Naujienos

Šalia Europos Konstitucijos Lisabonos strategija yra populiariausias žodžių derinys Briuselyje.

2000-aisiais Lisabonoje Europos Sąjungos valstybių vadovai patvirtino dešimties metų strategiją: ES turėtų tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia, žiniomis paremta pasaulio ekonomika, užtikrinančia ekologišką ekonomikos augimą, kuris savo ruožtu garantuotų daugiau ir geresnių darbo vietų bei naikintų socialinius skirtumus.

Šiandien atsidūrėme numatyto dešimtmečio pusiaukelėje. Ar pavyks įgyvendinti ambicingus tikslus, nukonkuruoti JAV ir Japoniją? O ir sparčiai žengiančius milžinus Kiniją bei Indiją, kur darbo jėga itin pigi, o ekologijos, kaip ir Amerikoje, nelabai paisoma?

Pasistengus būtų galima priskaičiuoti laimėjimų: per penkerius metus Europoje sukurta 6 mln. darbo vietų, atvertos strateginės telekomunikacijų rinkos, visur sparčiai skverbiasi internetas. Tačiau to nepakanka. Atotrūkis nuo JAV ekonomikoje, ypač informacinių technologijų srityje, ne sumažėjo, o padidėjo. Bet pagrindinė Lisabonos siužeto spyruoklė – toli gražu ne tik ekonomika.

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso metų pradžioje kalbėdamas Europos Parlamente apie Lisabonos strategiją vengė minėti socialinius jos aspektus. Socialdemokratai netruko tai pastebėti. Ir ne tik dėl to, kad galėtų savintis strategijos autorystę - tarp 15 Lisabonoje sprendimus priiminėjusių ES valstybių vadovų 13 buvo socialdemokratai. Pirmiausia todėl, kad būtent socialdemokratams labiausiai rūpi pagrindinė intriga: ar Europa stengsis aplenkti JAV, perimdama pastarųjų modelį ir išmesdama už borto gerovės valstybės socialinius iškovojimus, ar ras būdų stiprinti konkurencingumą, žengdama savuoju europietišku keliu.

Kai kam liberalios reformos socialinių iškovojimų sąskaita atrodo vienintelė konkurencingumo panacėja. Jie nenori matyti, kad Europos modelis rodo ką kita. Praėjusių metų pabaigos "The Economist" duomenys: iš dešimties aukščiausios gyvenimo kokybės pasaulio šalių devynios yra Europoje. Maža to: iš šešių konkurencingiausių pasaulio šalių keturios yra Šiaurės Europos valstybės. Jose didžiausią įtaką turi ilgai kurtas socialdemokratinis ekonomikos modelis, kurį tobulina ir dešiniosios vyriausybės.

Pirmaujančios Vakarų šalys aštriai konkuruodamos su TSRS ir jos satelitais paneigė tarybines pasaulinio kapitalizmo žlugimo prognozes – ir todėl, kad ypatingą dėmesį skyrė socialiniams reikalams. Dabar Šiaurės šalys, o ir kai kurios kitos, žlugdo ultraliberalų prognozę, garsiai skambančią ir Lietuvoje: valstybės, kuriose dideli mokesčiai ir išplėtotas viešasis sektorius, esą pradedančios ekonomiškai dusti. Šiauriečiai sėkmingai konkuruoja aukščiausioje pasaulinėje lygoje remdamiesi aukštos kokybės žmogišku ir socialiniu kapitalu, daugiau nei pusę amžiaus investuodami į švietimą, mokslą bei tyrimus, kurdami efektyvią infrastruktūrą ir viešąją administraciją, socialinę taiką.

Europa negali ir nenori konkuruoti su Azijos šalimis darbo jėgos pigumu, su JAV – tarptautinių gamtosaugos sutarčių ignoravimu. Tačiau ir europietišką modelį reikia atnaujinti. Socialdemokratai siūlo skatinti vartojimą ir per privačias, ir per valstybines investicijas, nukreipiamas pirmiausia į žmogiškuosius resursus, mokymąsi visą gyvenimą, mokslinius tyrimus, informacines technologijas, infrastruktūrą, atsinaujinančius energijos šaltinius.

Kova dėl biudžeto – tai kova dėl Lisabonos strategijos likimo, dėl geresnio Europos piliečių gyvenimo. Į ją drąsiai įsivėlė EK komisarė Dalia Grybauskaitė, prabilusi apie būtinybę atsisakyti finansinių lengvatų, ES suteiktų britams, kai JK išgyveno sunkius laikus. Lisabonos tikslams pasiekti visus pajėgumus turėtų sutelkti ne tik EK, bet ir kiekvienos ES šalies vyriausybė. Tai aktualu ir Lietuvai. Modelis, kai dėmesys ekonomikai, žmogui ir aplinkai vienas kitą remia bei papildo, yra Europos ypatybė ir jos jėga.Justas Vincas Paleckis