Naujienos

Pirmasis Lietuvos ambasadorius prie NATO ir ES Adolfas Venskus kaip nė vienas kitas Prancūzijoje gyvenantis lietuvis aukštai iškilo profesinės veiklos srityje. Jis tuo didžiavosi, tačiau per darbo rūpesčius niekada nepamiršo Lietuvos, visąlaik galvojo apie jos išlaisvinimą ir sakė, kad išsimokslinimas, profesinė reputacija jam tarnavo išplaukti į platesnės tarptautinės politikos vandenis ir kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Politiniai Adolfo Venskaus nuopelnai mūsų šaliai žinomi. O čia spausdiname žiupsnelį jo prisiminimų apie profesinį kelią iki aukščiausių tarnybinių postų Prancūzijos pramonės įmonėse.

Dirbti pradėjau dar studijuodamas, kokiais 1946 m., nes reikėjo pinigų pragyventi. Darbo pagal studijuojamą specialybę skonio pirmiausia paragavau "Desmarais freres". Tai buvo labai didelė ir moderni įmonė, ypač naftos srityje. Ji taip pat gamino valgomąjį aliejų, įvairių rūšių muilus. Buvo labai turtinga. Jos laboratorijų galimybės buvo didelės, žymiai didesnės negu universitetų.

Iš pradžių dirbau augalinėje laboratorijoje. Ji gamino muilus ir valgomuosius aliejus. Dar ir dabar prisimenu tų aliejų vardą – "Rufisque". Tuoj po karo aliejus buvo didelis turtas, nes Prancūzijoje jo trūko. Jo mėginius laboratorijoje reikėdavo išlaikyti mėnesį – kad būtų galima patikrinti, jeigu kas nors atsitiktų. O po mėnesio galėdavai pasiimti sau. Tai buvo didelė paspirtis: nuėjęs pas mėsininką, jį išmainydavau į jautienos kepsnį. Toje įmonėje pripratau gerti vyną – pietums duodavo ketvirtadalį butelio. Vynas turbūt būdavo ne aukščiausios rūšies, bet vynas lieka vynu. Mane su kolega po pietų apimdavo miegas. Tai prie durų sargyboj pastatydavom valytoją, kad mudu valandėlę galėtume pasnausti prie rašomojo stalo.

Optinė apgaulė
Paskui mane perkėlė į mineralų skyrių. Tai buvo benzino, alyvos, žodžiu tariant, naftos produktų padalinys. Vienas iš mano darbų buvo nustatyti, kiek yra sieros. Metodas vadinosi "grot". Kai įgijau patirties, mane paaukštino, iš paprasto darbuotojo tapau prižiūrėtoju, žiūrėdavau, ar kiti teisingai dirba. Vėliau man pavedė sukurti puodų šveitiklį. Jį sukūriau ir paskui radau parduotuvėje, žiūriu, stovi lentynoje. Vadinosi "Nab". Jo pagrindas buvo Fontainebleau smėlis, labai smulkus smėlis. Jis labai tiko, kad galėtum nugramdyti degėsius. Tas mano produktas buvo geras, jis atsirado visose krautuvėse. Tai buvo vienas iš pirmųjų mano "didžiųjų" išradimų – puodų šveitiklis "Nab". Vėliau padariau kitų chemijos išradimų, tai buvo labai įdomus mano darbo periodas.

Tame mineralų skyriuje dirbau nelabai ilgai, kokiais 1948 m. mane pakvietė į "Labo Industrie", pasiūlė laboratorijos viršininko pareigas. Matyt, nusprendė, jog aš pakankamai išmintingas, kad galėčiau jiems padėti. "Labo industrie" tuo laiku buvo šiek tiek atsilikusi, metalui apdirbti jie naudojo daug švino, kurį vėliau griežtai uždraudė.

"Labo Industrie" turėjo du fabrikus, ji garsėjo savo gaminamomis motorų alyvomis. Prie jų tobulinimo ir aš prisidėjau. Teko važiuoti į Vokietiją paieškoti kai kurių cheminių medžiagų. BASF tresto fabrikai turėjo produktų, kuriais aš buvau suinteresuotas. Aplink tą fabriką, kur nuvykau, viskas buvo subombarduota, bet pats fabrikas buvo likęs sveikas, nesubombarduotas. Ten susipažinau su vieno skyriaus viršininkais, su jais užmezgiau tarnybos ryšius. Iš Vokietijos parsivežiau 5 kg mane dominusių medžiagų, kai pamačiau, kad jos veiksmingos, užsakydavau didelius kiekius. Dėl oksidacijos motorų alyva ilgainiui pajuosdavo, bet kai įpildavai to vokiečių produkto, ji nepakeisdavo spalvos, išlikdavo, kokia buvusi. Tai buvo tam tikra optinė apgaulė: visi nustebę žiūrėdavo, kad alyva nepajuodusi, manydavo, kad ji išlikusi sveika. Iš tikrųjų ji būdavo pagedusi, bet vizualiai atrodydavo gražiai. Tai buvo vienas iš mano pirmųjų darbų "Labo Industrie". Aš ten vadovavau kokiai dešimčiai žmonių. Tai buvo tyrimų ir kontrolės laboratorija.

Sumanus lietuviukas
Ir visą gyvenimą, ir dirbant toje laboratorijoje man buvo svarbūs socialiniai klausimai. Tais laikais pietų pertraukai buvo skiriamos 2 valandos. Žmonės pavalgydavo per pusvalandį ir nebeturėdavo ką veikti. Aš savo darbuotojams pasiūliau per pietus darbą nutraukti tik pusę valandos. Sakau, laimėsite pusantros valandos ir dirbti galėsite pradėti pusantros valandos vėliau. Arba baigti pusantros valandos anksčiau. Laboratorijoje buvo 4 vyrai, o likęs personalas – moterys ar panelės. Vedusios moterys, turėjusios kūdikių ar vaikų, norėdavo pradėti pusantros valandos vėliau. O mergaitės, kurioms rūpėjo turėti laisvus vakarus, buvo linkusios išeiti anksčiau. Visi buvo labai patenkinti. Po to gavau pastabų, kad laboratorijoje darau revoliucijas. Atsakiau, kad mano revoliucijos pakėlė darbo našumą. Žmonės matė, kad jais rūpinuosi, buvo suinteresuoti ir dirbo sparčiau.

Vienas "Labo Industrie" fabrikas buvo Clermont Ferrand. Ten jie daugiausia gamino tepalus, turėjo didelius kontraktus su sunkvežimių "Berliet" gamyklomis. Tų tepalų pagrindas buvo kalcis. Sykį man skambina tas pats generalinis direktorius ir sako, kad Clermont Ferrand bėda, reikia ten skubiai vykti. Tučtuojau atvažiavo mašina, mane paėmė iš L'Ile Saint Denis. Tada dar nebuvo tiek greitkelių, kiek dabar, važiavome gana ilgai. Nuvykus paaiškėjo, kad jiems nebeišeina pagaminti tepalų. Tris kartus mėgino ir didžiausi katilai, iš viso 30 tonų – visiškas niekas. Nepavyksta, nors tu ką. Užsakymai dega, sandėliuose tuoj pritrūks tepalų, katastrofa. Aš pasikalbėjau su laboratorijos viršininke, ji buvo labai susijaudinusi, nebežinojo, kur pulti, ką daryti. Su ja nuėjau pažiūrėti, kas dedasi kalcio sandėliuose. To kalcio ten buvo didžiausios krūvos, ir aš pastebėjau, kad nemažai popierinių maišų, į kuriuos jis buvo supiltas, prakiurę. Pro skyles pateko oro, ir kalcis oksidavosi, pavirto kita medžiaga. Aš pasidariau du mėginius: paėmiau kalcio, kuris buvo prie pat skylės, ir kito, kuris buvo daug toliau. Laboratorijoje pabandžiau. Iš to kalcio, kuris buvo toliau, išėjo geri tepalai, o iš to, kuris buvo oksidavęsis – visiškas šnipštas. Taip visus skylėtus maišus teko išmesti.

Kitą dieną iš pat ryto vėl gamino, ir dar priešpiet koks dešimties tonų katilas buvo baigtas, tepalai buvo puikiausi. Atvažiuoja baisiausiai nustebęs direktorius, ot tai chemikas, sako, sunkiai tikėdamas savo akimis – per tokį trumpą laiką fabriką ištraukti iš bėdos! Buvo toks patenkintas, kad sako, Venskau, tu eik į restoranus, eik į kabaretus, eik, kur tik nori, ir leisk pinigų, kiek tik nori. Man tie restoranai, tie kabaretai nerūpėjo, bet aš irgi buvau patenkintas, kad taip greitai pavyko fabriką vėl pastatyti ant vėžių. Sprendimas buvo paprastas, bet reikėjo, kad šitai kam nors ateitų į galvą. Ir tai atėjo į galvą ne prancūzams, o lietuviukui. Lietuviukas buvo toks gudrus, kad išsprendė prancūzų problemą.

Ten irgi neilgai padirbau. Man pasiūlė darbą įmonėje "Alo Jidac". Ta įmonė griuvo, jų technologijos buvo labai atsilikusios. Prieš karą ji uždirbdavo daug pinigų, bet vėliau jos nemodernizavo, ir ji ėmė smukti. Savo akimis mačiau, kokia niekam tikusi ten buvo technika. Mano užduotis buvo tą įmonę pastatyti ant kojų. Sunku buvo, nes ir konkurentai nesnaudė. Bet dirbti buvo smagu, jau turėjau gerą vardą, manimi pasitikėjo – paliko laisvas rankas, finansiškai irgi galėjau tvarkytis savarankiškai. Kad tik tobulinčiau, ką reikia tobulinti. Tai buvo rizikingas sprendimas. Bet jeigu nebūčiau priėmęs pasiūlymo atstatyti "Alo Jidac", jeigu būčiau ir toliau dirbęs didelėse įmonėse, tikriausiai taip ir būčiau likęs paprastas eilinis inžinierius. Į "Alo Jidac" kvietė ir kitų inžinierių, tarp jų ir mano artimą draugą Michel Demarcq, aš esu jo sūnaus krikšto tėvas. Bet visi tie, kuriems siūlė, matyt, bijojo rizikuoti. O aš apsisprendžiau. Sąlygos buvo geros, bet ir dirbti reikėjo daug. Atėjęs į "Alo Jidac", galėjau kilti profesinės karjeros laiptais. O atstatyti "Alo Jidac" pradėti reikėjo, galima sakyti, nuo nulio. Per karą ta įmonė, be visa kita, gamino ir muilą. Ir iš ko, kaip manot, gamino? Iš blusų ir utėlių, bent taip mes juokavom. Kai valydavo purvinas, riebaluotas vokiečių uniformas, tai jie tuos uniformų riebalus rinkdavo, kaupdavo ir darydavo iš jų muilą. Paskui riebalų atsargos taip ir liko, kai pamačiau, tai net nustėrau, kiek jų ten buvo. Gražus fabrikas, dideli sandėliai, bet nė nebežinau, kiek sunkvežimių prireikė, kad juos išvežtum. Iš tų riebalų buvo pasidariusi tokia bjauri juoda, į gumą panaši masė. Kelias dienas užtruko, kol visa tai į šiukšlyną išvežėm. O vieną nedidelę patalpą reikėjo greičiau iškuopti. Liepiau tuos sušvinkusius riebalus pakasti kieme, po medžiu. Praėjo vos keleri metai, ir vargšas medis nudžiūvo. Tad štai nuo ko reikėjo pradėti. Bet niekas manęs negąsdino, po truputį įsibėgėjau, ėmiausi viską keisti, modernizuoti. Ten buvo anglimis kūrenamos krosnys, kurios duodavo 8 kg garo spaudimo. Mano technologijoms reikėjo mažiausiai 12 kg, aš tuos pečius pakeičiau į mazutu kūrenamus. Visur, kur būdavo dirbama fiziškai, įdiegiau mechanizmus. Didžiausias statines darbininkai ridendavo rankomis, keldavo taip pat rankomis. Aš nutiesdinau bėgius, buvo įrengti keltuvai. Išasfaltavau akmenimis grįstą kiemą.

Prie mano sėkmės prisidėjo ir tai, kad man pavyko pasamdyti labai gerą prekybos direktorių. Jis buvo karo laivyno karininkas, motorų specialistas. Kariuomenėje buvo ištarnavęs 7 metus. Komercijos srityje jis buvo tikrai ypatingai gabus žmogus, sugebėjo atidaryti daug durų. Aš padariau gerą produktą, o jis mokėjo tą produktą parduoti. Mes bendradarbiavome kokius 35 metus.

Mokslo šviesoje
Mūsų įmonė tapo labai dinamiška, ir tą dinamišką įmonę daug kas norėjo nupirkti. Bendrovės savininkai matė pažangą, matė, kad įmonės darbas laikui bėgant gerėja. Pasidariau jų numylėtinis. Kiekvieną penktadienį mane kviesdavosi pietų. Būtų labai užsigavę, jeigu nebūčiau sutikęs. Paryžiuje tie žmonės turėjo didžiulį 350 m2 butą. Kartą per mėnesį ten sukviesdavo ir mokslininkus. Būdavo labai įdomu su jais bendrauti. Pamenu, labai džiaugiausi vienu labai stabiliu, atspariu bakterijoms produktu. Tai toks Wolf, teismo ekspertas profesorius, palingavo galva: jauni žmonės, jauni žmonės. Ir klausia, o kaip jūs paskui tą stabilų produktą sunaikinsite? Reikia numatyti, kaip jį galėsite sunaikinti. Supratau, kad reikia galvoti "dvigubai": kaip padaryti, kad produktas būtų ir patvarus, ir sunaikinamas.

Atkurti "Alo Jidac" man sekėsi, ji vėl pasidarė garsi įmonė. Aš pakeičiau visus produktus, skirtus metalui apdirbti, į sintetinius. Kai 1968 m. Paryžiuje buvo gegužės revoliucija, fabrikai staigiai sustojo. Dideli kiekiai skystimų metalui apdirbti sugedo. O mano sukurtas produktas liko sveikut sveikutėlis. Jis visiems buvo didelė pagalba, "Renault", pamenu, jo nusipirko šimtus tūkstančių kilogramų, aš tapau pagrindiniu jų tiekėju. Kai "Alo Jidac" atsigavo, daug kas jį norėjo perpirkti. Tačiau su sąlyga, kad aš irgi pereinu. Jeigu aš nelieku, neperka. Galima sakyti, norėjo nupirkti visą įmonę kartu su manimi.

Tada mano finansinės sąlygos buvo jau labai geros. Kai dėl praktinių dalykų, tai kas 2 m. gaudavau naują mašiną. Kiek būčiau nuvažiavęs kilometrų, vis tiek kas 2 m. gaudavau naują mašiną. Jos išlaikymas man irgi nieko nekainavo, keliones, viešbučius taip pat apmokėdavo. Į restoranus galėjau kviestis ką noriu, mane irgi kviesdavosi kitos firmos, kurios buvo suinteresuotos su manimi dirbti. Pietaudavau, vakarieniaudavau net "La Tour de l'Argent", brangiausiame Paryžiaus restorane. Taigi pasiekiau aukštą lygį, tapau antru žmogumi, po generalinio direktoriaus. Man siūlė ir generalinio direktoriaus postą, bet į generalinio direktoriaus pareigas įeina finansų tvarkymas, o finansai nebuvo mano sritis. Man rūpėjo technika ir jos pažanga.

Ilgainiui techninės galimybės, kurias mes turėjome, man jau pasidarė per menkos, aš turėjau didesnių sumanymų sintezuoti, gaminti. Turėjau gerų idėjų, bet joms įgyvendinti reikėjo didelių chemijos fabrikų. Pradėjau ieškoti ryšių. Vokiečiai turėjo tris dideles garsias chemijos įmones, viena iš jų buvo "Farbwerke Hoechst". Šis vokiečių chemijos fabrikas turėjo metalo apdirbimo skyrių, kiti du garsūs vokiečių chemijos fabrikai buvo BASF ir "Bayer". Iš tikrųjų vokiečiai turėjo didžiulę pasaulinės reikšmės chemijos pramonę, jų didžiulę "IG Farben" įmonę po karo sąjungininkai suskaldė į tuos tris mažesnius fabrikus. "Farbwerke Hoechst" jau turėjo gerų metalo apdirbimo medžiagų, bet mano idėjos buvo geresnės. Metalo apdirbime ko reikėjo? Pirmas dalykas – žmogus, reikėjo, kad produktas nebūtų nuodingas. Antras – kad gerai pjautųsi metalas. Galiausiai tas produktas turėjo būti stabilus. Kuriant medžiagas, reikėjo atsižvelgti į šiuos kriterijus, o mano sukurtas produktas buvo skirtas motorų metalo apdirbimo gamybai. Jis buvo geresnis nei kiti, ir jo gamybos, tiekimo reikalais man teko važinėti ir po Europą, ir po Ameriką. Buvau Fordo tiekėjas Kelne, Anglijoje Fordas buvo Dagenhame, taip pat tiekiau savo produktą BMW Miunchene, "Opeliui".

Aš turėjau labai gerą pažįstamą, kuris man Vokietijoje atidarė daug durų. Tai buvo Krikščionių demokratų sąjungos reikalų vedėjas dr. Kurt Hans Schade. Įsivaizduojate, kaip kartais gyvenime susiklosto. Kai buvau belaisvių stovykloje, miegojau purve, o jis buvo dvarininkas ant kalnelio, ten buvo jo dvaras. O paskui man tekdavo pas jį namuose ir pagyventi, kai nuvažiuodavau į Vokietiją. Bet niekada aš jam nesakiau, kad prie jo dvaro purve gulėjau.
Aš buvau aukščiausio lygio tarnautojas, mano koeficientas buvo 870. Kad pakilčiau į tokį lygį, man padėjo Dievas, bet aš ir pats stengiausi, nežiūrėjau darbo valandų. Mano pusė gyvenimo buvo skirta darbui, kita pusė politiniams reikalams. Viską reikėjo suspėti, nė nežinau, iš kur tiek turėjau energijos ir dinamizmo.

Tekstas publikuojamas iš Lietuvių išeivijos instituto rengiamos Adolfo Venskaus prisiminimų knygos.
Prisiminimus užrašė Valdas Papievis.

Biografija

Adolfas Venskus gimė 1924 m. Klaipėdoje. Pradėjęs studijas Kauno universitete, Paryžiaus Sorbonoje baigė chemijos mokslus. 1944 m. pasitraukė į Prancūziją, kur dirbo inžinieriumi Prancūzijos chemijos ir metalurgijos pramonėje.

Adolfas Venskus buvo aktyvus įvairių tarptautinių organizacijų – Europos judėjimo, Krikščionių demokratų internacionalo – narys, priklausė Prancūzijos lietuvių bendruomenei. 1983–1988 m. vadovavo Strasbūre veikusiam Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Europos padaliniui, taip pat – Pasaulio pabaltijiečių santalkos atstovybei.

Ypač svarus ambasadoriaus indėlis buvo rengiant 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – šia rezoliucija buvo pasmerkta Baltijos valstybių okupacija ir neteisėtas prijungimas prie Sovietų Sąjungos.

Įgytą patirtį ir ryšius su žymiais pasaulio politikais diplomatas panaudojo kovoje už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Dar 1990 m., kai Lietuva neturėjo oficialių diplomatinių atstovybių, jis padėjo įsteigti Baltijos šalių informacijos biurą Briuselyje.

1991 m. Adolfas Venskus buvo paskirtas Lietuvos įgaliotuoju atstovu ryšiams su Europos Parlamentu ir Taryba, o kiek vėliau – nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Europos Sąjungos ir NATO. Šias pareigas ėjo iki 1995 m. Iki pat mirties ambasadorius Venskus dirbo Lietuvos ambasados Prancūzijoje garbės patarėju Europos klausimais.

Adolfas Venskus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Prancūzijos darbo ministro Auksiniu garbės medaliu. Ambasadoriui yra suteiktas Belgijos karaliaus Didžiojo karininko laipsnio medalis.
Mirė Adolfas Venskus 2007 m.