Naujienos

Paryžiuje įsikūrusioje UNESCO būstinėje šiemet skamba ne tik tūkstantmetį švenčiančios Lietuvos ir Europos kultūros sostinės Vilniaus vardas. Gerą pusmetį čia bus diskutuojama ir apie ambasadorę, nuolatinę Lietuvos Respublikos atstovę prie UNESCO Iną Marčiulionytę, ją Baltijos valstybės siūlo rinkti UNESCO generaline direktore 2009–2013 metų kadencijai. Kalėdoms į Lietuvą sugrįžusi 45-erių metų diplomatė surado laiko ir „Verslo klasei“.

Be Dalios Grybauskaitės, esate iš tų retų pavyzdžių, kai neturėdama politinio užnugario ar įtakingų draugų padarėte stulbinamą karjerą – nuo Šalčininkų rajono leidinio žurnalistės iki Lietuvos Respublikos ambasadorės. Kaip Jums pavyko išvengti mažam kraštui būdingos užnugario ir stūmimo karjeros laiptais tradicijos?

Viskas įvyko savaime. Domėjausi teatru, apie jį rašinėjau.  Irena Veisaitė pasakė, kad esu imli, gerai moku anglų kalbą, ir pasiūlė padirbėti Atviros Lietuvos Fonde (ALF). Neturėjau jokio užnugario, bet ji  patikėjo, kad galiu. ALF tapau jauniausia valdybos nare. Taigi I. Veisaitė buvo mano krikštamotė, davusi galimybę augti kitoje aplinkoje.

Didžiuojuosi, kad  dirbau ALF, – tai buvo didžiulė gyvenimo mokykla.  Daugelis vadovėlių  ir išverstų knygų Lietuvoje atsirado tik ALF pastangomis. Ten dirbdama išmokau vadybos, bendravimo su užsienio partneriais subtilybių. Projektų finansavimo pamokos taip pat prasidėjo ALF, tuo metu Lietuvos institucijos net nežinojo, kas yra paraiškos forma.

Kai pirmą kartą skelbėme informaciją apie stipendijas studijuoti Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, dauguma žmonių netikėjo, kad konkursas vyks sąžiningai ir garbingai. Pati rengiau daugelį konkursų  ir galiu užtikrinti, kad jokių užkulisinių žaidimų nebuvo. Be to, paskutinę atranką vykdydavo  amerikiečiai ir anglai. Kai skambindavau konkursą laimėjusių vaikų tėvams, jie būdavo nustebę ir dėl savo vaikų laimėjimų, ir dėl sąžiningai įvykusių konkursų.

Vėliau jau aš pati važiuodavau į kitose valstybėse vykstančias atrankas. Šis darbas – tikras psichologinis testas, nes per atranką reikėdavo skaityti moksleivių rašinius ir nuspėti, kuriai mokyklai bei kokiai stipendijai moksleivis tiktų, ar galėtų prisitaikyti užsienyje. Tai didžiulė mokykla psichologiniu požiūriu, nes per atrankas sužinai labai daug – per trumpą laiką ir pats pasitikrini, ir apie žmones  daugiau supranti.

Įsisteigus Atviros Lietuvos Fondui, vis dėlto gyvenote šalyje, kurioje buvo gajos sovietinės pažinčių tradicijos, įtraukiančios lyg liūnas.  Kaip Jums pavyko atsispirti tam neigiamam  sovietmečio paveldui?

Tie metai buvo lūžio laikas, kai viena sistema griuvo, o kita kūrėsi. Tuomet, jeigu norėjai ir tuo tikėjai, galėjai būti labai sąžiningas. „Partiniai“ veikėjai neskambino. Gal žinojo, kad manęs nepapirks.  Įtariu, kad šiais laikais spaudimas būtų didesnis...

Turite žurnalistinės veiklos, darbo nevyriausybinėje organizacijoje ALF, valstybės tarnautojos (Kultūros ministerijoje dirbote viceministre) ir diplomatės patirties. Kur jaučiatės geriausiai?

Tai buvo skirtingi gyvenimo etapai. Priklausau kartai, kuri mokėsi sovietmečiu, o dirbti pradėjo virsmo metu. Kai dirbau žurnaliste Šalčininkų rajone, prasidėjo Sąjūdžio laikai. Tokia karjera kaip mano sovietmečiu nebūtų įmanoma.

Gerai jaučiausi ir Kultūros ministerijoje, nes daug bendravau su regionų žmonėmis, jie yra labai nuoširdūs, atviri, mažai dejuoja ir teikia daug šilumos.  Iš susitikimų regionuose sugrįždavau  žinodama, kad ir mažai pinigų turint galima daug padaryti.

Prieš dvejus metus, kai Edita Mildažytė surengė LTV šviesuolių apdovanojimų ceremoniją, su Oskaru Koršunovu buvote vieninteliai, kurie neatvyko atsiimti apdovanojimų. Nematyti Jūsų ir blizgiųjų moteriškų žurnalų viršeliuose. Iš to darau išvadą, kad viešieji ryšiai Jums nėra svarbūs. Kokie Jūsų prioritetai?

Apie darbą galiu kalbėti dieną naktį, tačiau labai griežtai riboju informaciją apie savo privatų gyvenimą.  Kai žurnalistai manęs klausia, kas mano lagamine, atsakau: ne jūsų reikalas. Nemanau, kad žmonėms įdomu, kur einu, kaip rengiuosi, kokiais kvepalais kvepinuosi.  Man neatrodo svarbu patekti į žurnalų viršelius ar dalyvauti vakarėliuose. Mano prioritetai kiti. Noriu, kad būtų žinoma apie mano ir UNESCO veiklą.

Draugai apie Jus pasakoja kaip apie nepakeičiamą darbomanę. Net savaitgalį priimdama bičiulius kalbate tik apie darbą. Kas Jus, nuo 2003 m. dirbančią Lietuvos nuolatine atstove prie šios tarptautinės organizacijos, taip žavi UNESCO? Kuo svarbi UNESCO Lietuvai ir pasauliui?

UNESCO yra tarptautinė specializuota Jungtinių Tautų agentūra, jos veiklos sritys – kultūra, švietimas ir mokslas. Norint papasakoti apie UNESCO, jos programas ir projektus, prireiktų ne vienos dienos. Tačiau Lietuvai įdomios ne visos programos. Pvz., programa „Švietimas visiems“  skirta valstybėms, kurioms reikia pagalbos formuojant mokslo ir  švietimo politiką.  Lietuva šioje srityje yra ne tik gavėja, bet ir šalis donorė. 193 UNESCO valstybių kontekste Lietuvos patirtis atrodo neblogai.

Kai kam klaidingai atrodo, kad UNESCO yra fondas. Tačiau tai nėra pinigų dalijimo institucija. UNESCO veikla finansuojama iš valstybių įnašų. Organizacijos dvejų metų biudžetas siekia apie 670 mln. eurų  ir šie pinigai skirti visam pasauliui (Lietuvos dvejų metų mokestis yra 46 tūkst. eurų ir 40 tūkst. JAV dolerių).

Lietuvoje UNESCO geriausiai žinoma dėl rūpesčio pasaulio paveldu.  Į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinio lanko punktai. Kryždirbystės tradicija, taip pat Baltijos šalių dainų ir šokių šventės yra žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrai. 

Neseniai buvo pakoreguoti vertybių įtraukimo į Žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kriterijai. Šiuo metu sprendžiama, kokie dar nematerialaus paveldo šedevrai galėtų būti pasiūlyti pripažinti pasauliniu mastu. Galbūt tai bus sutartinės ar Vėlinių tradicijos.

Vietovės ar objektai, kurių vertę pripažįsta visas pasaulis, svarbesni tampa ir mums patiems. Dalindamasi brangiausiu savo šalies turtu – kultūra, istorija su kitomis pasaulio valstybėmis, Lietuva ne tik prisistato pasauliui, bet ir pati sužino labai daug, įsilieja į tarptautinę kultūros, švietimo ir mokslo erdvę. Mūsų šalies mokslininkai, meno ir švietimo žmonės dalyvauja kuriant tarptautinius  teisės aktus, įvairius projektus, užmezga naujų pažinčių, keičiasi žiniomis ir atradimais.

Tačiau yra išimčių. Pavyzdžiui, praėjusių metų  liepą sakėte,  kad Lietuvai, jei per dvejus metus nesusitvarkys su nelegaliomis statybomis Kuršių nerijoje, gresia sankcijos. Ar tokia destruktyvi politika būdinga tik Lietuvai, ar ir kitiems kraštams? Ar vis dar išlieka pavojus, kad Lietuvos objektai gali būti išbraukti iš UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo?

Visi Europos, taip pat ir kitų žemynų šalių senamiesčiai  turi problemų dėl urbanistinės plėtros, investicijų ir paveldo išsaugojimo. Visi į senamiestį einame pasigrožėti jaukia ir harmoninga aplinka. Deja, labai greitai pamirštame, kad šią tarpusavio dermę tuoj pat gali suardyti net ir labai gražus modernus daugiaaukštis pastatas, jis puikiai tiktų kitoje, šiuolaikiškoje, savo laiką  atspindinčioje aplinkoje.

Statybos ir urbanizacija yra labai aktuali Kuršių nerijos problema. Statybos ir aplinkos tvarkymo darbai šioje unikalioje teritorijoje yra galimi, tačiau jie turi būti suplanuoti ir atlikti laikantis visų teisės aktų reikalavimų, pagarbiai atsižvelgiant į vietos tradicijas. Bet koks netinkamas žingsnelis artina Kuršių neriją prie „disneilendiškumo“. O tai parodo mūsų pačių neišmanymą ir elementarią nepagarbą savai kultūrai.

Į Pasaulio paveldo pavojuje esančių objektų  sąrašą dėl suplanuotų dangoraižių buvo įrašytas Vienos senamiestis Austrijoje, Kelno katedra Vokietijoje, bėdų turi netgi italai ir kitos paveldo reikšmę ir svarbą suprantančios bei vertinančios valstybės. Todėl Pasaulio paveldo komitetas priverstas kelti ultimatumus – valstybė privalo laikytis Pasaulio paveldo konvencijos reikalavimų arba jos teritorijoje esantis pasaulinės reikšmės objektas gali būti įtraukiamas į minėtą Pasaulio paveldo pavojuje esančių objektų sąrašą. Tai garbės šaliai nesuteikia.

Dar vienas pavyzdys – tilto per Elbės upę statybų klausimas. Į Pasaulio paveldo sąrašą Elbės slėnis, esantis netoli Dresdeno, buvo įtrauktas dėl išskirtinio įspūdingo kraštovaizdžio. Pastaraisiais metais pradėjus planuoti magistralinio tilto per Elbę statybą, iškilo grėsmė upės slėnio kraštovaizdžiui. Pasaulio paveldo komiteto nuomonė yra labai konkreti – tiltą privalu statyti kitoje vietoje arba Elbės slėnio kraštovaizdis bus išbrauktas iš Pasaulio paveldo sąrašo.

UNESCO vykstantys procesai stebimi ir vertinami visame pasaulyje. Kiekvienas žingsnis, susijęs su valstybės prisiimtų įsipareigojimų laikymusi ar ignoravimu, labai daug pasako apie šalyje vykstančius procesus, valstybės patikimumą ir garbingą dalyvavimą pasaulinėje erdvėje.

Mane džiugina Lietuvoje augantis  visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų aktyvumas. Jie dalyvauja net ir ministrus skiriant. Tai rodo, kad ir valstybės institucijoms, ir mums visiems skauda, rūpi, džiugina ir kelia nerimą.

Ar Pasaulio paveldo centras rūpinasi ir mažais projektais, kaip Vilniaus Arkikatedra, kurioje  atliekami tyrimai, kaip fejerverkai veikia šventovės sienų skilimą?

Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėse yra pažymėta, kad prieš priimant sprendimus dėl didelių restauravimo ar naujų statybų darbų apie tai būtina informuoti UNESCO Pasaulio paveldo komitetą. Vilniaus atveju tai būtų, pvz., tramvajaus ar metro statybos, aukšti pastatai senamiestyje arba jo apsaugos zonoje. Vilniaus arkikatedros bazilikos atvejis visų pirma turi rūpėti mums patiems. Šiuo metu į Pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktos 878 vertybės, tarp jų ir senamiesčiai, tūkstančiai namų ir pastatų. Suprantama, kad UNESCO negali kontroliuoti padėties labiau, negu tai gali ir privalo daryti valstybė. UNESCO Pasaulio paveldo centras greičiau konsultuoja valstybes, teikia rekomendacijas ir pataria.

Ar lietuviai linkę konsultuotis, ar labiau laukia iki paskutinės minutės?

Kai išgirstu apie veiklą, keliančią pavojų Lietuvos pasaulio paveldo vertybėms, pati ieškau informacijos, būdų ir priemonių, kaip  tokią  veiklą sustabdyti, raginu kreiptis bei konsultuotis.  Konsultacijos vyko dėl planų tiesti Vilniuje tramvajaus maršrutus (tiek, kiek tai susiję su senamiesčio teritorija), aukštybinių statinių dešiniajame Neries krante ir kitais klausimais. Tai ilgas procesas, ir geranoriškumą turi rodyti abi suinteresuotos pusės.

Baltijos valstybės remia Jūsų kandidatūrą į UNESCO generalinio direktoriaus  pareigas 2009–2013 m. Ar tikrai Lietuva turi galimybių, o gal ir čia lemia didžiųjų valstybių užkulisiniai susitarimai? Kokia yra procedūra?  Kuo Jums svarbus šis darbas ir ką keistumėte, jeigu būtumėte išrinkta?

Aukščiausi tarptautinių organizacijų vadovų postai daugiausia yra didžiosios politikos dalykas, todėl nuo vieno žmogaus, nepaisant jo kompetencijos, gebėjimų ar asmenybės, mažai kas priklauso.

Buvau pirmoji oficiali kandidatė į UNESCO generalinio direktoriaus postą. Neoficialiai kandidatūras dar yra pateikę Egipto ir Bulgarijos atstovai. Gegužės 31 d. baigsis kandidatūrų pristatymo laikas. 1999 m. renkant dabartinį generalinį direktorių buvo keturiolika kandidatų.

Norint sėkmingai kandidatuoti, vieningai turi veikti visos institucijos – prezidentūra, Seimas, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija. Šių institucijų atstovai turi įmanomais lygiais kalbėti apie savo šalies kandidatą, pabrėžti jo profesinę patirtį ir asmenines savybes. Kartu su kandidatu tarptautinei bendruomenei prisistato ir pati valstybė. Be abejonės, labai daug priklauso ir nuo techninių bei finansinių galimybių. Pavyzdžiui, mano varžovas iš Egipto pasisamdė viešųjų ryšių bendrovę.  Aš jos neturiu.

Lietuva niekada nebandė kandidatuoti į tokį aukštą postą, tad kodėl šiandieną to nepradėjus? Vien kandidatavimas valstybei duoda labai daug – suvokiame, kad patys galime dalyvauti ir būti išrinkti, o ne tik rinkti kitus.

Rinkimai vyks 2009 m. rugsėjo mėnesį per Vykdomosios tarybos, kurios narės yra 58 valstybių, tarp jų ir Lietuva, sesiją. Rinkimai – didelis išbandymas, nes reikia stiprių nervų ir šaltakraujiškumo. Nebijau atsakinėti į klausimus, nes jau nemažai metų aktyviai dalyvauju UNESCO darbe, skaitau visus dokumentus ir išmanau UNESCO veiklos barus.

UNESCO politiką formuoja valstybės narės, ne generalinis  direktorius. Jis tik įgyvendina nustatytą politiką.  Generalinis direktorius – tarsi vadybininkas, turintis užtikrinti sklandžią sekretoriato, esančio Paryžiuje ir turinčio daug šakinių padalinių skirtingose valstybėse, veiklą.

Ar tiesa, kad dirbdama Paryžiuje spėjote baigti doktorantūros studijas?

Tik išlaikiau egzaminus. Dar liko užbaigti ir apsiginti disertaciją.

Iš kur tiek energijos?

Kai laikiau egzaminus, buvo sunku, miegoti eidavau 3–4 ryto. Esu filologė, tad teko imtis ekonomikos, tarptautinės teisės. Dabartiniame darbe tai praverčia.

Ramunė Sakalauskaitė