Naujienos

„Pasaulyje niekas nežino, kas yra Lietuva, bet visi žino, kas yra Voldemaras“, – taip esą yra pareiškęs pirmasis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje vadovas Augustinas Voldemaras (1883–1942), sugrįžęs į Vilnių iš užsienio, kur jam teko aktyviai ginti Lietuvos teisę būti nepriklausoma, itin sudėtingu valstybės kūrimosi laikotarpiu (1918–1920). Šis nedidelio ūgio, tačiau aiškiai išreikštų ambicijų ir neeilinių gabumų žmogus (aukso medaliu baigęs Peterburgo gimnaziją, aukso medaliu įvertinas už Peterburgo universitete apgintą disertaciją apie Romos imperatoriaus Adriano agrarinius įstatymus, Peterburgo universiteto docentas, Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius, Lietuvos universiteto profesorius, laisvai kalbėjęs prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, švedų, italų, lenkų kalbomis, be to, mokėjęs senąsias lotynų, graikų ir hebrajų kalbas, galėjęs skaityti ir kitomis Europos kalbomis), savo intelektiniais duomenimis skurdžiame ano meto Lietuvos politiniame kraštovaizdyje atrodė nelyginant Arvydas Sabonis krepšinio aikštelėje geriausiais jo karjeros metais.

Garsusis Prancūzijos užsienio reikalų ministras socialistas Aristidas Brianas (Aristide Briand) drauge su žymiuoju vokiečių politiku Gustavu Štrėzemanu (Gustav Stresemann) 1926 m. apdovanotas Nobelio taikos premija, apie Voldemarą yra sakęs: „O vis dėlto jis buvo narsus vaikinas – aš jį mėgau“. Prezidentas Antanas Smetona savo jaunesnįjį kolegą ir bendradarbį, vėliau – mirtiną priešą, irgi yra apibūdinęs be išlygų: „Ką mes darytume, jei neturėtume prof. Voldemaro? Kas gi kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų reikalus apginti?“

Brėžiant valstybės ribas

Augustino Voldemaro „fenomenali atmintis ir neįveikiamas diskusijų meistriškumas“, pasak istoriko Juozo Skiriaus, „buvo labai pageidautini privalumai pirmajame Lietuvos valstybės kūrimosi etape“.

Lietuvos padėtis tada buvo sunkiai įsivaizduojama. Pirmoji Voldemaro vyriausybė, Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtinta 1918 m. lapkričio 11 d., darbą pradėjo neturėdama nei išteklių, nei realios jėgos savo valiai vykdyti – stokojo ne tik kariuomenės, bet netgi milicijos ar policijos, nekalbant jau apie kitus valstybės organus. Tuo tarpu priešai slinko iš visų pusių: bolševikai, bermontininkai, lenkai...

Lapkričio 23 d. įsakęs organizuoti Lietuvos kariuomenę, Augustinas Voldemaras jau lapkričio 28 d. informavo Valstybės tarybą, kad Lietuvai iškilo „didelė grėsmė iš Sovietų Rusijos“, kurios „Raudonoji armija žygiuoja į vakarus, įkandin besitraukiančios vokiečių kariuomenės“. Dar anksčiau Voldemaras buvo įspėjęs Valstybės Tarybą dėl pavojaus iš Lenkijos, siūlė aiškiai paskelbti pasauliui, kad „lenkai nori užgrobti Vilnių“, ragino „pasakyti tą ir savo žmonėms“.

„Patiems apsiginti, neturint nei kariuomenės, nei ginklų, tai mažo vaiko svajonės, – vėliau rašė Augustinas Voldemaras. – Liko tik diplomatinis kelias. Todėl aš turėjau važiuoti Berlynan ir toliaus.“

Rūpindamasis gauti Vokietijos finansinę paskolą ir aiškesnę karinę paramą, Voldemaras drauge su prekybos ir pramonės ministru Martynu Yču gruodžio 20 d. skubiai išvyko į Berlyną (dar tais pačiais metais gavo iš Vokietijos 100 mln. markių). Ši kelionė turėjo ir galutinį tikslą – Taikos konferenciją Paryžiuje, kurios pagrindinė intencija buvo nustatyti ir patvirtinti naują Europos žemėlapį. Lietuvai vietos jame nebuvo numatyta, o jos delegacija, skirtingai nuo Lenkijos, į konferenciją net nebuvo pakviesta.

Lietuvos kariuomenės organizavimas vyko be galo sunkiomis sąlygomis. Trūko ne vien lėšų, ginklų, amunicijos, techninių priemonių, bet ir lietuvių karininkų, pajėgių daliniams vadovauti. Tuo tarpu vokiečių okupacinė administracija ir žandarmerija, pakrikus jų kariuomenės drausmei, jau 1918 m. gruodžio viduryje pradėjo iš Lietuvos trauktis. O bolševikų kariuomenė jau buvo visai netoli Lietuvos sienų.

Skirtingai nuo Augustino Voldemaro, kurį 1918 m. gruodžio 18 d. Valstybės Tarybos prezidiumas įgaliojo vykti į Paryžių ir ten atstovauti Lietuvai bei savo nuožiūra sudaryti delegaciją, Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininkas Antanas Smetona išvyko į Berlyną jam įkandin, niekieno neįgaliotas. Trumpam sugrįžęs į Vilnių prieš pat Naujuosius metus ir perdavęs savo įgaliojimus vicepirmininkui Stasiui Šilingui, Smetona išsiuntė šeimą į Šveicariją, o pats keliems mėnesiams išvyko į Skandinaviją, jo žodžiais, „propaguoti Lietuvos ir ilsėtis“ (R. Subačius).

„Pasijutome likę be jokio vairo, – vėliau rašė tuometinis Vilniaus miesto komendanto padėjėjas karininkas Kazys Škirpa. – Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, visų buvo suprastas kaip visiškas supasavimas, mažiausia – netekimas vilčių.“

Krašto apsaugos viceministras Kiprijanas Kondratavičius, gudų tautybės caro generolas, jo žinioje buvusius karininkus paleido „Kalėdų atostogų“, o pats su visa ministerijos kasa dingo iš Lietuvos.

Augustinas Voldemaras, pasak diplomato Petro Klimo, Paryžiuje „labai rimtai ėmėsi savo uždavinio ir atkakliai gynė Lietuvos pozicijas“. Notas rašė pats, tik Oskarui Milašiui, nuolat Paryžiuje gyvenusiam lietuvių kilmės poetui, vėliau tapusiam pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje, duodavo jas peržiūrėti ir paredaguoti.

Taikos konferencija užtruko ligi 1920 m. pradžios. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo pripažinta nepriklausoma, tačiau jos sienų klausimas liko neišspręstas. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad vien ginklo jėgos lietuviams nebūtų užtekę atsilaikyti prieš Lenkiją: „Lenkai neokupavo visos Lietuvos tik dėl to, kad Antantė jiems neleido“. Netenka abejoti, kad prie Lietuvos išlikimo prisidėjo ir sėkmingos jos atstovų diplomatinės pastangos, o Augustino Voldemaro vaidmuo čia buvo išskirtinis.

Nuopelnai su priekaištais

Antrą kartą valstybės priešakyje Augustinas Voldemaras atsidūrė 1926 m., kai gruodžio 17 d. grupė karininkų įvykdė valstybės perversmą, užbaigusį Lietuvos Respublikos demokratinį-parlamentinį tarpsnį (1919–1926) ir pradėjusį kitą – autoritarinį-diktatūrinį (1927-1940).

Trisdešimt trys mėnesiai (1926 gruodis– 1929 rugsėjis), kuriuos Voldemaras praleido ministro pirmininko poste, drauge eidamas ir užsienio reikalų ministro pareigas, paliko prieštaringą istorinį pėdsaką.

Neginčytina tai, kad jo vadovaujamai vyriausybei pavyko pasiekti reikšmingų užsienio politikos laimėjimų, kurių Lietuvai iki tol nebuvo pavykę pasiekti: konkordato su Vatikanu (1927) pasirašymas, Vilniaus bylos iškėlimas Tautų Sąjungoje (1927), sutarties su Vokietija, pripažįstančios Lietuvai Klaipėdos kraštą, sudarymas (1928), įskaitant keletą itin naudingų su šia šalimi ekonominių susitarimų, prekybos sutarties su Anglija, laidavusios palankią rinką Lietuvos eksportui Didžiojoje Britanijoje, sudarymas (1928). Net ir Antano Smetonos apologetas, jo biografas Aleksandras Merkelis pripažįsta, kad Voldemaras „buvo vienas iš pačių veikliausių užsienio reikalų ministerių“.

Antra vertus, sulig lietuvių istoriografijoje nusistovėjusiais vertinimais, Augustinui Voldemarui paprastai yra priskiriama daugybė labai nesimpatiškų būdo bruožų, tarsi patvirtinančių jo aiškiai išreikštas diktatūrines ambicijas. Įsigalėjusi nuomonė, esą jeigu ne Smetonos „minkštas autoritarizmas“, Voldemaras Lietuvą būtų atvedęs į „kietą fašizmą“. Italijos fašistų pavyzdžiu sukurta pusiau slapta „Geležinio vilko“ organizacija, kuriai Voldemaras turėjo didelės įtakos, tai lyg ir patvirtina.

Keletas „bet“

Vis dėlto esama kelių „bet“, kurie verčia atidžiau pažvelgti į Augustino Voldemaro asmenybę ir jo santykius su prezidentu Smetona. Vien faktas, kad „Geležinis vilkas“ buvo kuriamas prezidentui pritariant ir jam net prisiėmus organizacijos šefo titulą, o likviduotas tik po to, kai Smetona neįstengė perimti šios organizacijos vadovybės iš Voldemarui lojalių asmenų po jo internavimo Plateliuose, yra pakankamai iškalbingas.

Artimi bičiuliai, tautininkų partijos kūrėjai ir vadai, vadindavę vienas kitą „tiesiog vardais“, stoję prie valdžios vairo ne demokratiniu rinkimų, o karinio valstybės perversmo keliu, netruko tapti aršiausiais priešais, kurių, Aleksandro Merkelio žodžiais, „jau niekas nebepajėgė sutaikinti“. Priežastis – įgaliojimai, kuriais lyderiai nepajėgė pasidalyti.

Ligi pat 1928 m. gegužės 15 d., kai Antanas Smetona savo dekretu paskelbė naują, parlamentinę demokratiją paneigiančią konstituciją, net ir po 1926 m. gruodžio perversmo valstybės gyvenimas iš dalies tęsėsi pagal demokratišką 1922 m. Lietuvos konstituciją (ja Smetona grindė savo išrinkimo antrajai prezidentavimo kadencijai legitimumą). Tačiau toji konstitucija faktiškąsias valstybės vadovo galias koncentravo ministro pirmininko, ne prezidento rankose. Todėl „valstybės vadas“, kokiu Smetona jautėsi ir titulavo save 1926 m. gruodžio 17 d. atsišaukime į kariuomenę ir vėliau, buvo jokiais teisės aktais neapibrėžta, nekonstitucinė kategorija, nesuteikusi teisinių galių reguliuoti ministro primininko ir prezidento santykių.

„Voldemaras ne vieną sykį padarė tai tą, tai kitą dalyką ne visai taip, kaip aš, valstybės prezidentas, būčiau pilnai tam pritaręs“, – pasiuntiniui Londone Broniui Balučiui yra skundęsis Antanas Smetona. Tuo tarpu Augustino Voldemaro akimis kai kurie prezidento pageidavimai atrodė, švelniai tariant, „keistoki“: 1928 m., dar iki konstitucijos paskelbimo, buvo išleista anoniminių atsišaukimų, kuriuose reikalauta, kad „kariuomenė paskelbtų Smetoną Lietuvos karalium“. Voldemaras į tai 1931 m. rašė: „Aš liepiau visus atsišaukimus sunaikinti, išbarti jų autorių, o Smetonai išaiškinau, kad tokio žygio pasėka vien tarptautiniais sumetimais būtų ta, kad jis nebūtų nei Lietuvos karalius, nei liktų prezidentu. Jis sutiko su mano argumentais.“

Rengdamasis perversmui, Smetona, anot Voldemaro, neturėjęs jokios programos, prašęs viską daryti jo paties supratimu. Būsimasis ministras pirmininkas apie perversmą esą sužinojęs tik tada, kai šis įvykęs: „Man pavyko legalizuoti ir stabilizuoti padėtį dėl to, kad neturėjau jokio ryšio su sąmokslininkais ir todėl galėjau laisvai pasitraukti kiekvienu momentu, jei mano politinė linija pasirodys nepriimtina. Man teko iš pat pradžių grasinti atsistatydinimu.“

Politiniai žaidimai

Ilgainiui Antanas Smetona pasijuto, kad ministro pirmininko – jaunesnio, dinamiškesnio, įtaigesnio, sparčiai didinančio savo tarptautinį svorį bei įtaką vidaus gyvenime – jis yra stelbiamas. „Smetona labai uždaras žmogus. Kažkada jis man pasigyrė, kad jo minčių niekas nežino“, – apie savo bendražygį rašė Voldemaras, pažymėdamas, kad pagrindiniai jo charakterio bruožai – „gudrumas, klastingumas, bailumas“.

Šiomis „dorybėmis“, atrodo, nepasižymėjo pats Voldemaras, aiškiai pervertinęs savo svorį bei įtaką valstybėje ir leidęs sau sykį neatsargiai pajuokauti: „Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas, kol aš to noriu...“ Panašu, kad A. Smetona šią pastabą gerai įsidėmėjo.

1929 m. gegužės 6 d. Muzikinio teatro sodelyje Kaune prieš Voldemarą buvo įvykdytas pasikėsinimas, kurio metu žuvo jo adjutantas kapitonas P. Gudynas ir dar keli žmonės buvo sužeisti. Pats ministras pirmininkas nenukentėjo.

Praėjus keletui savaičių po pasikėsinimo, Augustinas Voldemaras smarkiai susirgo grįžęs iš priėmimo prezidentūroje, kur Antanas Smetona buvo pakvietęs pietums visą ministrų kabinetą, anksčiau, beje, to niekad nedaręs. Voldemaras įtarinėjo, kad tai būta dar vieno pasikėsinimo į jo gyvybę.

Palaukęs kol Voldemaras išvyks į užsienį, Antanas Smetona, pasak R. Subačiaus, „išlydėjo jį su gražiais linkėjimais, o pats tuo metu parengė mato situaciją“. Voldemarui grįžus, kabineto nariai visi iš karto atsistatydino (dauguma jų vėliau buvo vėl pakviesti į buvusias pareigas), o vieną likusį ministrą pirmininką Smetona savo dekretu atleido.

Tai nebuvo teisiškai visiškai korektiška procedūra, todėl Antanui Smetonai teko nemalonumas savo buvusį bendražygį iš tarnybinio buto iškraustyti padedant policijai, paskiau internuoti ir be aiškesnio teisinio pagrindo (“kaip pavojingą visuomenės tvarkai ir rimčiai“ asmenį) ištremti iš pradžių į Platelius, vėliau – į Zarasus, o 1934–1938 m. netgi kalinti, apkaltinus valstybinio perversmo organizavimu.

Iki savo tragiškos mirties 1942 m. gegužės 16 d. Maskvos Butyrkų kalėjime Voldemaras gyveno, galima sakyti, belaisvio arba tremtinio gyvenimą. Ištremtas į Platelius ir Zarasus buvo laikomas policijos priežiūroje, nuolat sekamas saugumo agentų. Jam buvo draudžiama ne tik išvykti iš izoliacijos vietų, susitikti su jį lankyti norėjusiais asmenimis, bet netgi laiškus – vienintelį susižinojimo su išoriniu pasauliu saitą – siuntinėti neužklijuotuose vokuose. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis gyvenantis žmogus galėtų rengti pasikėsinimus prieš valstybės pareigūnus ar organizuoti valstybės perversmus.

Artėjant pirmojo ministrų kabineto sudarymo 90-mečiui (1918 m. lapkričio 11 d.), kurį rengiasi paminėti dabartinė Lietuvos vyriausybė, geriausias paminklas Augustinui Voldemarui būtų jo pilno raštų rinkinio išleidimas. Tai leistų visuomenei iš pirmojo Lietuvos Respublikos ministro pirmininko žodžių, ne iš oponentų pasakojimų, susipažinti su jo idėjomis, siekiais ir priemonėmis, kuriomis jis bandė savo valstybinį idealą įgyvendinti. Manau, kad Augustino Voldemaro žmogiškas, o iš dalies ir politinis, paveikslas iš jo raštų matytųsi truputį kitoks nei tas, kurį piešė jo nelaisvę pateisinti suinteresuoti asmenys.

Biografijos faktai:

Gimė 1883 04 16 Dysnos kaime, Ignalinos rajone.

1911 Peterburgo universitetas suteikė docento laipsnį.

1914–1915 stažavo Italijoje ir Švedijoje.

1916–1917 Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius.

1918–1920 Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras.

1920 Berlyne išleido „Lituanie et Pologne“, Paryžiuje – „Les relations russo-polono-lituaniennes“.

1920–1926 Aukštųjų kursų Kaune dėstytojas, Lietuvos universiteto profesorius.

1926 12 17–1929 09 23 ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras.

1929–1934, panaudojus prievartą, iškraustytas iš tarnybinio buto, ištremtas į Platelius, vėliau – Zarasus, gyveno policijos priežiūroje.

1933 Paryžiuje išleido knygą „La Lithuanie et ses problemes“.

1934–1938 kalėjo, apkaltintas nepavykusio karinio pučo (1934 birželio 7–8) organizavimu ir karo lauko teismo nuteistas 12 metų kalėti.

1938 amnestuotas ir ištremtas į užsienį.

1939 rugpjūty grįžo į Lietuvą, bet jau pasienyje buvo suimtas ir vėl ištremtas į Zarasus.

1940 sausį leista išvykti į užsienį.

1940 06 19 dar kartą grįžo į Lietuvą, vėl pasienyje buvo suimtas, tik šį kartą jau Lietuvą okupavusių sovietų, ir ištremtas į Rusiją.

1942 05 16 mirė Maskvos Butyrkų kalėjime.

Vidmantas Valiušaitis