Naujienos

Keturi Lietuvos archeologai pasauliui atvėrė karų nualinto Afganistano lobynus. Kad prisiliestų prie senovės palikimo, jiems dažniau prireikdavo diplomatijos, o ne kastuvų.

Išsipildė slapčiausi norai

Spalio mėnesį Lietuvos archeologai įgyvendino maždaug prieš metus kilusį sumanymą.

Beveik dvi savaites archeologijos projektų centro „Antiqua“ mokslininkai Afganistano Goro provincijoje ieškojo istorijos, archeologijos ir kultūros paveldo liekanų.

Pirmąją Lietuvos archeologų ekspediciją į Afganistaną - keturių lietuvių žvalgybinę misiją - rėmė Užsienio reikalų ministerija.

Per trumpą laiką Goro provincijoje aptikta 11 anksčiau nežinomų archeologijos objektų. Daugiausia tai Vidurio Azijai būdingų gyvenviečių liekanos, ankstyvieji įtvirtinimai ir viduramžių tvirtovės.

„Kelionė pranoko net slapčiausius mūsų lūkesčius, apie tai nė nesvajojome, - sakė misijos mokslinis vadovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros profesorius Aleksiejus Luchtanas. – Pasijutome XIX amžiaus archeologais, kurie pirmieji susipažino su nepaliestais Vidurio Azijos paminklais.“

Pasirengti buvo sunkiau

Didžiausi išbandymai lietuvius užgriuvo ne Afganistane, o dar rengiantis tolimai kelionei. Žinynuose, internete ir kitur buvo beveik neįmanoma rasti informacijos apie Afganistano paveldą.

„Tai karų nualinta valstybė, ir mokslas joje daug dešimtmečių niekam nerūpėjo, kaip ir afganų paveldas“, - pasakojo profesorius.

Iš religinių paskatų 2001 metais Talibano judėjimo šalininkai sugriovė VI–IV amžių prieš mūsų erą pastatytas Budos statulas Bamiane, kurias UNESCO priskyrė pasaulinio paveldo paminklams.

Padėjo vietos gyventojai

Pagrindinis lietuvių archeologų kelrodis buvo žemėlapis su vietovardžiais. Buvusios gyvenvietės po daugelio šimtmečių pavirto plokščiomis kalvomis, kurias vietos gyventojai šiandien vadina „tapa“.

„Būtent tas vietas ir tikrinome, - prisiminė „Antiqua“ centro vadovė Daiva Luchtanienė. Važinėjome po kaimus, ir afganai, su kuriais bendravome per vertėją, mums parodydavo, kur yra mūsų žvalgomos vietos.“

Tarp ekspedicijos dalyvių profesorius A.Luchtanas buvo vienintelis žmogus, iki šiol bent truputį susipažinęs su Vidurio Azijos kultūros paveldu. Maždaug prieš 25 metus jis dalyvavo keliose panašiose ekspedicijose Uzbekistane ir Turkmėnijoje.

„Tos žinios pravertė Afganistane, nes bent apytiksliai galiu pasakyti, kur žvalgomoje vietovėje gali būti buvusi gyvenvietė“, - sakė A.Luchtanas.

Skubėdavo iki sutemų

Goro provincija, kurios atstatymui vadovauja Lietuvos kariai, užima apie 40 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Tai didelė teritorija, prilygstanti dviem trečdaliams Lietuvos.

„Per trumpą laiką išžvalgyti tokio ploto neįmanoma, todėl kasdien nuo provincijos sostinės Čagčarano nuklysdavome tik apie 30-40 kilometrų“, - pasakojo D.Luchtanienė.

Mokslininkai keldavosi anksti ryte ir stengdavosi iki sutemų sugrįžti į karinę bazę. Net palyginti ramioje Goro provincijoje užsieniečiams nepatariama nakvoti už bazės ribų.

Į sunkiai pasiekiamas vietas archeologai važiavo visureigiais. Vieno jų vairuotojas lietuvius nuvežė į savo gimtąjį kaimą, kur svečiams buvo iškeptas ėriukas. D.Luchtanienei afganai pasirodė kaip itin svetingi žmonės, nors į kai kuriuos kaimus vairuotojas, dalyvavęs Afganistano ir Sovietų Sąjungos kare, patardavo nevažiuoti. „Jeigu turėčiau automatą, galėtume ir ten nuvykti, bet jo neturiu“, - sakė vairuotojas.

Provincijoje yra daugybė vietos genčių vadų. Kai kurie jų priešiškai nusiteikę svetimšaliams. Kituose žvalgybiniuose reiduose archeologus lydėjo Lietuvos kariai.

Pateikė trumpą sąrašėlį

Iki šiol Goro provincija garsėjo sunkiai pasiekiamoje Hari Rudo ir Džam Rudo upių santakoje stovinčiu 62 metrų aukščio Džamo minaretu, pastatytu dar XII amžiuje. Jis mena provincijoje klestėjusią Guridų dinastiją. Minaretas įtrauktas į UNESCO pavojuje esančių Pasaulio paveldo vietovių sąrašą. Nuo 2000 metų UNESCO finansuoja minareto tyrimus ir jo sutvirtinimo darbus.

„Norėjome įsitikinti, ar Afganistanui apskritai reikalinga mūsų pagalba, pavyzdžiui, sudaryti archeologinių objektų registrą“, - pasakojo D.Luchtanienė.

Vietos valdžia mokslininkams pateikė 21 paveldo objekto sąrašą, kuris tilpo ant vieno popieriaus lapo. Kultūros paminklai Afganistane neturi net specialių pasų, kuriuose nurodoma tiksli objekto vieta ir požymiai. Lietuviai lankėsi iki šiol europiečių netyrinėtose vietovėse.

Kapų plėšikų pėdsakai

Į sostinę Kabulą archeologai kolegoms afganams nuvežė tris dėžes suklasifikuotų radinių.

„Tai daugiausia keramikos dirbinių liekanos, kurios gulėjo tiesiog po atviru dangumi“, – iki šiol priblokštas netikėtų radinių pasakojo profesorius A.Luchtanas.

Kai kuriuose archeologijos objektuose lietuviai pastebėjo iki pusantro metro gylio duobes. Manoma, kad Talibano valdymo metu čia ieškota brangenybių.

Tūkstančiai radinių buvo matyti visur, kur tik nuvykdavo ekspedicijos dalyviai. „Vienoje vietoje tiesiog akys raibo nuo archeologinių liekanų, kurių tiek daug, kad neaišku, kiek reikėtų savivarčių joms išvežti“, - prisiminė D.Luchtanienė.

Archeologė neabejoja, kad, pradėjus rimtus kasinėjimus, būtų galima nustebinti pasaulį. 2000-3000 metų priešų mūsų erą radiniai turėtų būti apie 12 metrų gylyje.

Afganistanas laikomas vienu žmonijos civilizacijos lopšių, kur susipynę budistinis ir musulmoniškasis laikotarpiai. Viduramžiais dabartinėje Goro provincijoje driekėsi vienas Didžiojo šilko kelio karavanų maršrutų. Lietuviai keliavo ten, kur kadaise praėjo didieji karžygiai Čingischanas ir Aleksandras Makedonietis.

Gediminas STANIŠAUSKAS