palankiai vertina kolegos poetai. Ir anaiptol ne diplomatiniais sumetimais.

 – Koks jūsų kaip poeto stažas?

– Skaityti ir rašyti pradėjau anksti, vyresnėse vaikų darželio grupėse mane bausdavo už blogą elgesį siųsdami skaityti pasakų mažiausiesiems. Maždaug tuo pat metu pradėjau ir eiliuoti. Pirmuosius gyvenimo metus ir vėliau visas vasaras praleidau Baravykų kaime, prie Ukmergės, taigi esu pirmoji karta nuo žagrės – medžiai, galvijai irkita mūsų vienkiemį supusi kolūkinė realybė buvo mano įkvėpimo šaltinis, o seneliai, pas kuriuos gyvenau, – mano auditorija. Pirmosios kūrybos sąsiuvinis neišliko, bet kai kurias eilutes pamenu, pvz., šias apie pavasarį:

Šypsos diedukas

Pro ūsą baltą

Šypsos močiutė

Jau nebešalta

Pirmuosius eilėraščius „Moksleivyje“ išspausdinau jau baigdamas mokyklą, o mokykloje rašiau tekstus dainoms, sukūriau roko operą pagal „Hiperbolės“ dainas, eiliavau tekstus vestuvėms... Žodžiu, praktikos būta įvairios.

– Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

– Nelabai gudriai atsakant į šį klausimą – pasaulis, gyvenimas – viskas, kas yra aplink ir viduje. Kartais juokaudamas sakau, kad poetai ir diplomatai yra kažkuo panašūs – jie yra laidininkai, žinios nešėjai (vokiškasis Botschafter), tik poetines žinias siunčia gal ir sunkiai apibrėžiamos, bet aukštesnės galios, o diplomatines – tegul ir labai aukštas pareigas einantieji – vis dėlto tik žmonės.

– Kūrėjai išgyvena kūrybines krizes, kai tiesiog nesirašo. Ar žinote šį jausmą?

– Dėl rašymo neturiu problemų – kai nesirašo, tai ir nerašau. Blogiau, kad kartais nerašau, kai galbūt rašytųsi – dėl tuo metu daromo kito kūrybinių galių reikalaujančio darbo, nuovargio ir pan. Rašymas, kūryba man yra džiaugsmas, poilsis, terapija, tam tikras sportinės formos palaikymas.

– Esate sakęs, kad gerokai įgriso klausimas, ar vis dar rašote eiles, ir vis dėlto ar rašote?

– Eiles rašau, tiksliau sakant, užsirašinėju. Skirtingai nuo kai kurių, kurie neatsikelia nuo stalo, kol neparašo viso teksto, aš dažniausiai užsirašau galvon įpūstą fraze, rimą, melodiją, o paskui prie tų fragmentų grįžtu žiūrėdamas, ar ant to karkaso galima lipdyti eilėraštį. Kartais eilėraščiai pasirašo ir iš karto – tiesa, dažniausiai trumpi, nors ir keletą ilgesnių yra pavykę vienu kvėpavimu užrašyti.

– Kas yra pirmasis kritikas?

– Kažkada parodydavau, ką šviežio parašęs žmonai, paskui, matyt, nusprendžiau, kad subrendau kaip vyras ir poetas, ir lioviausi tai daryti. Tad siunčiu jau gatavus tekstus redakcijoms ar leidyklai, o tuomet jau laukiu redaktorių, skaitytojų, kritikų (kurių dabar nedaug likę) verdiktas. Atskira skaitytojų rūšis yra kolegos poetai, kurių nuomonė ir dėmesys labai svarbūs.

– Jūsų tinklaraštis išduoda, kad nuo rimtų tarptautinių santykių klausimų mielai pabėgate ir į esė žanrą. Tai leidžia spėti, kad jūsų memuarai bus bestseleris – pirmiausia dėl grakštaus žodžio.

– Atsiminimams reikia turėti atmintį arba rašyti dienoraščius. Tai nėra mano stipriosios pusės. Taigi mano memuarai – jei tokius kada nors rašysiu – bus gerokai prikurti ir primeluoti. Greičiausiai liksiu poezijos ir esė plotuose, juose irgi pakankamai vietos atsiminimas.

– Ar daug esate sutikęs kolegų abiem prasmėmis: ir diplomatų, ir poetų?

– „Diplomatas“ ir „poetas“ yra ne tik – ir netgi ne tiek – amato, kiek žmogiškos natūros apibūdinimai. Kadangi teko dėstyti dalyką mįslingu pavadinimu „Diplomatijos menas“, tai bandydamas apibrėžti dėstymo objektą suformulavau: „Diplomatija atsirado tada, kai žmonės užuot valgę pasiuntinius pradėjo juos maitinti.“ Taigi ir diplomatija, ir poezija yra mūsų gyvenimo dalis – diplomatiją gal labiau lyginčiau su druska, o poeziją – su kvapiaisiais prieskoniais. Poetai ir diplomatai gyvena kalboje, iš kalbos, yra ypač jautrūs žodžiams. Mūsų diplomatinėje tarnyboje yra keletas poetų, prozininkų, vertėjų, ir net pas Europos Sąjungos prezidentas van Rompuys rašo šmaikščius haiku. Diplomatams iškalba, kūrybinio rašymo įgūdžiai visada buvo svarbūs – geriausios pasaulio lyderio kalbos ar straipsniai turi analogišką literatūrai poveikį ir išliekamąją vertę.

– Ar tai, kad esate poetas, padeda diplomatijoje, ar atvirkščiai?

– Tarp poetų yra ne tik romantikų, bet ir skeptikų. Atsiranda ir normalių žmonių, užsitarnaujančių netgi ministro portfelį – pavyzdžiui, J.W.Goethe arba Kornelijus Platelis. Kita vertus, diplomatijai – ypač šiame technokratiniame amžiuje – reikia romantikos, vizijos, kitaip pasaulis nusiris velniai žino kur. Žmogiškąja prasme poetinis „jautrumas“ diplomato darbe gali trukdyti, nes diplomatijoje dažnai patartina pernelyg nesusitapatinti su priimamais sprendimais, kurie nuo tavęs nelabai priklauso. Turi susitaikyti, kad diplomatijoje tavo galių laukas kur kas mažesnis nei poezijoje, kur atsiveria daugybė erdvių.

Tekstas: Violeta Juodelienė