Naujienos

Lietuvių archeologų grupė jau antrą kartą daugiau nei mėnesį dirbo Afganistano centre esančioje Goro provincijoje.Pirmosios archeologų ekspedicijos šalyje lankėsi daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau nuošaliame Gore lietuviai buvo vieni pirmųjų profesionalių archeologų, tyrinėjančių tūkstantmetį provincijos paveldą.

Iki šiol Goro provincija nebuvo sulaukusi deramo archeologų dėmesio. Tik praėjusio amžiaus viduryje prancūzų archeologai, vykę į provincijoje esantį unikalų Džamo minaretą, aprašė kelis pakeliui pastebėtus archeologinius objektus, o italų ekspedicija prieš kelerius metus atliko nedidelius tyrimus šio minareto papėdėje.
„Goro provincija- didelė, daugiau nei pusės Lietuvos dydžio, labai atoki ir sunkiai pasiekiama. Dabar pagrindiniai susisiekimo keliai Afganistane eina arčiau šalies pakraščių, tuo tarpu beveik pačiame Afganistano centre esantis Goras yra viena nuošaliausių provincijų. Tačiau kadaise būtent per šį miestą ėjo viena didžiojo šilko kelio atšakų, o seniausių aptiktų archeologinių paminklų amžius siekia 7 tūkstančius metų. Esu tikras, kad pavyks rasti ir ankstyvesnių žmogaus buvimo šiame regione pėdsakų“,- teigia ekspedicijos mokslinis vadovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas profesorius Aleksiejus Luchtanas.

Paveldo lobynas

Archeologijos projektų centras „Antiqua“ pernai laimėjo Užsienio reikalų ministerijos skelbtą konkursą ir išvyko į Afganistaną, kur pradėjo įgyvendinti tęstinį archeologinių žvalgymų projektą. Šiemet įgyvendintas jo etapas „Archeologijos paminklų paieška ir registro sudarymas Afganistane, Goro provincijoje, 2008 metais“. Būtent paieška ir registras, o ne plataus masto tyrinėjimai yra svarbiausias į Afganistaną vykstančių Lietuvos archeologų tikslas.
„Iki šiol Afganistane nėra bendro archeologinių paminklų registro. Mokslininkai Kabule turėjo tik nepilną islamo periodo paminklų sąvadą. O juk Afganistanas yra daugybės kultūrų ir civilizacijų kryžkelė. Pirmieji žmonės šalies teritorijoje apsigyveno prieš 30-50 tūkst. metų. Šalis turi įspūdingą istoriją, ir afganai ja pagrįstai didžiuojasi, tačiau archeologinis paveldas ištirtas dar labai menkai. Dar blogiau- jis netgi nėra tinkamai suregistruotas ir saugomas. Todėl mūsų tikslas ir buvo archeologinių paminklų žvalgymas ir registravimas“,- teigia A.Luchtanas.

Rytiečiai- subtilūs

Į ekspediciją profesorius A.Luchtanas vyko su žmona Daiva (ji yra projekto vadovė) bei dviem savo doktorantais- Ramune Butrimaite ir Roku Vengaliu. Ekspedicijos dalyviai, išskyrus Roką, Gore lankėsi ir pernai.
A.Luchtanui tai nebuvo pirmoji pažintis su Centrine Azija. Lietuvoje visų pirma žinomas kaip ilgametis Kernavės archeologinių paminklų tyrinėtojas, A.Luchtanas jaunystėje daug keliavo ir po tuometinės Sovietų Sąjungos pietus, Vidurinės Azijos respublikas.
„Visada maniau, kad Lietuvos archeologai neturi apsiriboti vien tyrinėjimais savame krašte. Tai, kad Lietuva dalyvauja tarptautinėse misijose, ėmėsi nelengvo Goro provincijos atkūrimo darbo, suteikė progą įnešti savo indėlį į Afganistano pažangą ir mums, archeologams. Pernai Kabule išlipęs iš lėktuvo, užuodžiau tą specifinį nuo aukštikalnių dvelkiantį kalnų žolynų kvapą, kurio nesupainiosi su jokiu kitu, ir tada galutinai patikėjau- taip, aš esu Afganistane“,- šypsosi profesorius, tolimoje šalyje nepasijutęs naujoku.
„Anksčiau keliaudamas po Vidurinę Aziją, susipažinau su šio regiono žmonių kultūra, papročiais, mentalitetu. Todėl nekilo problemų mezgant pokalbius su vietiniais gyventojais, sėdant prie vaišių stalo. Rytiečiai- subtilūs žmonės, todėl čia viską reikia daryti labai apgalvotai. Jei atvykai pas afganą su reikalu, pirmiausia turi dvidešimt minučių mandagiai kalbėtis apie orą, sveikatą, keistis komplimentais. Kai šeimininkas įsitikina, kad atėjai vedamas gerų ketinimų, jis bus svetingas ir padės kuo galės“,- pasakojo A.Luchtanas.

Informaciją teikė piemenys

Afganistane įvairiais laikotarpiais yra dirbusios britų, indų, rusų, italų, japonų archeologų ekspedicijos. Tačiau jų maršrutai, išskyrus epizodišką prancūzų apsilankymą Gore, aplenkdavo šią atokią provinciją. Todėl lietuviams teko nelengvas, tačiau neabejotinai įdomus darbas ieškoti naujų archeologinių objektų.
„Gyvenome lietuvių karių bazėje Čagčarane, iš kurios vykdavome iki 60 km atstumu nuo provincijos centro. Žvalgėme Harirudo upės slėnyje ir aplinkinėse teritorijose. Keliaudavome išnuomotais vietos gyventojų visureigiais. Afganai ypač mėgsta „Toyota“ markės automobilius“,- pasakoja A.Luchtanas. Informaciją apie galimus archeologinius objektus archeologai rinko vizualiai žvalgydami vietovę, bendraudami su vietos gyventojais. Kur yra kokių nors griuvėsių ar mėtosi keramikos šukės, geriausiai žinojo bandas kalnuose ganantys piemenys.

Mokslininkus lydėjo kariai

Išvykų metu ekspedicijos dalyvius visada lydėdavo ginkluoti lietuvių kariai.
„Žmogus su automatu rankose- labai neįprastas mokslinės ekspedicijos atributas. Tačiau neramioje Afganistano žemėje tai veikiausiai neišengiama. Galime tik padėkoti kariams už įvairiapusę paramą. Nepaisant mūsų ekspedicijos ginkluotos palydos, afganai į mus žiūrėjo labai draugiškai. Atvykę į kaimą, pirmiausia pasisveikindavome su vietos seniūnu arba mula, papasakodavome apie savo tyrinėjimų tikslus. Su mumis visada būdavo ir afganų paminklosaugininkai, vertėjai. Vietos gyventojai kalba dari kalba. Su vyresnės kartos žmonėmis kartais galima susikalbėti rusiškai, o dalis jaunimo jau pramoko ir angliškai. Tačiau apskritai išsilavinimo lygis regione labai žemas- nuolatiniai karai neleido sukurti tinkamos švietimo sistemos. Talibų valdymo metais mergaitėms apskritai buvo draudžiama mokytis. Todėl buvo labai smagu pamatyti, kiek daug vaikų dabar lanko mokyklas. Dalį jų pastatė mūsų taikdariai. Čagčarano bibliotekai lietuviai nupirko ir padovanojo kelis tūkstančius knygų dari kalba“,- pasakoja A.Luchtanas.

Pirmieji eksponatai

Tyrinėjimų metodika Lietuvoje ir Afganistane labai skiriasi. Lietuvoje iki viduramžių būta tik medinių pastatų, kurių pėdsakai padengti dirvožemiu. Afganistane prieš tūkstančius metų, kaip ir dabar, pastatus žmonės dažniausiai statė iš nedegtų, saulėje išdžiovintų molinių plytų, kur kas rečiau- iš akmens. Sugriuvus tokiems moliniams statiniams, susidaro storas griuvenų sluoksnis, ant kurio dažniausiai statomi nauji pastatai. Taip susiformuoja iki keliolikos metrų storio kultūrinis sluoksnis. Sugriuvusios tvirtovės bei miestai dažniausiai primena kalvas.
„Žvalgymų metu mes registravome senovinių gyvenviečių pėdsakus. Keramikos senovės gyvenviečių vietose daug kur galima rasti tiesiog žemės paviršiuje. Pavyzdžiui, žvalgant Pumbakaro senovės gyvenvietę, rastos „tapa“ vadinamos kalvelės- buvusių pastatų vietos, bei įvairių laikotarpių keramikos šukės, verpstukas, bronzinio dirbinio fragmentas. Jei būtų surengti plataus masto tyrinėjimai, šioje vietoje neabejotinai rastume daugmaž penkis tūkstančius metų čia gyvenusių žmonių paliktus pėdsakus“,- pasakojo ekspedicijoje dalyvavęs archeologas Rokas Vengalis.

Rado budistų vienuolyną

Lietuvių archeologų radiniai nustebino vietos gyventojus, valdžios atstovus ir netgi paveldosaugininkus.
„Iškilmingo priėmimo metu Goro provincijos gubernatorius generolas Bazas Mohomadas Ahmadis dėkojo mums ir sakė, kad nuo šiol Goro provincija gali didžiuotis naujai atskleistais istorijos puslapiais, o vietos žmonės žinos, kad jie įsikūrę ne tuščioje dykumoje“,- pasakoja A.Luchtanas.
Tarp daugelio ekspedicijos atradimų buvo ir unikalios budistų vienuolyno liekanos Harirudo upės krante. I tūkstantmetyje Afganistane buvo išplitęs budizmas.
„Visame pasaulyje žinomos unikalios Budos skulptūros greta buvusio budistų vienuolyno Bamiane, 2001 m. susprogdintos talibų. Dabar ir Goro provincijoje identifikuotas vienalaikis su šiomis skulptūromis budistų vienuolynas“,- džiaugiasi A.Luchtanas. Profesoriaus teigimu, iki šiol tik vienas provincijoje esantis paveldo objektas buvo plačiau žinomas Afganistane ir už jo ribų. Tai- Džamo minaretas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Visi radiniai, surinkti ekspedicijos metu, buvo perduoti Afganų paveldosaugininkams. Čagčarane planuojama steigti Goro provincijos muziejų, ir lietuvių aptikti radiniai jame bus vieni pirmųjų eksponatų.

Žemdirbystė- lyg viduramžiais

Kol kas ir visa Goro provincija lietuvių archeologams pasirodė lyg muziejus po atviru dangumi. Daugelis statybos, amatų, žemdirbystės technologijų čia beveik nepakito nuo Vytauto Didžiojo amžininko Timūro laikų.
„Belieka stebėtis afganų sugebėjimu įrengti sudėtingas drėkinimo sistemas. Nė vienas lašas vandens ten nenueina niekais. Tačiau žemdirbystės sąlygos sudėtingos, nes dirvos stipriai eroduoja netgi upių slėniuose, kurie vieninteliai tinka žemės ūkio kultūroms auginti. Krašte kadaise buvo nemažai miškų, kurie drastiškai iškirsti. Todėl mediena labai brangi, ir kurui dažniau naudojamas džiovintas gyvulių mėšlas. Avys, ožkos, kupranugariai, mažytės karvutės ir nedideli lopinėliai dirbamos žemės, kuriuos ne visi turi,- didžiausias vietos afganų turtas“,- sakė A.Luchtanas.
Kartą važiuodami tiltu virš Harirudo upės, archeologai pateko į tikrą spūstį. Kelią užtvėrė avių, ožkų, kupranugarių banda. Pasirodo, kad viena iš puštūnų genčių- kučiai- su savo gyvuliais kėlėsi iš vienos stovyklavietės į kitą.
„Pasijutome lyg gilioje senovėje, kai per Euraziją keliavo klajoklių tautos“,- šypsosi profesorius A.Luchtanas. Rudenį jis kartu su kolegomis vėl ketina krautis kuprines ir keliauti į tolimus Afganistano kalnus, kurie lietuvių archeologams jau tapo savi.

Manvydas Vitkūnas