Naujienos

Visuomet būsiu už tai, kad žmogaus Tėvynė būtų jo gimtinėje. Tačiau per keletą pažintinės komandiruotės, kurią keliems Lietuvos regioninių ir rajoninių laikraščių žurnalistams organizavo LR užsienio reikalų ministerija, Airijoje dienų, regis, pavyko suvokti, kodėl tiek daug tautiečių ten lieka ilgam. Airių svetingumas, atvirumas, tolerancija kitataučiams, apgalvota ir aktyviai valstybės vykdoma imigrantų integravimo į vietos bendruomenes politika, tvirtos socialinės garantijos, ganėtinai aukštas pragyvenimo lygis - tikriausiai šios esminės priežastys lemia lietuvių apsisprendimą suleisti šaknis visais metų laikais žaliuojančioje saloje. Bus tikrai nelengva juos susigrąžinti į gimtinę.

Lietuviai Airijoje kuria šeimas

Tikslių duomenų, kiek lietuvių įsikūrė Airijoje, niekas nežino. Vieni teigia, kad 120, kiti - kad 150 tūkstančių. Skaičiai įspūdingi, turint omenyje, kad dar bent pusė milijono tautiečių geresnio gyvenimo ieško Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje, Ispanijoje, Vokietijoje, kitose svečiose šalyse. „Tai globalizacijos, atvirų sienų, tarptautinio darbo pasidalijimo pasekmė. Tokios tendencijos vyrauja visame pasaulyje, tad, užuot beprasmiškai kovojus su jomis, belieka taikytis ir rūpintis savo tautiečiais, kad ir kur jie būtų”, - teigia Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė.

Rūpesčių iš tiesų pakanka. Būta atvejų, kai per dieną šešiems ar septyniems atsakingiems ambasados darbuotojams tekdavo priimti iki aštuoniasdešimties žmonių, dar šimtą konsultuoti telefonu. Kreipiamasi pačiais įvairiausiais klausimais: dėl pilietybės vaikams, gimusiems Airijoje, vizų, pažymų, pagalbos ar informacijos.

„Kur kas smagesnės - svočios pareigos”, - šmaikštauja subtilaus humoro nestokojanti ambasadorė, asmeniškai lydėjusi žurnalistus kelionėje po Airiją. Nuo liepos mėnesio pagal Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijų nustatytą tvarką Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose pradėtos registruoti santuokos tarp Lietuvos Respublikos piliečių. Santuoka registruojama praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui nuo prašymo padavimo dienos. Apie pateiktus prašymus registruoti santuoką ambasada Airijoje informuoja savo interneto tinklalapyje, tad kiekvienas gali pasidomėti: gal dukra ar sūnus tyliai rengiasi labai atsakingam gyvenimo žingsniui.

Dauguma atvyko užsidirbti

Kaip čia atsidūrėte, įsikūrėte? Ar radote tai, ko tikėjotės? Ar ketinate grįžti namo? Ar nesijaučiate antrarūšiais žmonėmis? Tokiais klausimais apipylėme keliasdešimt kalbintų lietuvių Dubline, Korke, Balinrobe. Kiekvieno emigranto gyvenimo istorija sava ir kartu panaši į kitų.

Beveik visi noriai ir paprastai aiškino atvažiavę užsidirbti. Keturis sūnus auginanti buvusi marijampolietė Miranda Jankauskienė nedideliame Balinrobo miestelyje - jau ketvirti metai. Abu su vyru dirbo Marijampolės firmoje „Kraitenė”. Meistrės ir darbininko atlyginimai, kartu sudėti, buvo 2000-2500 litų: „Už tokius pinigus išlaikyti vaikus, būstą įmanoma, bet gyventi tekdavo nuo algos lig algos. Išvažiavo vieni kaimynai, kiti, apsisprendėme ir mes. Pradžia buvo sunki, teko ir nekvalifikuotus darbus dirbti, blaškytis. Dabar neįsivaizduoju, kad galėčiau grįžti atgal. Dirbu vadybininke draudimo bendrovėje, nevengiame ir papildomų darbų. Už vaikus gauname beveik tūkstančio eurų pašalpą. Suleisime šaknis čia ilgam.” Susitikime Balinrobo miestelio savivaldybės nariai gyrė Mirandą, kuri dabar yra miestelio lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Jonaviškė Dalia Jasilionienė prieš ketverius metus į Airiją atskraidino draugų vaikus. Atskrido ir liko. Buvusi darželio direktoriaus pavaduotoja dabar prižiūri senelių globos namų gyventojus ir yra šeštadieninės lietuvių mokyklėlės direktorė. Ji, Kūno kultūros akademijos bakalaurė, Vytauto Didžiojo universitete šiuo metu siekia edukologijos magistro diplomo. „Užsidirbsiu pinigų ir grįšiu, tik nežinau kada”, - atvirauja Dalia.

Vos baigusi dvylika klasių ir prieš ketverius metus Airijoje įsikūrusi kaunietė Lina Kregždytė-Rutkovska džiaugiasi globos namuose gaunamu atlyginimu ir tuo, kad netenka išlaidauti, mat gatvėje niekas nekreipia dėmesio į tavo apsirengimą. Gražesnį drabužį šiemet sako apsivilkusi pirmą kartą - eidama į susitikimą su Lietuvos ambasadore ir žurnalistais.

Varėniškis Kęstutis Prakapas jau septyneri metai gyvena Airijoje, dirbo įvairiausius darbus, antrame pagal dydį Airijos mieste Korke įgijo vadybos bakalauro diplomą. Dabar direktoriauja vienoje transporto bendrovėje, kuria savo leidybos ir renginių organizavimo verslą. Per septynerius metus į Lietuvą ir grįžęs nebuvo. Pradžioje, nors labai sunku buvo, net bijojęs grįžti, nes Airijoje sklandė kalbos, kad emigrantai Lietuvoje nekenčiami, niekas į darbą nepriimtų.

Emigrantai buriasi į bendruomenes

Kai susitikimuose su lietuviais klausdavome, iš kur jie, atsakydavo - iš Dublino, Korko, Balinrobo, Limeriko, Vaterfordo. Atsakymai liudijo nutrūkstantį ryšį su Lietuva. Tada tikslindavome klausimą: iš kurio Lietuvos miesto jie atvyko į Airiją.

Airijoje, kitaip nei kitose šalyse, yra tik iš atkurtos nepriklausomos Lietuvos išvykę emigrantai, didžiausias jų antplūdis buvo prieš penkerius-aštuonerius metus. Todėl ir lietuvių bendruomenės, kurioms įkurti ir stiprinti Lietuvos ambasada Airijoje deda daug jėgų, atsirado vos prieš keletą metų. Šiandien tokios bendruomenės veikia jau keliolikoje Airijos miestų. Geltoną, žalią ir raudoną dobilo lapelį - Airijos lietuvių bendruomenės simbolį - atpažįsta ne tik lietuviai. Naujosios išeivijos lietuvių organizacija į lietuvišką veiklą stengiasi įtraukti kiekvieną, kam rūpi lietuvybė, lietuvių kalbos ir kultūros išlaikymas, skleidimas ir Lietuvos įvaizdžio formavimas. Ambasados darbuotojų nuomone, dauguma į Airiją atvykusių lietuvių aktyvūs, pakankamai kvalifikuoti, didesnių rūpesčių vietos gyventojams nekeliantys žmonės.

Užmirštas didvyris

Iš tiesų buvo malonu iš Mejo apskrities Balinrobo miestelio vadovų išgirsti pagiriamuosius žodžius ten dirbantiems lietuviams už pareigingumą, darbštumą, gebėjimą įsilieti į vietos bendruomenės gyvenimą. Airiai pabrėžia tolerantiškai žiūrintys į visus imigrantus, tačiau tvirtino labiausiai laukiantys lietuvių.

Balinrobą galima vadinti prolietuviškiausiu miesteliu. Iš dviejų tūkstančių gyventojų lietuvių čia apie pusantro šimto. Bet apie Lietuvą, lietuvius miestelio gyventojai žinojo jau gerokai anksčiau.

Dar gyvi liudininkai airiai kaip stebuklą prisimena 1935 metų rugsėjo 21 dieną: prie pat miestelio esančiose ganyklose apsukęs kelis ratus lėktuvas trenkėsi į vienintelę ten augančią pušį. Iš bažnyčios ir namų pasipylę airiai padėjo lakūnui išsiropšti iš gerokai aplamdyto lėktuvo.

Lėktuvo pilotas - lietuvių kilmės JAV lakūnas Feliksas Vaitkus. Jis gimė 1907 metais Čikagoje, mokėsi Čikagos universitete, vėliau Kalifornijos aviacijos mokykloje, 1931-aisiais įkūrė nuosavą aviacijos mokyklą Viskonsino valstijoje. F.Vaitkaus tėvas kilęs iš Lukošaičių kaimo (Gruzdžių seniūnija), motina Marija Stankevičiūtė gimusi Žagarėje.

Po tragiško Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 1933 metais Amerikos lietuvių bendruomenė nusprendė, kad šis žygis turi būti pakartotas, pradėjo kaupti lėšas. 1935-ųjų rugsėjo 21 dieną, sulaukus pakenčiamos oro prognozės, F.Vaitkaus pilotuojamas lėktuvas „Lockheed L-5B”, pavadintas „Lituanica II”, pakilo iš Niujorko skrydžiui per Atlantą. Netrukus „Lituanica II” pateko į ištisų debesų zoną. Pilotas net 17,5 valandos skrido tik pagal prietaisus, dažnai keitė aukštį, kad krintant šlapdribai lėktuvas neapledėtų. Skrendant sudėtingomis sąlygomis buvo greičiau deginami degalai.

Pastebėjęs benzino siurblio gedimą ir sunaudojęs didesnį nei planuota degalų kiekį, F.Vaitkus buvo priverstas nutūpti Airijoje. Lakūnas turėjo vilčių suremontuoti siurblį, pasipildyti degalų ir tęsti kelionę į Kauną, tačiau leidžiantis Balinrobo ganykloje vėjo gūsis nubloškė lėktuvą į šoną, aplaužė sparną. Per 22 valandas trukusį skrydį F.Vaitkus įveikė 5 tūkst. 100 kilometrų. Šis skrydis per Atlantą vienintelis buvo sėkmingas 1935 metais. F.Vaitkus tapo šeštu lakūnu, kuris vienmotoriu vienviečiu lėktuvu perskrido Atlanto vandenyną.

Feliksas Vaitkus, ištiktas širdies priepuolio, mirė sulaukęs vos 49-erių metų. Palaidotas Koblerio kapinėse (JAV) Viskonsino valstijoje. Šeimos narių rūpesčiu Kobleryje įrengtas F.Vaitkaus memorialinis kambarys-muziejus. Čia sukaupta medžiagos apie „Lituanicos II” transatlantinį skridimą, albumų, nuotraukų, dailės kūrinių, iškarpų iš spaudos ir Atlanto nugalėtojui įteiktos dovanos. Kauno aviacijos muziejuje eksponuojamas lėktuvo „Lituanica II” modelis.

Pačios „Lituanicos II” likimas tragiškas. Atgabentas į Lietuvą, lėktuvas suremontuotas aviacijos dirbtuvėse ir skraidė iki 1940 metų birželio 15 dienos, kol visi lėktuvai buvo okupuoti lėktuvų su penkiakampėmis žvaigždėmis. Tų pačių metų rudenį iš Zoknių aerodromo Šiauliuose „Lituanica II” išvežta į Šilėnų poligoną, kur „raudoniesiems Stalino sakalams” tarnavo bombardavimo taikiniu.

Praėjusių metų rugsėjo 30 dieną F.Vaitkaus 100-ųjų gimimo metinių ir „Lituanicos II” skrydžio per Atlantą minėjimo proga Airijos Balinrobo miestelyje buvo pastatytas laikinas akmeninis žymeklis, kurio vietoje vėliau turėtų iškilti paminklas legendiniam F.Vaitkaus skrydžiui atminti.

Laikinas žymeklis pastatytas „Lietuvos dienų Airijoje 2007” metu, kuriose buvo pasiūlyta turtinga kultūrinė programa, oficialiame renginių atidaryme dalyvavo ir pats Lietuvos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Jau tuomet airiai paskyrė vietą būsimam paminklui - jaukioje erdvėje, kur išsišakoja dvi gatvės. Kai Balinrobo miestelio vadovai mūsų klausė, ar jau stovės paminklas 75-osioms skrydžio metinėms, t. y. 2010 metų rugsėjo 21 dieną, beliko pečiais gūžtelėti, mat kol kas Lietuvoje nėra net paminklo projekto.

„Kokia graži MANO Airija!”

Lietuvos ambasados Airijoje iniciatyva buvo atlikta lietuvių apklausa apie jų ketinimus grįžti į Lietuvą. Absoliuti dauguma respondentų atsakė: „Ketinu, bet nežinau kada.” Atsakymai teikia optimizmo. Kiekviena šalis suinteresuota, kad jos piliečiai pridėtinę vertę kurtų savo šalyje. Ir airiai prieš keliolika metų metė didžiulius pinigus, vykdė aktyvią agitacinę kampaniją, kad po pasaulį išsibarstę tautiečiai grįžtų į gimtinę.

Beveik visi kalbinti lietuviai sakė uždirbtus pinigus investuojantys Lietuvoje pirkdami nekilnojamąjį turtą, padėdami čia likusiems šeimos nariams ar giminėms. Tad tikimybė, kad jie grįš, tikrai yra. Tačiau kirba mintis, kad Lietuva dėl emigracijos vieną kartą tikriausiai praras. Būtent tuos vaikus, kurie gimė emigracijoje, jiems dabar ne daugiau kaip 14 metų. Jie baigia airiškas mokyklas, perima airių papročius ir tradicijas.

Nors ir puikiai lietuviškai kalba, Alytuje gimęs aštuonmetis Mantas sako nenorįs važiuoti į Lietuvą, nes jo Tėvynė - Airija. Kai Manto tėvai atvyko į Airiją, jam buvo vos keli mėnesiai. Ir ne vienas bendrakeleivis nejaukiai nuščiuvo, išgirdę gal penkiolikmetės lietuvės mergaitės šūksnį, kai lėktuvas leisdamasis į oro uostą suko ratus virš Dublino:

- Mama, mama, tu pažiūrėk, kokia graži mano Airija!

* * *

Europos Sąjungos statistikai prognozuoja, kad jau po keleto dešimtmečių Lietuvos gyventojų bus mažiau nei 3 milijonai. 2050 metais Lietuvoje gyvens 2,88 mln. žmonių ir kas trečias iš jų bus pagyvenusio amžiaus. Tokius neigiamus pokyčius lems emigracija bei už gimstamumą didesnis mirštamumas. Tie patys statistikai teigia Airijos gyventojų skaičių dėl imigracijos nuo dabartinio 4,4 mln. išaugsiant iki 7,2 milijono.

* * *

Pavadinti airį sriubininku - tas pats kaip lietuvį pavadinti kagėbistu. Mat 19 amžiaus viduryje protestantų tikėjimo skleidėjai airiams katalikams už sriubą siūlydavo pakeisti tikėjimą. Atsisakyti buvo tikrai sunku - tuo metu dėl bulvių maro sukelto bado išmirė apie 1,5 mln. airių.

* * *

Nors Airija yra sala, tik dabar atgimsta žvejybos verslas. Mat salos kolonizatoriai anglai už valties laikymą airiams skirdavo mirties bausmę. Airiams daugybę metų nebuvo leidžiama burtis viešose vietose, išskyrus vadinamuosius „pabus” (smukles), kuriuose negalima politikuoti, dainuoti, šokti, skatinamas tik alaus gėrimas.

Romas Burba