Naujienos

Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune - vaizdeliai iš šalies diplomatinio korpuso gyvenimo tarpukariu. Nuotraukos, dokumentai, daiktai, videomedžiaga liudija apie oficialius susitikimus ir neformalius pasisėdėjimus, vykdavusius ir pas lietuvių, ir pas užsienio diplomatus, rezidavusius Kaune. Visa tai - parodos "Baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija Kaune 1918-1940 m." stenduose.

Medžioklė ir darbo susitikimai

Paroda eksponuojama keturiose Istorinės Prezidentūros pastato salėse. Didžiojoje salėje atspindima oficialioji diplomatų veikla - čia eksponuojamos tarpvalstybinės sutartys, fotomedžiaga iš kredencialų įteikimo ceremonijų, oficialių pareigūnų susitikimų, valstybinių švenčių. Antroji ir trečioji salės skirtos Lietuvos diplomatiniam korpusui užsienyje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklai 1918-1940 m. ir Lietuvos diplomatijos šefu tituluojamam Stasiui Lozoraičiui (1898-1983). Ketvirtoji salė skirta neoficialiajai diplomatijai - čia eksponuojamos nuotraukos iš aukštų pareigūnų neoficialių susitikimų pobūviuose, medžioklėje, taip pat šaržai, anekdotai, įdomesni pasakojimai apie neformalius ir formalius nutikimus.

Vienas unikalių parodos eksponatų - tarpukario laikų Kauno žemėlapis su pažymėtomis užsienio šalių ambasadomis.

Skiria trims sukaktims

Parodą jos rengėjai skiria trims sukaktims: Vasario 16-osios akto paskelbimo ir Užsienio reikalų ministerijos, iškovojusios tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą, 90-mečiams bei S.Lozoraičio gimimo 110-osioms metinėms.

Diplomatijai skirta paroda Kaune rengiama neatsitiktinai. "Miestui tapus laikinąja Lietuvos sostine, čia veikė valstybinės įstaigos, kūrėsi užsienio valstybių pasiuntinybės, sudarydamos diplomatinį korpusą, lyg valstybę valstybėje su savo bendravimo stiliumi ir subtiliu etiketu. Pasiuntiniai savo skiriamuosius raštus Lietuvos vadovui įteikdavo būtent Istorinėje Prezidentūroje. Paroda nesiekiame atgaivinti laikinosios sostinės ambicijų. Kaune veikęs Lietuvos diplomatinis korpusas nėra vien Kauno istorijos dalis. Čia buvo klojami visos Lietuvos moderniosios valstybės pamatai. Paroda siekiame priminti istoriją, atskleisti ryškias jos sąsajas su dabartimi", - tvirtino Istorinės Prezidentūros vadovė Birutė Garbaravičienė.

Baltosios pirštinės - būtinos

Paroda moderni net tik stendais ir tuo, kaip juose pateikiama informacija - autentiškus tarpukario laikų kino kadrus parodos lankytojai išvys tiesiog ant salės grindų, bet ir turiniu. Ekspozicijose - ir neoficialioji, paprastai nematoma, diplomatų darbo dalis.
Užuomina apie baltąsias pirštines parodos pavadinime - neatsitiktinė. Tarpukariu juokauta, esą visa politika daroma baltomis pirštinėmis.

Tokios pirštinės buvo privaloma diplomatų garderobo dalis. Savo prisiminimuose pirmieji Lietuvos diplomatai mena įvairių nesusipratimų, kildavusių ne tik dėl baltų pirštinių - dėl įvairių niuansų, kurių neįžvelgdavo jaunos valstybės diplomatai, tačiau kurie buvo svarbūs "vyresnių" valstybių oficialiesiems asmenims. Štai, pavyzdžiui, Kaune tarpukariu rezidavęs Italijos pasiuntinybės įgaliotasis ministras Giovanni Amadori labai įsižeidė tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus per neoficialius pietus už stalo pasodintas ne tokioje garbingoje vietoje kaip Kauno burmistras Jonas Vileišis. Dėl to vėliau jis ne kartą kalbėjęs, kad, jei lietuviai nemoką elgtis su karališkosios Italijos ministru, tai jis galįs iš Lietuvos išvažiuoti, o Lietuvai pakaksią ir konsulo.

"Geriausiai atpažįstame oficialiąją - tarptautinių konferencijų, įvairių ekonominių, karinių ir kitokių sutarčių bei konvencijų pavidalu. Tuo tarpu beveik nieko nežinome apie diplomatinio korpuso bendravimo taisykles, subtilų diplomatijos etiketą. Dar ir šiandien dėl to kilę nesusipratimai kelia šypseną, o anuomet tai galėjo reikšti dvišalių santykių atšalimą", - sakė parodą rengusi istorikė Vilma Akmenytė.

Iš Valentino Gustainio, žurnalisto, "Lietuvos aido" vyriausiojo redaktoriaus ir naujienų agentūros "Elta" direktoriaus atsiminimų apie Kaune 1918-1940 m. rezidavusį diplomatinį korpusą:

"Ypač dideliu vaišingumu pasižymėdavo Tarybų Sąjungos pasiuntinybė, kuri dažniau už kitus kviesdavo mūsų žurnalistus tai pusryčių, tai pietų, o tai ir šiaip jau į didesnį priėmimą, suruoštą kokio nors žinomo meno veikėjo, ypač iš muzikos srities, atsilankymo proga. Tarybų Sąjungos atstovai savo svečiams būdavo itin atidūs ir vaišingi.

Taip pat labai vaišinga buvo ir Italijos pasiuntinybė, ypač kai joje ilgus metus šeimininkavo įgaliotas ministras Giovanni Amadori, labai impulsyvus ir temperamentingas vyras (...).

Mėgdamas svečius, mėgdamas priėmimus ir vaišes, Amadori betgi labai nemėgdavo, jei jo svečiai po pietų ar vakarienės neskubėdavo skirstytis. Būdavo, po pietų, tik išgėrus tradicinės juodos kavos puodelytį, jis atvirai ir klausia:

- Ar jūsų automobilis yra čia?.. Jeigu nėra, tai mano automobilis yra Jūsų dispozicijoje... - Tai reikėdavo suprasti: malonus sveteli, malonėk išsinešdinti, nes man reikia numigti perpietės...

Kartą po vieno didelio priėmimo vakare būrys mūsiškių civilių ir karininkų, būdami geros nuotaikos, visai neskubėjo skirstytis. Tai "išradingas" šeimininkas Amadori paliepė tarnams nešti lovas į saloną, tuo duodamas visiems suprasti, kad laikas skirstytis ir miegoti. (...) Žodžiu, diplomatinis korpusas Kaune palaikydavo gana glaudžius ryšius su vietine spauda."

Vaida Milkova