Naujienos

Galvojama, kaip pasiekti, kad kaimynų kalba skambėtų kiekviename kieme, ne tik forumų ir politikų susitikimų metu  Penktadienį abiejų baltų tautų bendroje šventėje – Baltų vienybės dienos šventėje – Rygoje susirinko Latvijos ir Lietuvos forumo antrojo kongreso dalyviai.

Išvakarėse buvo pristatytas dvikalbis leidinys – Kristijono Donelaičio „Metai“. Poemos vertimo į latvių kalbą galutinę versiją iki pat išėjimo į Anapilį tobulino poetas ir vertėjas Paulis Kalvė. Rugsėjo 21-osios vakarą ant Lietuvos piliakalnių degė laužai kaip ir prieš 770 metų, kai Saulės mūšyje lietuvių ir latvių protėviai bendrai nugalėjo Kalavijuočių ordino riterius. Prie kaimynų uždegtų laužų prisidėjo Latvijos piliakalniuose ir pilkapiuose uždegtų laužų liepsnos. Rygoje draugija „Latvių ir lietuvių vienybė“ iškeltomis Baltijos šalių vėliavomis ir deginamais lapais, dainomis ir šokiais paminėjo bendras baltų kovas.

Forumo antrąją kongreso darbo dieną netrūko renginių: diena buvo pradėta ekumenine valandėle, vėliau – perskaityti Lietuvos ir Latvijos prezidentų kreipimaisi, sveikinimai. Buvo diskutuojama apie baltų valstybių įvaizdį pasaulyje, bendradarbiavimą užsienio politikos klausimais, buvimą toje erdvėje, kurią skiria abiejų šalių siena, kitais klausimais.

 Vakar Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys Latvijoje Antanas Vinkus atsakė į „LV Plus“ klausimus.

Kalbamės po ką tik praėjusio Latvijos ir Lietuvos forumo antrojo kongreso. Reikšminga, kad savaitė iki šio susitikimo Baltijos valstybių vyriausybių vadovai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriuo Latvijos valstybės Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga buvo pasiūlyta kandidate į JTO generalinio sekretoriaus postą. Kaip vertinate šį sprendimą, kokios galėtų būti baltų kandidatės perspektyvos?

 Tai, kad Lietuva ir Estija viešai pritarė Vairos Vykės-Freibergos kandidatūrai JTO generalinio sekretoriaus pareigoms, yra labai svarbu. Kartais galima išgirsti sakant, kad iš tikrųjų tarp trijų Baltijos valstybių tikros draugystės tikrai nėra. Žiū, šis bendras pareiškimas dar kartą patvirtina, kad Baltijos valstybių bendradarbiavimas nėra išgalvotas, jis tikrai parodo natūralius mūsų valstybių bendruosius interesus. Iš publikacijų spaudoje ir iš kituose šaltiniuose skelbiamos informacijos žinau, kad Vaira Vykė-Freiberga savo apsisprendimą dėl šio kvietimo vertina labai rimtai. Aš, kaip Lietuvos ambasadorius, Lietuvos valstybės atstovas, galiu patvirtinti: mes labai tikimės, kai ji taps Jungtinių Tautų Organizacijos generaline sekretore. Būtume labai laimingi, jeigu taip ir įvyktų.

Mūsų optimizmą ir viltis didina ir patvirtina pastarųjų dienų užsienio spaudoje randama informacija. Vieno iš Danijos didžiausių laikraščių „Politiken“ redaktoriaus skiltyje išreiškiama nuomonė, kad JTO turi vadovauti moteris, o viena tinkamiausių kandidačių eiti generalinio sekretoriaus pareigas yra Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga.

Manau, kad Jungtinių Tautų Organizacijos naujojo lyderio vienas iš svarbiausių uždavinių bus vykdyti JTO reformas. Tam prireiks ypatingų vadovo įgūdžių. Vaira Vykė-Freiberga yra ne tik žinomas asmuo, turintis daug puikių savybių, jos darbai įrodo, kad ji yra atkakli moteris, gebanti mesti iššūkį, kaip ji sako: „Vaikinų klubui“. Ji turi daug patirties įgyvendinant reformas, tai patvirtina ir teigiami pokyčiai, vykę Latvijos Respublikoje. Tuo galime didžiuotis ir mes – lietuviai. Manau, kad kalbanti tiek daug kalbų, sukaupusi daug psichologijos žinių ir turinti neįkainojamos patirties tarptautinių santykių srityje, Latvijos Respublikos Prezidentė yra svarbus konkurentas kitiems kandidatams į šias aukštas pareigas. Ji yra harizmatiška, užburianti asmenybė, galinti daryti įtaką aplinkiniams. Taigi mes, lietuviai, ją palaikome ir remiame.

Žinome, kad tai yra pirmas kartas, kai JTO generalinio sekretoriaus pareigoms pasiūlomas kandidatas iš Rytų arba Vidurio Europos valstybių. Jau vien tai, kad Latvijos Respublikos Prezidentė yra kandidatė į šias aukštas pareigas, liudija pasauliui, kad Latvija ir Baltijos šalys yra stiprios. Nuoširdžiai tikimės, kad Vaira Vykė-Freiberga taps JTO vadove.

Reikia ieškoti vaistų, kaip pagydyti „nepasitikėjimo ligą“

Jūs esate buvęs ambasadoriumi ir Estijoje. Taigi gal kaip žmogus iš šalies galėtumėte atsakyti į klausimą, dėl kurio nesutaria ir į kurį negali atsakyti mūsų pačių vadai: kodėl jau beveik antri metai Latvijoje yra aukščiausia infliacija iš visų Baltijos šalių?

Taikliai ir vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą yra labai sunku. Manau, kad aukštus infliacijos rodiklius Latvijoje lemia kelios aplinkybės. Mano galva, tarpusavyje yra susiję greitas ūkio augimas ir infliacija. Infliaciją didina ir kredito įsipareigojimų kiekis, kurio veikiama didėja vidaus vartojimas, o darbo našumas atsilieka nuo ekonomikos augimo ir algų didėjimo. Be to, tai nėra tik Latvijos problema.

Esu įsitikinęs, kad ruošiantis įvesti eurą, Latvijos ir Lietuvos infliacijos lygis atitiks Mastrichto sutarties nustatytus reikalavimus.

Jūsų pirmtakas prieš pusantrų metų pasakė, kad įstojus į Europos Sąjungą dalis visuomenės neteko susidomėjimo kaimynais, nebežinome, kas vyksta čia pat – už sienos. Ar Latvijos ir Lietuvos forumo abiem kongresams pavyko šį susidomėjimą atnaujinti?

Jau tai, kad 2005 m. rugsėjį prasidėjo Lietuvos ir Latvijos forumas ir tai, kad mes buvome liudininkai, kaip vyko antrasis forumo kongresas, liudija, kad yra susidomėjimas Lietuvos ir Latvijos dvišaliais santykiais. Šis susidomėjimas tik didėja ir stiprėja.

Negaliu paneigti, kad dar yra daug darbų, reikia skatinti ne tik įvairiausių institucijų bendradarbiavimą, pasienio ryšius ir kitas sritis, tačiau svarbiausias uždavinys, kurį savo sveikinimo kalboje nurodė mūsų užsienio reikalų ministras, yra tarpusavio „nepasitikėjimo ligos“ gydymas. Reikės labai ir nuoširdžiai pasistengti. Neretai pasitaiko, kad vienas į kitą žvelgiame kaip į konkurentą, taip švaistome laiką ir jėgas, kad nepralaimėtume tos įsivaizduojamos konkurencinės kovos. Taip tarpusavio santykiai tikrai negerėja. Vienas pavyzdžių: rugsėjo 21 d. Rygoje vykęs susitikimas. Jame dalyvavo lietuvių ir latvių verslininkai, abiejų valstybių ambasadoriai, įmonių vadovai. Buvo labai atviras, dalykinis susitikimas, tačiau kažkurio banko atstovas pareiškė, kad „Mes jaučiame Lietuvos ekspansiją...“ Priminiau jam, kad Rygoje vyksta Baltijos forumas, kad yra šventė, kažin, ar šiomis dienomis nevertėtų kalbėti apie keitimąsi patirtimi ir draugyste, o ne apie ekspansija.

Manau, tarpusavio nepasitikėjimui mažinti reiktų nemažai bendrų pastangų dėl tikrai konkrečių dalykų.

Beje, nuo kalbų perėjome prie darbų. Nepamiršdami klausimų, kuriuos turi spręsti institucijos, ėmėmės tų, kurie išsprendžiami visuomenės ir bendruomenės jėgomis. Sulaukėme paramos Lietuvos užsienio ministerijos iniciatyvai, kad pasienio mokyklose jaunuoliai galėtų mokytis kaimynų kalbą. Šiuo metu dešimtys Latvijos ir Lietuvos studentų dirba pasienio mokyklose ir dėsto lietuvių ar latvių kalbą.

Pradėjome spręsti ir svarbesnius klausimus. Pavyzdžiui, kaip pasiekti, kad pasitelkus televiziją kaimynų kalba pasiektų kiekvieną kiemą ir ji skambėtų ne tikai forumo metu ar politikų susitikimuose, bet ir kasdien kiekvienoje troboje. Šiuos ir kitus klausimus sprendžia vyriausybės.

Kai kalba arti širdies

Dėl televizijos laidų mainų buvo kalbame prieš metus Kaune.

Prieš atvykdamas į antrąjį kongresą Latvijos universitete, pažvelgiau į Lietuvos ir Latvijos forumo pirmojo kongreso kvietimą. Padariau išvadą, kad dokumente minima daug darbų, kurie per metus nė kiek nepajudėjo: nepanaikinta pasų kontrolė ir kitos procedūros abiejų šalių pasienyje, nieko negirdėjau apie Baltų kultūros kapitalo forumo steigimą, apie lėšų skyrimą lietuvių kalbos mokymui latvių mokyklose, apie galimybes plačiau studijuoti broliškos tautos istoriją, abiejų valstybių televizijos nepradėjo keistis reguliariomis kultūros ir švietimo laidomis. Suprantu, kad visko nepadarysi per metus. Gali būti, geresni rezultatai pasiekti versle ir plėtojant turizmą, tačiau žmogus ne tik duona sotus...

Reikia pripažinti, kad negaliu pritarti jūsų klausimo pozicijai. Negalima paneigti, kad darbai, kuriuos minite ir kurie paminėti pirmojo kongreso rezoliucijoje, iš tikrųjų nėra baigti. Manau, kad tai tikrai nereiškia, kad kvietimas turėjo tik deklaratyvų pobūdį ir jame paskelbti klausimai yra primiršti. Jau sakiau, kad esame pradėję dirbti.

Pirmiausiai noriu priminti, kad Latvijos Saeime ir Lietuvos Seime yra sudarytos parlamentų bendradarbiavimo grupės, kurios susitiko jau du kartus ir nagrinėjo forumo iškeltas problemas, ieškojo galimų sprendimų. Šie klausimai nėra palikti be dėmesio, juos dvišaliuose susitikimuose sprendžia valstybių, vyriausybių vadovai. Tariamasi dėl ekonominio bendradarbiavimo, energetinės nepriklausomybės, kultūros ryšių vystymo, pasienio sąsajų tvirtinimo.

Noriu priminti, kad visas šias problemas išspręsti nėra lengva, jos kaupėsi dešimtmečiais, taigi joms spręsti būtinas laikas. Tikiuosi, kad drauge mums pasiseks pasiekti rezultatų.

Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, eidamas ambasadoriaus pareigas Latvijoje, labai greitai išmoko latviškai. Gal ir jūs galvojate mokytis latvių kalbos?

Ar galėčiau ir jūsų paklausti?

Prašom!

Jūs buvote forumo kongrese ir girdėjote, kad savo kalbą baigiau latviškai. Kaip manote, ar man sekasi mokytis?

Jūsų rezultatai tikrai pagirtini.

Stengsiuosi, kad rezultatai gerėtų. Latvių kalba man artima, didžiuojuosi, kad vis dažniau tenka prabilti latviškai. Mokysiuosi.

 Kalbėjosi: Andris Spruogis