Naujienos

Prieš savaitę Paryžiuje nustojo plakusi ambasadoriaus Adolfo Venskaus širdis. Pirmadienį jis bus palaidotas St. Maur kapinėse greta savo žmonos Birutės, kurios taip ilgėjosi. Jis buvo pirmasis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis  ambasadorius prie Europos Sąjungos ir NATO. Jo tarnyba buvo įvertinta ne tik Lietuvos, bet Prancūzijos ir Belgijos apdovanojimais.

Kartą jis tapo Bordo kavalieriumi. Pamenu, susirūpinęs klausiau, ar tikrai reikėjo užrištomis akimis spėti koks vynas įpiltas į taurę ir kokių metų derliaus. Adolfas tik nusišypsojo. Žinoma, tai vien gražus spektaklis, bet vynas buvo tikras. Jis mokėjo gražiai ir išraiškingai, kaip niekas kitas, ragauti raudoną vyną. Apžiūrėti, pauostyti, paskanauti, įsiskverbti į pačią esmę. Tai buvo jo metodas. Iš lėto, atsargiai, bet atkakliai ir nenumaldomai įsiskverbti į kiekvieno dalyko esmę. Ne teoriškai ar abstrakčiai, bet dalyvaudamas ir bendraudamas. Meistrai tikrina prinokusio olandiško sūrio kokybę pastuksendami specialiu plaktuku ir klausydami kitiems nesuvokiamus garsus. Adolfas lengvai paliečia petį. Atsisuka buvęs Belgijos premjeras Vilfridas Martensas ar buvęs Europarlamento pirmininkas Egonas Klepšas – pažįstami dar iš dalyvavimo jaunųjų krikščionių demokratų organizacijoje laikų. Apsikabina, pasikalba – draugystė sodri ir subtili, kaip senas Bordo vynas.

  Ne kartą Adolfas Venskus buvo minimas, kaip tas, kuris atvėrė daugiausiai durų Briuselio koridoriuose, išvedė per painius labirintus.  Netikslu sakyti, kad jis duris atverdavo – jos pačios atsiverdavo.  Nestudijavo institucijų plano ar užrakto mechanizmo, nes žinojo, kad raktas yra žmonių širdyse, o planas jų protuose. Adolfas niekuomet nepraeidavo pro šalį, su kiekvienu pakalbėdavo, pabendraudavo. Su kiekvienu, nepriklausomai nuo pareigų, išsilavinimo ar amžiaus. Kartais atrodydavo kad eiti kartu su juo trunka amžinybę, nes mes visur skubame, vis nespėjame. Kartais nebesupranti, kur jis tave veda ir kokiu keliu. Galiausiai įsitikindavome, kad visuomet tai buvo tiesiausias kelias į tikslą. Taip mes atėjome į Europą.

  Visi mes mylime savo Tėvynę Lietuvą. Dažnai ta meilė skamba kaip tie Šv. Pauliaus supeikti cimbolai. Adolfas Venskus mylėjo Tėvynę tyliai. Ne tik mylėjo, bet ja tikėjo ir niekuomet neprarado vilties. Kuo kitu paaiškinti tai, kad jis netapo Prancūzijos piliečiu? Jis neturėjo formalaus preteksto, kaip mūsų tremties diplomatai. Kita vertus, jam tos pilietybės ne ypatingai reikėjo – juk jis pasiekė profesinės karjeros aukštumų ir be Prancūzijos pilietybės. Adolfas Venskus tiesiog tikėjo Lietuva. Šiandien galbūt reikia leisti emigruojantiems lietuviams neprarasti Lietuvos pilietybės ir įsigyti kitą, jei jiems tai suteikia galimybių. Bet svarbu ir prisiminti, kad Adolfas Venskus nesiekė kitos pilietybės vien todėl, kad tikėjo Lietuva. Tai ypač svarbu šiandien ne tiek emigracijoje, kiek pačioje Lietuvoje, kur kasdien girdi kalant: netikėk, netikėk, netikėk.  Jūsų mažai, jūs išnyksit, jūs alkoholikai, jūs hanibalai, jūsų niekam nereikia... Skaudu Adolfui buvo tai girdėti, bet jo tikėjimas buvo nepalaužiamas.

  Daug aukų sudėta už Lietuvą. Partizanai, Parlamento gynėjai, Kalanta – sudegė kaip fakelai. Adolfas Venskus prisiminė, kad svarstė prieš palikdamas Tėvynę, ar eiti į mišką. Nebuvo greta bendraminčių, o vienišam fakelui miške bolševikai nebūtų leidę net užsidegti. Jam buvo skirtas kitas būdas atiduoti save Tėviškei. Jis ištirpo kaip druska. Ne todėl, kad buvo inžinierius chemikas. Evangelijų palyginimai kupini gilios prasmės, bet kartu turi visiems aiškią konkrečią reikšmę. Šiandien druska mes pasiskaniname maistą. Senovėje druska buvo vertinama labiau dėl savo savybės neleisti maistui sugesti. Vienas iš garsiųjų Romos kelių taip ir vadinasi – druskos kelias. Dėl druskos karai vykdavo. Pabendravę su Adolfu, suvokdavome, kad pradedame mažiau gesti. Taip jis visas mumyse ir ištirpo...