Naujienos

Su dailės istorike Giedre Jankevičiūte Romoje susitikome priešais Šv.Petro baziliką. Kodėl susitikome čia, prie aikštės centre stūksančio obelisko, buvo aišku mums abiem. Neperžengiama Vatikano siena Lietuvai atsivėrė tada, kai ambasadoriumi prie Šventojo Sosto Vatikane tapo garsios lietuvių giminės atstovas Kazys Lozoraitis.

Šiam iškiliam žmogui skirta nauja Giedrės knyga „Diplomatas Par Excellence K.Lozoraitis, 1929-2007“ (išleido „Artuma“) neseniai buvo pristatyta Romoje, mūsų ambasadoje prie Šventojo Sosto.

48 metų G.Jankevičiūtės įsitikinimu, knygą apie K.Lozoraitį galima vadinti ir kultūros istorijos veikalu.

- Giedre, kodėl ėmėtės knygos apie K.Lozoraitį praėjus vos keliems mėnesiams po jo mirties?

- Manau, kad tai – paminklas neseniai mus palikusiam K.Lozoraičiui ir visai Lozoraičių šeimai, kuri, be jokios abejonės, yra viena garsiausių XX a. Lietuvos šeimų.

Knygoje užfiksuoti prisiminimai, kurie laiku neužrašyti išnyksta kartu su juos saugojusiais žmonėmis. Taigi knygą apie Kazį galima laikyti ir kultūros istorijos veikalu.

- 2007 metų sausį Romoje pristatėte savo knygą „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“. K.Lozoraitis jus tada patraukė per dantį, kad vaikščiodama su jo žmona Giovanna po Romą nepakvietėte jo?

- Tąsyk susirinkusieji K.Lozoraitį paragino aprašyti savuosius pasivaikščiojimus po Romą su lietuviais. Kazys reagavo labai rimtai, nes jau buvo pradėjęs rengti memuarus.

Tuo metu jis jau buvo išėjęs į pensiją ir ištisas dienas praleisdavo tvarkydamas šeimos biblioteką ir archyvą. Paprašė manęs jam padėti.

Paklausinėk, sako, ir užrašyk mano atsakymus.

Parengėme interviu, kurie buvo paskelbti žurnale „Artuma“. Nemaniau, kad taip greitai vėl teks grįžti prie Kazio užrašų ir jo prisiminimų.

- Ar jums, kaip dailės istorikei, buvo įdomūs šie archyvai?

- Lozoraičių archyvas ir biblioteka išvengė kitus panašius rinkinius suniokojusio likimo.

Pirmiausia ši medžiaga rūpi politikos istorikams, bet nemažai vertybių čia suras ir kultūros tyrinėtojai.

Nepaprastai įdomios ir Lozoraičių šeimoje išlikusios nuotraukos. Manau, sulauksime dar ne vieno leidinio, pagrįsto Lozoraičių palikimo studijomis. Juolab kad didžioji dalis šių dokumentų jau yra Lietuvoje, Valstybės archyvo saugyklose.

- Kuo asmeniškai jums, dailės istorijos knygų autorei, svarbi pažintis su Kaziu, Giovanna, Daina, Daniela ir Stasiu Lozoraičiais?

- Lozoraičių šeima man asmeniškai labai artima. Bendraujame jau beveik dvidešimt metų.

Lozoraičiai, ypač mano draugė Daina ir jos tėvai, padėjo man prisijaukinti Romą ir Italiją, o iš Kazio aš nemažai sužinojau ir apie tarpukario Lietuvą.

Dirbu Kultūros, filosofijos ir meno instituto dailėtyros skyriuje, esu parašiusi 2003 m. „Mūzų malūno“ malūnėlį pelniusią knygą „Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940“.

Ir šiame leidinyje, ir keletoje kitų mano bei mano kolegų parengtų dailės istorijos knygų paskelbta medžiagos iš Lozoraičių šeimos archyvo.

Gražiomis ir nuotaikingomis jo tėvų gyvenimo Lietuvoje nuotraukomis iliustravome 1998 m. Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus išleistą katalogą „Art deco Lietuvoje“, K.Lozoraičio atsiųstos nuotraukos papildė Jolitos Mulevičiūtės parengtą katalogą apie Kajetoną Sklėrių.

Galiu sakyti, kad Kazys nusipelnė ir mūsų dailės istorijos tyrinėjimams.

- Gyvenate tarp dviejų skirtingų pasaulių – Italijos ir Lietuvos. Ar jaučiatės Romoje kaip namie?

- Romą ir Italiją labai myliu, bet man artimesnis anapus Alpių esančių kraštų mentalitetas. Visai laisvai jaučiuosi Varšuvoje, Prahoje, Berlyne, Paryžiuje, kur teko kelis kartus stažuotis.

Bet mano antraisiais namais po Vilniaus tapo būtent Roma. Be jos jau būtų sunku gyventi. Su šiuo miestu susiję daugybė asmeninių prisiminimų, tai – mano biografijos dalis.

Man smagu Romoje dar ir dėl to, kad tai – didmiestis, nepaisant kai kurių romiečių tvirtinimo, jog jie, pasiilgę didmiesčio, keliauja į Paryžių ar Niujorką.

Po Vilniaus, kur visi visus pažįsta, smagu išnykti anonimiškoje romiečių minioje.

- Kazys, panašiai kaip ir jūs, sugriuvus Europos sienoms džiaugėsi galimybe būti tarp dviejų valstybių. Jo namai visada buvo Romoje, bet jį traukė giminės, draugai, likę Lietuvoje. Gal ir dėl to jūs tapote artimi?

- Aš niekada nesijaučiau emigrante, tačiau Kaziui visada buvo įdomi mano lietuviška patirtis, jis norėjo pažinti mano lietuvius draugus.

Su daugeliu jų pavyko jį ir Giovanną supažindinti, jie abu visada rasdavo laiko pasidomėti jų gyvenimu.

Rengdama knygoje spausdinamus interviu kreipiausi į senus jo bičiulius. Kalbėjausi su Petru Klimu jaunesniuoju, kardinolu Audriu Juozu Bačkiu.

Prisiminimais dalijosi ir jaunesni Kazio bičiuliai – Irena Vaišvilaitė, Rimantas Morkvėnas, Vytautas Ališauskas. Sujaudino artimos Stasio ir Kazio draugės Vandos Gawronskos prisiminimai. Būtent ji padėjo pamatyti iki tol man mažai žinomą Lozoraičių gyvenimo ir veiklos pusę.

- Ar manote, kad šiuolaikiniam jaunam lietuviui K.Lozoraičio asmenybė svarbi?

- Svarbi ne tik jaunimui, bet įvairaus amžiaus žmonėms.

Knyga apie Kazį mūsų viešojoje erdvėje pristato protingus, mandagius, išsilavinusius, pasaulio mačiusius, elegantiškus, tolerantiškus lietuvius, mylinčius ne tik šeimą ir bičiulius, bet ir savo šalį.

Versdami knygos puslapius bendraujame su subtilų humoro jausmą, saiką ir gerą skonį turinčiais žmonėmis.

Trumpai tariant, knyga pristato lietuvius, kurie leidžia tikėti ir didžiuotis Lietuva.

Visą gyvenimą praleido Romoje

* K.Lozoraitis (1929-2007) gimė Berlyne. Su šeima grįžo į Lietuvą 1933 m., tačiau po kelerių metų visam gyvenimui išvyko į Romą.

* 1992 m. gegužės mėnesį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyriausybė paskyrė K.Lozoraitį Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. 1994 m. jis taip pat buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi prie Maltos ordino. Ambasadai prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino K.Lozoraitis vadovavo iki 2004 m.

* Pasitraukęs iš tarnybos ambasadoje K.Lozoraitis atsidėjo kitam didžiuliam darbui – tėvo ir brolio archyvų ir bibliotekos tvarkymui. Kelios dešimtys tūkstančių Lozoraičių bibliotekos knygų prieš keletą metų atkeliavo į Lietuvą.

Jurga Jurkevičienė, specialiai "Lietuvos rytui", Roma