Naujienos

Emigrantai, Airijos lietuviai... Vadiname juos išdavikais, prarasta karta, apmaudžiai kalbame apie proto ir darbo jėgos nutekėjimą. Tačiau žiūrėdami Euroviziją kvėpavimą sulaikę stebime – kaip už lietuvius balsuos Airija... Žinome – balsuoja mūsų tautiečiai. Kaip jie mums tuomet reikalingi! Masinė emigracija lietuvių tautą lydi nuo praeito šimtmečio pradžios. Išsibarstę po visą pasaulį, bandome prisijaukinti svetimus kraštus, juose apsigyvenę, užauginę vaikus ir anūkus. Ir taip - jau kelios kartos žmonių, kuriuos sieja bene vienintelis bendras bruožas – lietuvybė.

Airija – šalis, kurią atrado tik paskutinis Lietuvos emigrantų srautas, pradėjęs plūsti į šią šalį nuo šio tūkstantmečio pradžios. Pirmieji lietuviai į Airiją atvyko 1998 metais. Vėliau jau pramintu taku nuėjo tūkstančiai. Šioje šalyje nėra senųjų lietuvių emigrantų. Kraštas, palyginti neseniai pasiekęs aukštą ekonominį lygį, prieš keletą dešimtmečių emigrantų nedomino. Airiai patys ieškojo geresnės duonos už savo valstybės ribų.

Draugiška emigrantams šalis

Niekas tiksliai nežino, kiek šiuo metu Airijoje gyvena lietuvių. Taikomi įvairūs metodai, kaip nustatyti šį skaičių. Vienas iš jų - skaičiuojami bilietai, oro linijų kompanijų parduoti maršrutu Vilnius-Dublinas ir Dublinas-Vilnius. Manoma, kad ši šalis yra priglaudusi apie 100-120 tūkstančių mūsų tautiečių. Tikriausiai ne vienas turime artimųjų, giminių ar bent pažįstamų, kaimynų, geresnio gyvenimo ieškoti išvykusių į smaragdine sala - dėl visus metus žaliuojančios gamtos - vadinamą šalį. Kaip jie ten įsikūrė, ką dirba, kokiomis nuotaikomis gyvena?

Neseniai LR Užsienio reikalų ministerija organizavo kelionę rajono laikraščių žurnalistams, kurios metu susitikome su Airijos lietuvių bendruomenėmis Dublino, Balinrobo, Korko miestuose, lankėmės Dublino lietuviškoje mokyklėlėje „4 vėjai“, susitikome su ją lankančiais mokiniais ir jų tėveliais, mokytojais. Tokie bei panašūs klausimai domino ir mus.

„Jei atvažiavote tikėdamiesi sužinoti apie dideles problemas, kylančias tarp airių, vietinės valdžios ir Lietuvos emigrantų, tai pataikėte ne į tą šalį. Airija – draugiška emigrantams šalis, vykdanti įvairias emigrantų integracijos programas“, - kalbėjo visos kelionės po šalį metu žurnalistus lydėjusi Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė. Airija apskritai nesibaimina emigrantų – sakoma, kad emigrantai ir jos ekonomiką gerokai pakėlė.

Airiai F. Vaitkų laiko didvyriu

Panašiai kalbėjo ir Balinrobo, kuriame gyvena apie 2000 vietinių gyventojų, savivaldybės ir miestelio komiteto atstovai, žurnalistai. Čia įsikūrė apie 150 lietuvių, apie kuriuos iš oficialių asmenų išgirdome tik teigiamus atsiliepimus. Tai vienas draugiškiausių lietuviams Airijos miestelių. Tuolab, kad ir apie Lietuvą jo gyventojai žino jau nuo praeito šimtmečio vidurio. Šiame miestelyje 1935 metais buvo priverstas nutūpti lietuvių kilmės JAV lakūnas Feliksas Vaitkus, lėktuvu „Lituanica II“ perskridęs Atlantą. Jis planavo skristi į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną, tačiau dėl nepalankaus oro dažnai kaitaliojęs aukštį pristigo degalų. Lakūnas avariniu būdu nutupdė „Lituanica II“ Balinrobo ganyklose. Galima tik įsivaizduoti, kokį stebuklą pamatė vietiniai, kai iš dangaus pievoje nusileido geležinė paukštė ir iš jos išlipo žmogus. Balinrobe dar yra žmonių, menančių šį įvykį. Kasmet miestelyje yra pažymima ši data, gyventojai užmezgė ryšius su lakūno sūnumi. Lietuvos valdžia yra pasižadėjusi šioje vietoje pastatyti paminklą – tarsi įrodymą, kad savo didvyriais mokame didžiuotis ir mes. Nes kol kas apie žymų lietuvių kilmės lakūną airiai žino daugiau už mus.

Patriotizmas - nebanalu

Susitikimų su Airijos lietuvių bendruomenių nariais metu neapleido jausmas, kad patriotizmo, meilės tėvynei jausmas svečioje šalyje jei ne sustiprėja, tai bent įgauna kitokią vertę. „Neįsivaizduoju, kaip būčiau įsikūrusi, jei ne lietuvių bendruomenė. Žmonės ne tik šiltai priėmė, bet ir davė daug naudingų patarimų – dėl įvairių pažymų, draudimo, nuomos, darbo. Lietuvoj taip nesijauti lietuviu, kaip čia atvažiavęs. Brangini kiekvieną žmogų... Tiesiog čia mūsų nėra tiek daug ir mes stengiamės išlaikyti ryšius. Jausmas - didesnis čia“, - taip kalbėjo Balinrobe gyvenanti jonaviškė Rasa apie emigracijoje išsigryninantį patriotizmą. Apie tai, kaip ji supranta lietuviškumą.

Lietuvą vadina Motina

Lietuva daugeliui šių žmonių yra ir bus Motina. Pamote jie vadina Airiją, bet neslepia – pamotė jiems palankesnė. Įvairiausios priežastys vijo žmones iš gimtosios šalies – kiek pašnekovų, tiek istorijų. Dažniausiai minėjo nepriteklių, nepalankius Lietuvos įstatymus darantiesiems verslą, galimybės atskleisti savo gebėjimus nebuvimą, baimę dėl neužtikrintos vaikų ateities.

„Marijampolėje dirbau gamykloje – pakavau žuvį. Nežinau, kiek dar laiko būčiau tai dariusi. Gal darbdaviams atrodė, kad dirbu blogai? O gal net nebandė suprasti, kad galiu būti naudingesnė?“ – svarstė jau beveik penkerius metus Balinrobe gyvenanti Asta. Jauna moteris pasakojo, kad atvykusi padirbėjo sumuštinių kepėja tris mėnesius. Darbdaviai įvertino jos pastangas ir pasiūlė dirbti vadybininke. Šiuo metu ji sukūrusi savo verslą – yra nekilnojamojo turto agentūros savininkė.

Beveik visi į klausimą „Ar galvojate grįžti į Lietuvą?“ atsakė: „Taip, bet nežinau, kada.“ Kalbėdami žmonės nesuka akių ir jos išduoda – skausmingas tai klausimas. Ypač, jei užduodamas turintiems mokyklinio amžiaus ar mažesnių vaikų. Visi kaip vienas tvirtino – vaikai greičiau adaptuojasi svetimame krašte, su aplinkiniais bendraudami angliškai, norom nenorom šią kalbą pradeda naudoti kaip pagrindinę. Net šeimoje keli vaikai su tėvais kalbėdami lietuviškai, tarpusavyje mieliau, gal net nesąmoningai, tarška angliškai.

 „Airijos mokyklose sukurtos stiprios programos, padedančios integruotis svetimšalių vaikams – jiems didelių problemų nekyla. Kas laukia parvykus į Lietuvą? Kokias programas turi lietuviška mokykla?“ – klausė, bet buvo aišku, kad atsakymą žino patys. Klausimas, kokią ateitį pasirinkti sau ir savo vaikams – didžiausias jų skausmas. Dauguma – dar neturi į jį atsakymo. Jaučia – laikas eina. Ir eidamas didina visus atstumus – kultūrinius, ryšių su draugais, giminėmis...

Mokyklėlėse mokytojų klausėme, iš kokių Lietuvos miestų yra atvykę vaikai, lankantys lietuvių šeštadienines mokyklėles. Mokytojai nežinojo. „Mes teiraujamės kurioje Dublino dalyje gyvena. Juk kai kurie jau net neprisimena Lietuvos arba visai jos nematė“, - sako jie. Daugelis vaikų nė patys nežino, iš kokio miesto atvažiavę. Jų gyvenimas – jau čia. Lietuvą vaikai mini kaip pramogą, prisiminimą. „Kas labiausiai įsiminė per šias atostogas?“ – klausiame vaikučių, sutrukdę jiems piešimo pamokėlę. „Palanga“,- šūkteli šviesiaplaukė ilgakasė mergaitė. „Lietuvos miškas“, - atsiliepia berniuko balsas. „Seneliai...“, - pasigirsta iš kito klasės kampo... 

Ukmergiškių namais tapo Dublinas

Dublino lietuviškos mokyklos „4 vėjai“ koridoriuose susitikome su ukmergiškiais sese ir broliuku – Ieva ir Mantu.

„Prisimenu pirmąsias savo dienas airių mokykloje, - pasakojo Ieva . – Atėjusi į klasę nieko nesupratau. Apspito vaikų būrys, kalbino. Jų netrikdė tai, kad aš tyliu. Nepaliko nusivylę ir nenuėjo žaisti vieni. Na, supratau tik tiek, kad jie klausia mano vardo, sakė savus. Tai pradžiai tiek ir užteko.“ Ji sako, kad didelės įtampos nejautusi ir į mokyklą eidavusi noriai.

Kiek nustebino kitkas. Nemaloniai nustebino. Bet būkime teisingi ir neiškraipykime vaiko žodžių. „Po pusantrų metų gyvenimo Airijoje grįžome su tėvais atostogų į Lietuvą, į Ukmergę. Kaip man pasirodė ten baisu... Vis prašiau ir prašiau, mamos, kad važiuotume namo, į Dubliną...“, - po tokių mergaitės žodžių mūsų pačių susikurtos iliuzijos, kad antroji Airijos lietuvių karta masiškai grįš į Tėvynę, gerokai apibyra...

Kepurė išduoda kilmę

Su vienais lietuviais susipažinome tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje – mašinoje grojo lietuviška muzika. Automobilio savininkė Živilė visai nesutriko mūsų prakalbinta lietuviškai. „Daug čia mūsų – gimtoji kalba gatvėje, parduotuvėje nebestebina“, - šypsodamasi prisipažino, kad klausosi lietuviškos muzikos – labiausiai prie širdies. Ją nuolat girdi ir vaikučiai. Mažasis Arnas, beje, gimė prieš tris savaites. Tikriausiai jį galima pavadinti – lietuvių kilmės airis. Nors lietuvės mamos juokauja - ne tokie ir airiai, kad ir gimę jau šioje šalyje. Tikrieji airiai negali atsistebėti – kam vaikui žiemą reikalinga kepurė. O lietuviukams mamos uždeda – ir jie mielai nešioja... Nors kiaurą žiemą čia pliusinė temperatūra.

Moki žodį – žinai kelią į Lietuvą

Daugelyje lietuvių šeimų daroma viskas, kad ir antrosios kartos gyvenime svarbų vaidmenį vaidintų Lietuva. Nors tėvai pripažįsta nežinantys, ką vaikas pasirinks užaugęs - Lietuvą ar Airiją, saitai ne tik nenutraukiami, bet stengiamasi vis labiau tvirtinti. Kasmet lietuviškose mokyklėlėse daugėja mokinių – tėvai veža vaikus iki mokyklos po dvi valandas į vieną pusę. Šeštadieniais. Klausite, kodėl? Klausėme ir mes. Jie atsakė: „Kad mano vaikas mokėtų su manimi susikalbėti mūsų kalba. Kad susikalbėtų su seneliais. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva“.

Titanišką darbą Airijoje dirba tie, kuriems ne tas pats, kas bus su Lietuva, kokį vaidmenį ji vaidins jiems ir jų vaikams. Ypač juos neramina tai, kad grįžus į Lietuvą į juos žiūri kaip į svetimus, kažkuo nusikaltusius, kažką išdavusius. „Kartais atrodo, kad Lietuva bando iš viso mumis atsikratyti. Mes mokame dvigubus mokesčius – abiejose šalyse. Argi tai logiška? Daugelis iš mūsų atvyko tik laikinai padirbti, bet Lietuvos mokesčių sistema yra tokia, kad mes priversti mokėti dvigubus mokesčius. Mums belieka tik parduoti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir nutraukti ryšius“, - skundėsi ne vienas.

Bet nežiūrint to, Airijoje ir toliau kuriasi lietuvių šeštadieninės mokyklėlės, spausdinami lietuviški laikraščiai „Sala“ ir „Lietuvis“, žurnalas „Tavo Lith“, į susirinkimus renkasi bendruomenių nariai. Ambasada net dvi Kaziuko muges surengė. Dažniausiai dirbama be jokio atlygio, todėl šiek tiek nustebino, kai išgirdome, kad mokyklėles vadovėliais aprūpina LR Švietimo ministerija. Mūsų nuostabą išsklaidė Dublino mokyklėlės „4 vėjai“ direktorė Rasa Kėrienė: „Mūsų tėvai gali nupirkti vaikams vadovėlius ir patys, bet mes reikalaujame iš Lietuvos švietimo ministerijos vien dėl to, kad visiškai mūsų nepamirštų, nenurašytų. Kad žinotų – mes norim mokytis iš lietuviškų vadovėlių ir manom, kad turim teisę“. Ir norą... Tai -pagrindinis kelionės įspūdis.

Ligita JUODVALKIENĖ