Naujienos

Šią savaitę vyko metinis Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavimas. Jo metu, primenant diplomatams apie būtinybę dirbti Lietuvai bei raginant juos dalytis tarnyboje įgyta patirtimi, kartu tam tikra prasme buvo nubrėžtos Lietuvos užsienio politikos kryptys, kurių turėtų laikytis Lietuvos diplomatinis korpusas.

Tarp tradicinių Lietuvos Rytų politikos vykdymo, strateginės partnerystės su Lenkija gilinimo bei transatlantinių ryšių stiprinimo uždavinių pabrėžtas ir Lietuvos konkurencingumo tarptautinėje arenoje didinimas bei su tuo susijęs Lietuvos strateginių ryšių su Skandinavijos šalimis, kaip konkurencingos ekonomikos bei žinių visuomenės kūrimo ir plėtro lyderėmis, atnaujinimas ir stiprinimas. Kai kurių ekspertų teigimu, tai yra visiškai naujas Lietuvos užsienio politikos etapas, kuris, dalies manymu, turėjo būti pradėtas jau seniai.

Kreipdamasis į metinio diplomatų suvažiavimo proga surengtos konferencijos „Lietuvos konkurencingumas“ dalyvius užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas teigė: „Puikiai suvokiame būtinybę tapti konkurencinga valstybe, tačiau dabartinis Lietuvos konkurencingumo lygis ir tendencijos verčia ne susimąstyti, bet veikti. Jeigu norime žengti koja kojon su laiku, siekiame gerovės ir stabilumo, turime būti tarp geriausių.“

Kaip tokiais tapti, patirtimi ir žiniomis konferencijoje dalijosi Suomijos inovacijų fondo prezidentas Esko Aho, Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinio direktorato direktorius Peteris Stubas Jorgensenas, Briuselio laisvojo universiteto ekonomikos profesorius, Briuselio Europos ir pasaulio ekonomikos laboratorijos (BRUEGEL) vyresnysis bendradarbis Andre Sapiras. Pastarasis, davęs interviu „Atgimimui“, teigė, kad  Lietuva Europos Sąjungos kontekste dėl įvairių priežasčių nėra geriausia, tačiau turi nemažai potencialo ir galimybių tokia tapti.

– Esate minėjęs, kad įvykusi Europos Sąjungos plėtra yra tiesiog „puiki galimybė”. Ką turėjote galvoje?

– Kai aš sakiau, kad tai yra didelė galimybė, turėjau galvoje ne tik naująsias Europos Sąjungos (ES) nares, bet visą šalių bloką apskritai.

ES yra labai skirtinga: šalyse narėse skirtingos socialinės politikos, mokesčių sistemos, produktyvumo lygis, vyriausybės išlaidos ir dar daug kitų dalykų. Be to, joje vyksta įvairūs dinamiški procesai. Taip pat galvoje reikėtų turėti ir globalią aplinką, kuri  keičiasi nepaprastai greitai. Užtenka paminėti  Kiniją, Indiją... Tad keičiasi Europa,  keičiasi ir pasaulis, o svarbiausias klausimas, kurį sau turėtume iškelti, – kaip šiuos pokyčius suderinti tarpusavyje ir pasiekti teigiamų rezultatų?

Kalbant apie įmonių konkurencingumą visoje Europoje, labai svarbus veiksnys – atsiradusi galimybė perkelti ekonominę veiklą iš vienos vietos į kitą, ypač kalbant apie gamybos sektorių, tai yra jo perkėlimą iš Vakarų Europos į rytinę žemyno dalį.

Iš to laimi kiekvienas: „senosios“ Vakarų Europos  kompanijos perkelia gamybą į Rytų Europą, nes ten didėja jų pelnas. Tuo tarpu į naująsias šalis nares atėjusios kompanijos kartu atneša naujas patirtis ir „žinojimą“. Ir aš kalbu ne vien apie naujausias technologijas. Kalbu apie išmanymą, kaip kuo veiksmingiau imtis verslo, kaip išsilaikyti konkurencijos sąlygomis, o tai nėra taip jau lengvai išmokstama.Kita vertus, tą galima perimti arba per lietuvius, kurie išvyksta dirbti į Didžiąją Britaniją ir Airiją ir vėliau grįžta, arba per į šalį atėjusias užsienio kompanijas.

Kitas svarbus aspektas yra tai, jog vykstantis gamybos judėjimas savo ruožtu kelia tvirtai veikiančio socialinio modelio poreikį, kuris garantuotų du ypač svarbius dalykus darbo rinkoje: lankstumą ir saugumą. Žmonės turi jaustis tvirtai pereidami iš vienos darbovietės į kitą ir kartu būti užtikrinti, kad, pavyzdžiui, nedarbo atveju jais bus pasirūpinta. Tai turi būti sistema, kuri ne tik gina darbuotojus, tačiau ir skatina jų iniciatyvas dirbti toliau.

Taigi turime du viename: besikeičiantį verslą, kuris juda iš vienos vietos į kitą, ir su tuo susijusį tinkamo socialinio modelio poreikį, kuris padėtų darbuotojams prisitaikyti prie vykstančių permainų Europos viduje ir  visame pasaulyje.

Taip aš suprantu galimybes. Ir kalbu apie visą ES – ir senąsias, ir naująsias jos nares.

– Tad Lietuva šiuo atveju turėtų būti pasirengusi priimti užsienio investuotojus ir sutvarkyti savo socialinę sistemą.

– Tikrai taip. Kol kas Lietuvai šioje srityje ne itin sekasi. Reikia pripažinti, kad ji nėra pirmoji Europoje, o apie tai investuotojai pagalvoja. Tad Lietuvai pirmiausia reikėtų įvertinti tuos veiksnius, kurie trukdo jai tapti  šalimi, patrauklia investuotojams.

Vienas iš tokių veiksnių – jos geografinė padėtis. Pavyzdžiui, Čekija šiuo požiūriu užima kur kas geresnę vietą. Ji ribojasi su Vokietija, kurios kompanijos dalį savo veiklos yra linkusios perkelti į kaimynines šalis. Mažos gabenimo sąnaudos ir buvimas arti yra didelis privalumas.

Tuo tarpu Lietuva turi atrasti savo geografinės padėties privalumus ir juos išnaudoti. Kad ir, tarkim, puoselėti dėmesį Skandinavijos investuotojams.

– Kokiais dar privalumais galėtų pasinaudoti Lietuva?

– Lietuvos privalumas yra tai, jog itin didelė gyventojų dalis turi aukštąjį išsilavinimą. Nepaisant to, kad yra sunkumų su jo kokybe, skaičius yra gana reikšmingas veiksnys. Dar vienas dalykas yra didelė emigracija, kurią aš vertinčiau kaip pozityvų reiškinį.

Tai visiškai natūrali šalies plėtros fazė. Kol kas atlyginimai Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje yra didesni, tad žmonių noras ten vykti ir užsidirbti yra visiškai suprantamas. Pavyzdžiui, Airija, kuri šiuo metu pateikiama kaip sėkmės pavyzdys, visai neseniai buvo ta šalis, iš kurios žmonės, ieškodami didesnių galimybių, emigravo daugiausiai į Didžiąją Britaniją. Tačiau po tam tikrų reformų Airija sugebėjo susigrąžinti dalį savo piliečių, o buvusios emigracijos sukurtas tam tikras tinklas tapo abipusiškai naudingas – emigrantams ir  pačiai Airijai.

Lietuva, būdama pakraštyje, nėra patraukli imigrantams, tad joje trūksta žmonių, kurie atvyktų į šalį su naujomis idėjomis ir planais. Turint galvoje šiuo metu vykstančią didelę pačių lietuvių emigraciją, taip pat reikia prisiminti, kad dalis jų grįš puoselėdami naujas idėjas ir arba čia kurs savo verslą, arba dirbs, tarkim, Didžiosios Britanijos kompanijų filialuose Lietuvoje.

Emigraciją Lietuva turėtų paversti „nauja galimybe“. Jūs turite didelę diasporą, kuri turi didžiulį potencialą uždirbti pinigus, siūlyti idėjas, naujus būdus, kaip plėtoti verslą. Tačiau tam, kad šios galimybės būtų išnaudotos, Lietuva turėtų sukurti tokias sąlygas, jog jos piliečiai norėtų grįžti ir parodyti sukauptą patirtį.

– Jūs esate sakęs, kad Lietuvai, kaip vos prieš trejetą metų į ES įstojusiai valstybei, artimiausius dvidešimt metų iš esmės nereikia nieko daryti, o mažiausiai 5 proc. ekonomikos augimas atsiras pats savaime. „Belieka tik atverti langus ir nedaryti klaidų.” Kokios būtų tos klaidos, kurių reikėtų vengti?

– Žvelgiant hipotetiškai, iš vyriausybės pusės, grėsmės taip ir nesulaukti to ekonominio augimo galėtų kilti dėl netinkamo valstybės biudžeto sudarymo ir administravimo. Susidaręs didelis biudžeto deficitas, netinkamai leidžiami biudžeto pinigai ir iš to kylantis mokesčių didinimo poreikis labai sumažintų Lietuvos patrauklumą investuotojams. Taip pat, kalbant apie Lietuvos konkurencingumą, jam skaudžiai atsilieptų didelė infliacija.

Dar viena didelė klaida, kurią galėtų padaryti Lietuva, būtų nepakankamas taupymas ir investavimas. Kalbu apie investicijas iš biudžeto ir apie privatų kapitalą. Reikia būti kantriems, nes kantrybė tam tikra prasme ir yra investicija. Tai yra mąstymas apie rytdieną. Tai nėra lengva, o ypač Lietuvai, kuri ką tik pergyveno kardinalius politinės ir ekonominės sistemos pokyčius. Natūralu, kad šiuo metu žmonės yra ypač aktyvūs vartotojai visais lygmenimis. Tačiau gyvenimas tik šia diena galėtų būti pati didžiausia klaida.

Pakartosiu – mąstyti apie ateitį nėra lengva, tačiau reikia prisiminti, kad begalinis vartojimas nematant perspektyvos paprasčiausiai išsekins šalį ir jūs pajusite „idėjų badą“. Tiesiog nebeliks potencialo atsinaujinti.

– Tačiau globalizacijos procesų veikiamame ir ypač greitai besikeičiančiame pasaulyje Lietuvai kažkaip reikia judėti greičiau ir prisivyti jau pažengusias šalis.

– Tai turi būti daroma kantriai, žingsnis po žingsnio. Tam reikalingos investicijos į mokslą, vidurinį bei aukštąjį išsilavinimą. Bėgimas šiuo atveju reikštų nepakankamą ateities iššūkių įvertinimą, nes plėtra turėtų vykti sistemiškai, kaip ir sakiau, žingsnis po žingsnio. Lietuva negali jau rytoj būti Suomija. Jai ir nereikia. Tai neturėtų prasmės.

– Minint Suomijos „sėkmės istoriją”, neretai yra pabrėžiamas tam tikrų krizių kaip naujų idėjų katalizatorių vaidmuo. Ar Lietuvai taip pat reikėtų išgyventi krizę, kad ji taptų ekonomiškai stipri ir patraukli investuotojams?

– Na, kalbant apie krizes kaip katalizatorių, jų, mano manymu, labiau reikėtų Vakarų Europai. Lietuva išgyveno didžiulį sukrėtimą išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos. Juk tai, kokią ekonominę, politinę aplinką jūs turėjote prieš dvidešimt metų ir kokią turite dabar, yra du visiškai skirtingi dalykai.

Tai, ko dabar reikia Lietuvai, yra kantrybė. Reikia investuoti, kurti verslui palankią aplinką ir imti pozityviai mąstyti bei lanksčiau taikytis prie kintančių sąlygų. Aš nesu tikras, dėl kokių konkrečių priežasčių Lietuva negali pritraukti užsienio investuotojų, tačiau akivaizdu, jog yra ženklų, rodančių, kad šį tą reikia keisti.

Manau, Lietuvos stiprybė yra tai, jog ji maža, ganėtinai atvira šalis, lietuviai yra išsilavinę, dalis jų dirba užsienyje. Šalies kaimynystė su Skandinavija taip pat yra didelis privalumas. Reikia tiesiog atrasti savo galimybes.

Buvęs Suomijos premjeras Esko Aho apie savo šalies sėkmės receptą:

- ilgalaikės investicijos į mokslą ir išsilavinimą;

- Suomijoje niekada nebuvo protestuojama prieš inovacijas ir naująsias technologijas;

- dėl sunkių gyvenimo sąlygų suomiai suvokia, kad kiekviena priemonė gali būti panaudota. Jie nebijo pasitikėti inovacijomis ir technologijomis;

- 3,3 proc. Suomijos BVP investuojama į tyrimus ir technologijų plėtrą;

- inovacijos priešingybė – imitacija. Suomiai, skirtingai nei lietuviai, neimituoja, jie kuria patys;

- inovacijos neįmanomos be resursų mobilumo;

- wunderland, patogios aplinkos sukūrimas, yra aukšto konkurencingumo garantija.

Apie naujuosius Lietuvos užsienio politikos akcentus ir iššūkius rašo Ieva Baubinaitė.