Naujienos

„Esu dėkingas ir skolingas dangui, po kuriuo išvydau pasaulį ir praleidau vaikystę. Kuo daugiau metų, tuo labiau stiprėja manyje įsakymas tarnauti savo protėvių tėvynei“, – tai lenkų profesoriaus Andrzejaus Strumillo žodžiai apie Lietuvą. Iškiliais žodžiais apie savo tėvynę Lenkijoje prabangiai išleistą leidinį „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga“ pradeda prieš aštuonis dešimtmečius Vilniuje gimęs senos Lietuvos bajorų giminės palikuonis profesorius A.Strumillo.

Šis lietuvių kilmės lenkų dailininkas, fotografas, poetas, kelių knygų apie kultūrą autorius buvo vienas šviesuolių, subūrusių grupę lietuvių, lenkų ir baltarusių mokslininkų bei rašytojų kurti bendrą studiją apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK).

Apie net ekonominio sunkmečio laikais kaimyninėje šalyje leidžiamas Lietuvos istorijos knygas ir lenkų požiūrį į mūsų šalį – „Lietuvos ryto“ pokalbis su Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje Egidijumi Meilūnu.

- Gal LDK knygą galima laikyti Lietuvos ir Lenkijos valstybių projektu, kurio finansavimu rūpinosi valdžios institucijos?

- Tai ne valstybinis projektas. Šios knygos leidybos ėmėsi Paribio fondas Seinuose. Mūsų ambasada buvo viena knygos rėmėjų.

Dabar padedame knygą populiarinti – gegužės 14-ąją ambasada pristatys ją Varšuvoje, vėliau planuojame tokius renginius Balstogėje ir Seinuose.

Ši knyga – nekomercinis leidinys. Ji išleista tik 1000 egzempliorių tiražu ir nebus pardavinėjama knygynuose.

Knyga skirta pirmiausia Lenkijos akademinei bendruomenei, bibliotekoms, taip pat Lietuvos mokslo įstaigoms.

Žinoma, Paribio fondo vadovas Krzysztofas Czyzewskis norėtų, kad šią knygą galėtų laisvai įsigyti visi, kurie domisi istorija. Todėl planuojama išleisti ir masiniam skaitytojui skirtą leidinio tiražą.

- Kaip sunkmečiu pavyko rasti lėšų tokios prabangios knygos leidybai?

- Be abejo, rimtiems, nedideliais tiražais leidžiamiems kultūros leidiniams būtini rėmėjai, o jų šiais laikais nelengva rasti.

Vis dėlto Lenkijoje verslininkai suvokia, kaip svarbu remti kultūrą, ir neatsisako padėti. Knygą parėmė kelios Lenkijos bendrovės. Prisidėjo ir viena Lietuvos įmonė.

Bet vien tokios paramos nebūtų pakakę – knygos leidybai paramą skyrė ir Europos Komisija.

- Pastaruoju metu Lenkijoje pasirodė ir daugiau Lietuvą, jos istoriją, politiką ir kultūrą pristatančių leidinių. Tačiau ar tai nėra tik savotiška valdžios įstaigų duoklė oficialiai deklaruojamai kaimyninių valstybių draugystei? Ar paprasti lenkai domisi kaimynais?

- Lenkijoje labai domimasi Lietuvos istorija ir kultūra.

Mūsų šalį pristatančias knygas Lenkijoje leidžia privačios leidyklos. Tai pirmiausia kultūros žmonių iniciatyvos.

Knygų apie Lietuvą leidžia tokios žinomos Lenkijos leidyklos kaip Adamo Marszaleko, esanti Torunėje, ar daugiausia istorijos knygų leidyba užsiimanti Varšuvos leidykla DIG.

DIG pernai išleido „Lietuvos istoriją“. Jos autoriai – lenkas Andrzejus Rachuba ir lietuviai Jūratė Kiaupienė bei Zigmantas Kiaupė – mūsų šalies praeities įvykius aptaria dviejų šalių istorikų požiūriu.

Praėjusių metų pabaigoje išleistas ir prezidento Valdo Adamkaus bei jo žmonos Almos atsiminimų vertimas į lenkų kalbą.

- Pastarąją knygą, matyt, galima laikyti savotiška duokle draugiškiems valstybių santykiams. Ar prie jos prisidėjo oficialios institucijos?

- Tai nebuvo mūsų ar lenkų valstybės projektas – Adamo Marszaleko leidykla pati norėjo leisti šią knygą, o mūsų garbės konsulatas Torunėje tik padėjo jiems rasti rėmėjų.

Beje, knygos leidėjai parengė daugybę išnašų, kuriomis lenkų skaitytojams aiškina įvairius Lietuvos istorijos faktus, politinio gyvenimo realijas.

Todėl V.Adamkaus prisiminimai naudingi ir tiems lenkams, kurie nori geriau pažinti mūsų šalies XX amžiaus istoriją.

Bendradarbiaudamos su mūsų ambasada, Lenkijos leidyklos rengiasi išleisti dar porą svarbių knygų.

Šią vasarą pasirodys Lenkijos mokslo akademijos Istorijos instituto darbuotojo Broniaus Makausko monografija lenkų kalba apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais pokario metais.

Taip pat gal dar šįmet Adamo Marszaleko leidykla lenkiškai išleis B.Makausko „Lietuvos istoriją“, kurios keli leidimai jau išėję lietuvių kalba.

Lenkijoje ir anksčiau leista nemažai knygų apie Lietuvos praeitį, bet daugiausia jos buvo skirtos atskiriems laikotarpiams, o B.Makausko knyga apžvelgia visą mūsų šalies istoriją.

- Tokie leidiniai turbūt daugiausia domina istorikus ar istorijos mėgėjus, dar galbūt iš Vilniaus krašto kilusius žmones. Bet ar mūsų šalis įdomi, pavyzdžiui, lenkų jaunimui?

- Stebina lenkų jaunimo domėjimasis lietuvių kalba. Varšuvos universitete lietuvių kalbą, istoriją ir kultūrą studijuoja per 100 jaunų žmonių, nors šiais rinkos ekonomikos laikais tokios studijos finansiniu požiūriu, atrodytų, nėra patrauklios.

Baltistikos centrai veikia ne tik Varšuvoje, bet ir Krokuvoje, Poznanėje.

Poznanės universitetas ką tik pasirašė bendradarbiavimo ir plėtros sutartį su Lietuvių kalbos institutu. Poznanės baltistikos centras laikomas viena stipriausių šios mokslinės krypties įstaigų Europoje.

Lenkijoje planuojama steigti ir daugiau lituanistikos studijų centrų.

- Kalbate apie inteligentiją. Bet ar paprasti lenkai vis dar nežvelgia į Lietuvą iš aukšto, gal net priešiškai, kaip atrodo kai kuriems lietuviams?

- Lenkijoje keliolika metų tiriama visuomenės nuomonė apie tai, kaip lenkai vertina kitas pasaulio tautas.

Pirmąkart tokie tyrimai buvo atlikti 1993 metais. Tuomet apie 40 proc. apklaustų lenkų lietuvius vertino neigiamai, o teigiamai – tik apie 20 procentų.

Praėjusių metų duomenys – jau priešingi: teigiamai lietuvius vertino 41 proc. lenkų, o neigiamai – tik 19 proc. apklausos dalyvių.

Keletą metų dirbdamas ambasadoriumi Varšuvoje jaučiu vis palankesnį lenkų požiūrį į lietuvius. Kartu stiprėja jų susidomėjimas Lietuvos istorija ir kultūra.

Lietuvos kultūros centre prie mūsų ambasados dažnai rengiame knygų lenkų kalba apie mūsų šalį pristatymus, susitikimus su Lietuvos mokslininkais, kultūros žmonėmis. Salė dažniausiai būna sausakimša.

- Gal taip atsitinka tuomet, kai į Varšuvą atvyksta Tomas Venclova, kuris Lenkijoje itin mėgstamas ir gerbiamas?

- Iš tiesų į šių metų vasario pradžioje surengtą susitikimą su T.Venclova atėjo ypač daug žmonių. Tačiau tai anaiptol ne vienintelis lietuvių kultūros žmogus, kurį gerbia lenkai. Pavyzdžiui, labai mėgstamas ir Lenkijoje gyvenantis lietuvių dailininkas Stasys Eidrigevičius.

- Lenkai jį tikriausiai jau laiko Lenkijos menininku?

- Lenkai gerai žino, kad S.Eidrigevičius – lietuvis. O lenko, kuris nežinotų, kad Lenkijos karalius Jogaila buvo lietuvis, turbūt nė nerastum. Apie tai rašoma visuose Lenkijos istorijos vadovėliuose.

Labai mėgstamas Lenkijoje lietuvių teatras. Lenkai gerai žino mūsų režisierių Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino pavardes. Į lietuvių teatro spektaklius Varšuvoje, Krokuvoje ar Torunėje veržiasi minios.

Man sykį pasiteiravus vienos lietuvių kalbą studijuojančios studentės, kodėl ji pasirinko tokias studijas, išgirdau, jog jai taip patinka lietuvių teatras, kad nusprendusi užsiimti profesionaliais jo tyrinėjimais.

Ne veltui mes, diplomatai, net sakome, kad kultūra – geriausia Lietuvos eksporto į Lenkiją prekė.

- Tačiau, pavyzdžiui, šiuolaikinių lietuvių autorių literatūros kūrinių labai mažai verčiama į lenkų kalbą. Gal daugelis lenkų į Lietuvą žvelgia tiktai istorinių ryšių aspektu, o dabartinis mūsų šalies gyvenimas juos menkai domina?

- Grožinės literatūros vertimai – turbūt silpniausia mūsų kultūrinio bendradarbiavimo sritis.

Tačiau negalima sakyti, kad lenkai visai nesidomi šiuolaikiniu Lietuvos gyvenimu. Antraip tiek daug jų nevyktų pasidairyti į mūsų šalį.

- Lenkų turistus atvykti į Lietuvą tikriausiai skatina nostalgija Vilniui, domėjimasis su Lenkijos kultūra susijusiomis vietomis.

- Lenkijos turistai – viena didžiausių į Lietuvą atvykstančių užsieniečių grupių.

Iš tiesų daugiausia jie lankosi su Lenkija susijusiose vietose, bet daugėja lenkų, pavyzdžiui, ir Druskininkuose.

Druskininkų savivaldybė aktyviai pristato savo poilsio paslaugas Lenkijoje ir tai davė rezultatų – dabar lenkai sudaro didžiausią ilsėtis į šį kurortą atvykstančių užsieniečių dalį.

Pastebiu, kad ir lenkų jaunimas vis labiau domisi Lietuva.

Neseniai lankiausi Poznanės universitete, kur susitikau su Istorijos fakulteto dėstytojais bei studentais.

Nustebino ir į šį susitikimą atėjusių studentų gausa, ir jų žinios apie Lietuvos istoriją.

Beje, lenkų jaunimui būdingas blaivus, pragmatiškas požiūris į mūsų valstybių praeitį ir dabartinius santykius.

- Ką turite galvoje? Ar tai, kad jauniems lenkams jau svetimos istorinės pretenzijos į Vilniaus kraštą?

- Kalbu ir šia prasme. Lenkų jaunimas laiko Lietuvą labai įdomia šalimi ir vertina ją kaip Lenkijos partnerę ES.

Istoriniai sentimentai bendrai mūsų šalių praeičiai, iš tėvų ar senelių girdėti pasakojimai apie Vilnių tik skatina juos labiau domėtis Lietuva.

- Tačiau apie teritorines pretenzijas Lietuvai jie jau neužsimena?

- Apie tai nėra jokios kalbos. Dirbdamas Lenkijoje niekada negirdėjau, kad lenkai reikštų kokias nors pretenzijas Lietuvai dėl Vilniaus krašto.

Tiesa, tarp vyresnės kartos žmonių dar pasitaiko įvairių nuostatų. Viename kitame Lenkijos mieste veikia Vilniaus krašto mylėtojų draugijos, į jas buriasi iš šio krašto repatrijavę žmonės.

Bet net jie pripažįsta, kad dabar ginčyti Vilniaus priklausomybę Lietuvai jau neįmanoma.

* * *

Plati ir prasminga Paribio fondo veikla

* Seinuose ir Suvalkuose būstines turintis Paribio fondas įsteigtas 1990 metais.

* Tai nevyriausybinė organizacija, kuri siekia tiesti tiltus tarp žmonių, religijų, tautybių ir kultūrų.

* Paribio fondas remia Lenkijos ir Lietuvos pasienio regionų tautinių santykių daugiakultūriškumo tyrimus, ypač daug dėmesio skiria abiejų šalių istoriniams ryšiams.

* Fondas taip pat rūpinasi Cz.Miloszo palikimo puoselėjimu, dabar rengiasi šio 1911 metais gimusio Nobelio premijos laureato 100-ųjų gimimo metinių minėjimui.

* * *

Knygoje – galingos valstybės palikimas

* Parengti „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygą“ 2004 metais pasiūlė trys iškilios Lietuvos ir Lenkijos kultūros asmenybės: Czeslawas Miloszas, Andrzejus Strumillo ir Tomas Venclova.

* Jie pasirašė kreipimąsi, kuriuo ragino Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos istorijos tyrinėtojus imtis šio svarbaus darbo.

* „Šiais Europai reikšmingais laikais, kai tautos stengiasi sukurti bendrą ūkinę, politinę ir kultūrinę erdvę, mes, žemiau pasirašiusieji, jausdami pareigą prieš protėvius, siūlome parengti ir išleisti „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiąją knygą“.

* Prieš šimtmečius didžiuliuose Rytų Europos plotuose įsikūrusi lietuvių, lenkų ir rusinų valstybė tapo sąlyga tautų, kultūrų ir religijų bendram egzistavimui lygybės ir tolerancijos principais“, – buvo rašoma trijų šviesuolių laiške.

* Prabėgo beveik penkeri metai, kol pavyko įgyvendinti šį sumanymą. Bet laikas nešvaistytas veltui: knyga atrodo didinga, kaip ir joje atspindimos valstybės istorija.

* Šis daugiau nei 550 puslapių didžiulio formato keturkalbis (tekstai – anglų, baltarusių, lietuvių ir lenkų kalbomis) leidinys stebina išskirtine poligrafine kokybe ir puošnumu.

* Knygoje pateikta lenkų, lietuvių, baltarusių ir žydų istorinį palikimą LDK tyrinėjančių 20 mokslininkų, rašytojų ir eseistų straipsnių. Vieno jų autorius – 2004 metais miręs Nobelio literatūros premijos laureatas Cz.Miloszas.

* Lietuviškąjį požiūrį į LDK palikimą knygoje pristato Rūstis Kamuntavičius, Alfredas Bumblauskas, Egidijus Aleksandravičius, T.Venclova ir Lenkijos lietuvis Bronius Makauskas.

* Knygoje publikuojami skirtingus požiūrius į istoriją atspindintys straipsniai. Tačiau lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų tautybių autorius vienija siekis suvokti LDK palikimą kaip kelių tautų kultūros šaltinį, noras bendromis pastangomis atskleisti europines šios valstybės tradicijas, jai būdingą tautinės, religinės ir kultūrinės tolerancijos dvasią.

* Neįkainojama knygos vertybė – gausybė LDK relikvijas vaizduojančių iliustracijų, kurios aprėpia kelių šimtmečių valstybės istoriją – nuo jos įkūrimo XIII amžiuje iki žlugimo 1795 metais.

* Puikios poligrafinės kokybės nuotraukomis pristatomi LDK istoriniai dokumentai, teisės aktai, žemėlapiai, herbai, antspaudai, medaliai, graviūros, piešiniai, paveikslai, skulptūros, knygos, statiniai.

Valdas Bartasevičius, "Lietuvos ryto" korespondentas