Naujienos

Kol kas neaišku, kokius drabužius ji vilkės, kokiais batais bus apauta, o gal basa keliaus per sniegą, ieškodama šilumos, meilės ir duonos? Maža mergaitė kol kas gyvena tik būsimo filmo apie vilko vaikus režisieriaus Alvydo ŠLEPIKO (42) mintyse. Jis sako, kad pats likimas pamėtėjo pokario metais iš sovietams atiduotų Rytprūsių į Lietuvą bėgusių vokiečių vaikų istorijas. „Turiu vaikų ir tikrai nenoriu, kad tai kada nors pasikartotų“, – Lietuvos ambasadoje Vokietijoje susirinkusiems vilko vaikams kalbėjo režisierius. Niekas juk šito nenorėtų...

„Mes nei šiokie, nei tokie...“ – gražia lietuvių kalba Berlyne prasitaria pagyvenęs vyras žilais plaukais. Pirmųjų jam atsirado tada, kai su likimo draugais, vos ketverių, rausėsi po šiukšlynus, stengdamasis kaip ne kaip prasimaitinti. „Jie kas pro namų duris išpildavo kibirą pamazgų, puldavom lyg prie garuojančio viralo...“ – pabyra prisiminimų nuotrupos. Šykščios jos. Neįpratę jie apie save kalbėti. Gimę vokiečiais, užaugę lietuviais, po daugybės metų grįžę į gimtinę ir jau nemokantys gimtosios kalbos, jie tikrai – likimo paklydėliai, giliai širdyje nešiojantys nuo savęs nepriklausančią istoriją. Į Lietuvą jie bėgo iš Karaliaučiaus, kai jo žemės po karo buvo atiduotos sovietams. Rusų kareiviai užgrobė jų namus, išvarė, nužudė tėvus. Kai kurie vokiečiai, negalėdami išmaitinti, savo vaikus pardavė lietuviams, kai kurie vaikai patys į Lietuvą bėgo nuo bado. Alkani, murzini, utėlėti jie priminė benamius vilkiūkščius. Vilko vaikais liko visą gyvenimą.

„Jei pragaras egzistuoja, jis buvo Rytprūsiuose, mano gimtinėje, iš kurios teko sprukti“, – atsargiai renka žodžius elegantiška senutė. Mačiau, kaip ji braukė ašaras, kai ambasadoje kalbėjo lietuvis verslininkas Ričardas Savickas. „Aš – vilkiukas“, – taip prisistatė imdamas į rankas mikrofoną.

Ričardas – vienas iš tų, kurio dėka pasaulį turėtų išvysti kompanijos „Videometra“ prodiusuojamas filmas apie „vilko vaikus“. Nei jis, nei būsimos juostos režisierius Alvydas Šlepikas neneigia: Ričardo mamos istorija taps pasakojimo pagrindu.

„Mane ši tema pati surado, – likimu neabejoja populiarių televizijos serialų kūrėjas. – Prieš dešimt metų dokumentinį filmą apie vilko vaikus siūlė kurti dabar jau šviesaus atminimo režisierius Jonas Marcinkevičius. Filmui pinigų mes negavome, o tema ir liko širdyje. Praėjo kiek laiko, apie tai prakalbo prodiuseris Rolandas Skaisgirys. Paskui susipažinau su Ričardu. Jau buvau pradėjęs rašyti scenarijų, kai mane pakvietė į Frankfurtą. Apie būsimą filmą prasitariau savo kūrybos vakare. Staiga vienas jaunas filologas, mokantis bent keletą kalbų, klausia: „O tai bus filmas apie Tarzaną?!“ Mes būtinai privalome papasakoti šią baisią istoriją.“

Tik praėjus penkiasdešimčiai metų, Ričardas iš mamos lūpų išgirdo anų dienų atgarsius. Pasakojimą apie tai, kaip ketverių mergaitė turėjo pati kurti savo likimą. Lyg pro miglą ji prisimena, kad ėjo ilgu ilgu tiltu ir galbūt kalbėjo vokiškai. Septynerių, visa utelėmis aptekusi, atklydo pas šešis vaikus auginančią lietuvę. Čia ir užaugo. „Mes nė neįsivaizduojame, kiek tada kainavo duonos kąsnis, – kalba verslininkas. – Mama pasakojo, kad maža mergaitė užėjo į Pagėgių geležinkelio stoties parduotuvę. Labai norėjo valgyti, tad nugvelbė meduolį. Pardavėja ją žiauriai sumušė. Prie perone verkiančios mergaitės priėjo vyras ir padavė į kartoninę tūtą. Joje buvo daug meduolių. „Tu, vaikeli, tik nevok, geriau paprašyk“, – pamokė. Kiek save prisimenu, kad ir kaip vargingai gyvenome, mūsų namuose visada būdavo saldainių ir torto. Lyg mama būtų norėjusi kompensuoti tai, ko pati vaikystėje neturėjo.“

Vos prieš dešimt metų mamos išgyvenimus išgirdęs Ričardas neabejoja, kad likimo valiai paliktų Rytprūsių vaikų istorija skaudi ir vokiečiams, ir rusams, ir netgi lietuviams. Juk ne visi atklydusius „vilkiukus“ su meile glaudė prie širdies. Buvo visko: juos išnaudodavo, apgyvendavo tvartuose su gyvuliais.

„Reikia filmą kurti, kol dar gyvi tų dienų liudininkai“, – neabejoja Alvydas ir sako, kad juosta bus apie mergaitę, kuri, atskirta nuo brolių, seserų, nuo tėvų ir gimtinės, mėgina išgyventi klaikiame pokario pasaulyje. Ją supa žmonės, kurių sielos – lygiai tokios pat išdegintos karo, ir jie patys stengiasi išsilaikyti tame pragare.

„Žinai, mano mamos akys per šventes visą laiką būdavo liūdnos, – sako kartu su būsimo filmo kūrėjais į Berlyną atskridęs R. Savickas. – Jos vaikystės prisiminimų protrūkiai iš tiesų pakeitė ir mano gyvenimą. Dabar turiu tikslą – padaryti bent ką nors, kad istorija nebūtų pamiršta. Juk net baisiausius dalykus žmonėms reikia priminti, gal bent tada jie nesikartos. Pasaulis nekreipė dėmesio į tai, kas pasibaigus karui vyko Kaliningrade. Niekam nerūpėjo, kad buvusios Rytprūsių žemės sovietams buvo atiduotos su visais gyventojais. Visi užmerkė akis, kai žmonės ten badavo, kai juos apipildavo benzinu ir sudegindavo, kai vaikų akivaizdoje rusų kareiviai prievartavo moteris. Kas gali būti tikras, kad tokie dalykai nepasikartos? Ar seniai mes klausėmės žinių iš Gruzijos?“

Režisierius A. Šlepikas jau žino, kuo baigsis filmas: „Velykų rytą Kaune pirmą kartą nušvis saulė. Iki tos dienos mergaitę blaškys audros ir sniego pūgos, jos mums turėtų priminti tą baisų laiką ir istorijos sūkurius. Labai noriu, kad filmas neštų žinią jauniems žmonėms, kad jie turėtų apie ką pagalvoti gyvendami sočiame, visko pertekusiame pasaulyje. Ši istorija bus apie tai, kad kare nėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų. Karas traiško žmonių likimus, visai nesvarbu, kas jį pradėjo ir kas baigė.“

Iš Berlyno - Laisvė Radzevičienė ir Marius Žičius (nuotraukos)