Naujienos

Pedagogė, mokiusi vaikus sąžiningai gyventi, pati paslydo. Tai, kad gyvenimas laisvėje – nuostabus, suprato tik atsidūrusi už grotuotų langų. Jurga, trokšdama įspėti patiklius žmones, man parašė iš kito Žemės pusrutulio – tango ritmais alsuojančios Argentinos, kur prieš pustrečių metų buvo nuteista už narkotikų gabenimą. Buenos Airių moterų kalėjime ji sutiko ir daugiau lietuvių, nuteistų už tą patį. Laiškuose iš Pietų Amerikos 35 metų moters liejama širdgėla skambėjo lyg vienišas aidas, ištrūkęs iš storų kalėjimo sienų. Lyg anoniminis beldimasis į tūkstančius širdžių, neieškant nei užuojautos, nei pagalbos.

Jurga – netikras Buenos Airėse kalinčios lietuvės vardas. Tačiau patirtis – tikra. Apie savo gyvenimą buvusi mokytoja ryžosi papasakoti dėl vienintelės priežasties: kad jos spygliuoto kelio nepasirinktų kiti lengvų pinigų ištroškę tautiečiai.

Su kaline susirašinėjau porą mėnesių. Jurga laiškus rašydavo ranka ir juos patikėdavo Lietuvos ambasados Argentinoje darbuotojams. Šie nuskenuotus rankraščius elektroniniu paštu siųsdavo man.

Jurga pasakojo augusi darnioje katalikų šeimoje netoli Vilniaus. Su pagyrimu baigusi vidurinę mokyklą, po to Šiaulių pedagoginį universitetą, moteris kelerius metus dirbo pradinių klasių mokytoja.

Netrukus ji ištekėjo, susilaukė dukters. Vėliau paliko mokytojos darbą ir ėmėsi individualios veiklos.

„Šeimoje netrūko nei pinigų, nei meilės, nei šilumos, nei švelnumo. Duktė mums su vyru buvo kaip palaima“, – viename laiške rašė Jurga.

Tačiau po kelerių metų santuoka iširo. Jurga nepaaiškino, dėl ko.

Verslininkės gyslelę turinti moteris gyveno laisvai, pinigų per daug neskaičiuodavo. Įsigijo du butus skirtinguose miestuose. Vieną nuomojo.

Gal ir toliau jos gyvenimo kelias būtų buvęs lyg rožėmis klotas, jei ne atsitiktinė, kaip tuomet Jurga manė, pažintis su vienu vyruku prieš trejus metus. Tuo metu jos vienturtei dukteriai buvo devyneri metai.

Naujasis draugas moteriai pasiūlė gerai užsidirbti atlikus vieną nesunkų „darbelį“. Jurga žinojo, kad iš vienos šalies į kitą skrandyje turės pergabenti kvaišalus.

„Esu linksma, veikli, mėgstu nuotykius, pasitikiu žmonėmis. Gal esu per daug atvira ir lengvai pasiduodu kitų įtakai. Tas vyrukas greitai perprato mano būdą, suprato, kad mėgstu bendrauti, esu smalsi, moku anglų kalbą“, – rašė lietuvė.

Sutikusi imtis rizikingo „darbelio“, Jurga manė, jog užsidirbs krūvą pinigų ir susiremontuos būstą.

„Žinojau, kad kažkiek rizikuoju, bet man sakė, jog prieš tai nė vienas neįkliuvo. Naiviai tikėjau. Taip pat manau, jog galvoje įvyko kažkoks užtemimas“, – pasiaiškino Jurga.

Narkotikai nebuvo vien žodis, perskaitytas žurnale ar skambantis kitų lūpose. Anksčiau Jurga pati yra bandžiusi narkotikų.

Tačiau net žinodama, kaip aplinkiniai kenčia nuo siaubingos priklausomybės ir kad gal kada nors jos pačios dukteriai prekeiviai gali pasiūlyti narkotikų, Jurga ryžosi tapti jų kurjere.

Ji su tuo vyruku išskrido į Argentinos sostinę Buenos Aires. Porelė dvylika dienų ten smaginosi. Nors gyveno nebrangiuose viešbučiuose, vaikščiojo po kavines. Gyvenimas atrodė lyg smagus nuotykis.

Nereikėjo mokėti nei už kelionės bilietus, nei už pragyvenimą. Jurga nesiaiškino, kas finansavo jos kelionę į kitą žemyną.

Argentiniečiai, su kuriais bendravo, apie Lietuvą nebuvo girdėję.

Kai oro uoste ją ir palydovą sustabdė muitininkai, moteris suprato, kad tai – pabaiga. Lietuviai savo skrandyje gabeno kokainą, kuris nedideliais kiekiais buvo supilstytas į kapsules.

Sulaikoma Jurga prisiminė dukterį, motiną, draugus. Artimiesiems ji buvo sakiusi, jog vyksta į smagią kelionę. Žinojo, kad duktė jos laukia grįžtančios su lauktuvėmis. Lagamine savo vienturtei Jurga vežė dovanų.

Bet laimė per kelias sekundes sugriuvo lyg kortų namelis.

Iš oro uosto areštuotus lietuvius nuvežė į kalėjimo ligoninę, kur iš skrandžio buvo pašalintos kapsulės su narkotikais. Po to jie davė parodymus policijoje.

„Niekas mūsų daug neklausinėjo. Užteko fakto – bandymas gabenti narkotines medžiagas“, – rašė lietuvė.

Teismas įvyko praėjus vos kelioms dienoms nuo suėmimo. Į posėdį buvo pakviesta lietuvė vertėja.

Jurgą nuteisė kalėti dvejus metus ir šešis mėnesius.

Vietiniai už narkotikų gabenimą baudžiami nuo 4,6 iki 5,5 metų laisvės atėmimo bausme. Užsieniečiams laikas sutrumpinamas perpus.

„Ten niekam neįdomu, ar vežei vieną gramą narkotikų, ar dešimt kilogramų. Bausmė beveik vienoda. Neatsižvelgiama ir į tai, ar anksčiau buvai teistas, ar augini vaikų“, – rašė lietuvė.

Nusikaltėliai linkę pasinaudoti greituoju teismu. Teisėjas prasižengusiam žmogui pasiūlo nuosprendį, kurį tas neprieštaraudamas pasirašo. Nėra prasmės bylinėtis, nes bausmės laikas gali dar pailgėti. Teisėsaugos darbuotojai būna pikti gavę papildomo darbo.

Jurga irgi pasirašė nuosprendį neprieštaraudama. Prieš kelias dienas ji buvo atšventusi 33-ąjį gimtadienį.

Į moterų kalėjimą ją, alkaną ir sušalusią, atvežė apie antrą valandą nakties. Kai už nugaros užsitrenkė sunkios kalėjimo durys, moteris suprato patekusi į pragarą.

„Didelėje patalpoje stovėjo trys eilės dviaukščių lovų. Visur buvo prikabinėta skalbinių. Šioje erdvėje glaudėsi apie šešiasdešimt moterų. Joms buvo skirti du tualetai ir du dušai“, – rašė Jurga.

Antrą valandą nakties didžioji dalis kalinių nemiegojo. Moterys, susėdusios lanku ant apatinių gultų, per šiaudelį traukė tamsų skystį. Viena sriūbtelėjusi indą su gėrimu perduodavo kitai.

Vėliau Jurga sužinojo, jog kalinės gėrė tradicinį šalies gėrimą – matę.

„Naktį tarp kalėjimo sienų virte virė gyvenimas. Ten buvo visokių moterų – tamsiaodžių ir šviesių, senų ir visai jaunučių“, – viename laiške pasakojo Jurga.

Patalpoje prie stalo sėdėjo kelios moterys. Jurga jau pirmąją naktį suprato, kad stamboka tamsiaodė yra kalinių vadė.

Ji gana draugiškai pasiūlė Jurgai atsisėsti, pasiteiravo, iš kur naujokė atvyko ir ką iškrėtė. Išklausiusi Jurgos istorijos, vadė lietuvei išvirė arbatos ir iškepė kiaušinių.

Po to juodaodė nuėjo prie viršutiniame gulte miegančios kalinės, pažadino ją ir liepė nusileisti į pirmą aukštą pas kaimynę. Kalinė pakluso, o jos vieta atiteko lietuvei.

Rytą kalėjimo aplinka pasirodė dar baisesnė. Visur buvo purvina, dvokė.

Viena senbuvė, kalbanti angliškai, paaiškino kalėjimo taisykles.

Nuteistoji sužinojo, jog kartais kalines išveža susitikti su advokatais ir teisėjais.

„Į teismą išveža apie antrą valandą nakties, kad ten būtum apie šeštą ryto. Iš pradžių pasodina ant betoninių grindų ir reikia laukti gal penkias valandas, kol iškvies pas advokatą ar teisėją. Pokalbis trunka apie pusvalandį.

Po to vėl liepia sėstis ant žemės, kol atvažiuoja kalėjimo prižiūrėtojai pasiimti. Valandos slenka lėtai. Sušalusi ir alkana naktį grįžtu į kalėjimą. Būna praėjusi para“, – išgyvenimus liejo Jurga.

Likimo draugės jai sumetė savų drabužių, mat nuteistieji jų negauna. Kas ką turi, tuo ir rengiasi.

Jurga už grotų pateko taip, kaip stovi – be savo bagažo. Vėliau drabužiai atvežami ir atiduodami. Bet ne visi – tiek tie, kuriuos praleidžia kalėjimo prižiūrėtojos.

Draudžiamos drabužių spalvos: juoda, pilka, rusvai žalsva. Neleidžiama vilkėti apdarų su gobtuvais. Kaliniams draudžiama turėti pirštines, šalikus, kremus stikliniuose indeliuose, dezodorantus, aukštakulnius batelius.

Jau pirmąją savaitę kalėjime Jurgą aplankė Lietuvos ambasados atstovas. Išvydusi tautietį moteris apsiverkė, norėjo pulti ant kaklo, tarsi nepažįstamasis būtų buvęs jos tėvas.

Jurga džiaugėsi iš Lietuvos ambasados darbuotojų sulaukusi pagalbos, lietuviškų knygų, popieriaus, vokų.

Pagaliau ji gavo progą susisiekti su namiškiais. Surinko savo namų telefono numerį ir išsigando. Širdis pasiutusiai daužėsi, kai reikėjo pasakyti: „Labas, mama. Aš esu kalėjime“.

Jurga savo vienturtei dukteriai kurį laiką nesakė tiesos. Aiškino, jog pagal kontraktą dirba užsienyje.

Kalėjime darbo nebuvo. Dienos slinko lėtai ir nuobodžiai. Jurga pramoko ispanų kalbos. Kad neišprotėtų, beveik kasdien motinai rašė laiškus – norėjo kam nors apverkti savo dalią.

Prižiūrėtojai akylai stebėdavo nuteistųjų elgesį. Kiekviena kalinė tikėjosi, jog už gerą elgesį po kurio laiko bus perkelta į geresnį kalėjimą.

Nors kalėjime būdavo labai triukšminga, nuolat skambėjo muzika, muštynių nepasitaikė. Lietuvė čia praleido keturis mėnesius. Bet atrodė, kad prabėgo ketveri metai.

Dėl gero elgesio Jurga buvo perkelta į užsienietėms skirtą kalėjimą, kuris yra netoli oro uosto, apie 50 kilometrų nutolęs nuo Buenos Airių centro. Tai – didžiulis dviejų aukštų pastatas. Viduje švaru.

Kiekviena nuteistoji turi atskirą maždaug aštuonių kvadratinių metrų kamerą, kurioje beveik viskas – iš metalo. Stalas pritvirtintas prie sienos, yra klozetas, grotuotas langas ir lova. Metalinėse duryse – mažas langelis prižiūrėtojoms.

Visos kameros yra su grotomis, nes tai – sugriežtinto režimo kalėjimas.

„Mes, moterys, puošiame savo „namus“. Siuvame užuolaidas iš paklodžių, išsiuvinėjame ar išpiešiame dažais. Ant sienų priklijuojame spalvotų plakatų“, – rašė lietuvė.

Specialioje patalpoje kalinės laiko savo aštrius daiktus, valgymo įrankius, žirkles, maistą, kosmetiką.

Iš ryto jos gali pasiimti asmeninius daiktus, prieš tai pasirašiusios knygoje. Vakare daiktai turi būti grąžinti. Jei prižiūrėtojos pastebi, kad tarp grąžintų daiktų ko nors trūksta, atlieka kratą. Jei daiktą randa kurioje nors kameroje, jos gyventoją kelias paras laiko užrakintą.

Nuteistosioms drabužių dažniausiai atsiunčia artimieji. Po to kalėjime tarp nuteistųjų vyksta mainai.

„Grynųjų pinigų kalėjime negalima turėti. Tad atsiskaitome įvairiai: telefonų kortelėmis, cigaretėmis ar maistu. Kartais – darbu: skalbimu, mezgimu, masažais“, – laiškuose iš Argentinos kalėjimo rašė Jurga.

Ji ten dirba siuvykloje. Tai – didelė palaima. Už darbą mokami pinigai, bet įvardijami tik popieriuje. Jurga žino, jog uždirba apie 500-550 pesų per mėnesį (apie 700 litų). Tai jai suteikia progą kalėjimo parduotuvėje įsigyti maisto prekių ir pasigaminti kokį nors patiekalą.

Kalėjimo maistas – neskanus. Pusryčiams kalinės dažniausiai gauna pieno ir skrebutį su džemu, pietums – jautienos gabalėlį su kopūstų ar morkų salotomis. Beveik nė viena nuteistoji nevalgo šio maisto.

Poilsio zonoje stovi televizorius, rodantis penkias programas. Nuteistosios dažniausiai žiūri serialus apie meilę.

Jurga susirado draugių. Ji sutiko ir kelias lietuves, nuteistas jau vėliau, bet už tą patį – narkotikų gabenimą.

Po pusantrų metų, praleistų už grotų, moteris ryžosi dabar jau dvylikametei dukteriai atskleisti tiesą.

„Negalėjau ilgiau slėpti. Anksčiau jos niekada nepalikdavau, tad jai atrodė keista, kodėl taip ilgai negrįžtu namo“, – rašė Jurga.

Baigdama beveik kiekvieną laišką nuteistoji vis primena žmonėms, ypač moterims, pagalvoti apie jos istoriją, kai kas nors vilios lengvai užsidirbti. Jurga vylėsi, kad paviešinti jos laiškai pakreips kita linkme nors vieno žmogaus gyvenimą.

„Čia nėra su kuo pasikalbėti lietuviškai, tik sapnuose galiu apkabinti dukterį, čia sustoja laikas, išnyksta svajonės, čia mažai vilties.

Jokie pasaulio pinigai nekompensuos prarasto gyvenimo, vaiko ašarų. Iš visų jėgų stengiuosi neprarasti tikėjimo. Žinau, kad turiu būti stipri. Vieną dieną išeisiu į laisvę ir, laikydama rankose lėktuvo bilietą, skaičiuosiu minutes iki akimirkos, kai pagaliau vėl išvysiu dukters akis.

Tikiu, kad ši patirtis man bus gera pamoka. Laisvė – didžiulė dovana. Mylėkit savo šeimas, džiaukitės gyvenimu, kad ir koks sunkus jis jums kartais atrodytų“, – linkėjo Argentinoje už narkotikų gabenimą kalinti buvusi mokytoja iš Lietuvos.

Rūta Peršonytė, "Lietuvos ryto" korespondentė