Naujienos

Adolfas Venskus gimė 1924 m. Klaipėdoje. Tuo metu uostamiestis buvo ką tik sugrąžintas Lietuvai. Tarsi atsidėkodamas likimui už padovanotą galimybę gimti Lietuvoje, A. Venskus visą gyvenimą siekė būti tikru, šaliai ir tautai atsidavusiu lietuviu.

Vaikystės periodas A. Venskui nebuvo lengvas: anksti mirus tėvui, dar visai nedideliam vaikui teko imtis sunkių vyriškų darbų bei išsiugdyti suaugusiojo atsakomybę. Nepaisant užgriuvusios naštos, guvus berniukas rasdavo laiko ir vaikiškoms pramogoms – ir pažvejoti, paburiuoti, ir jūra pasidžiaugti suspėdavo.

Kai atėjo metas leisti sūnų į mokslus, motina nusprendė pasirinkti vokiečių pradžios mokyklėlę – tarpukario laikotarpiu vokietukų mokymo įstaigose buvo geresnės materialinės sąlygos – tačiau vaikas čia ilgai neužsibuvo – nuo tada mokslus tęsė gimtąja kalba.

Besimokydamas gimnazijoje, A. Venskus akis į akį susidūrė su tarpukario dramomis: keturiolikmečio paauglio akivaizdoje „Memmelio“ žemėje išsilaipino Hitleris. Nuo to laiko jo gyvenimas priminė kaleidoskopą.

Slapstydamasis nuo vokiečių, godžiai stvarsčiusių kiekvieną kariuomenei tinkamą ar bent iš bėdos tinkamą jaunuolį, A. Venskus atsidūrė Kaune. Motina su broliuku liko uostamiestyje. Kaune, Šančių gimnazijoje, jaunuolis gavo gimnazijos baigimo diplomą. Tuo pat metu, kaip laisvasis klausytojas, vaikščiodavo į paskaitas universitete.

Paskutinę minutę, griūvant tiltams, A. Venskus ryžosi pasitraukti iš šalies, kuriai nuo mažumės buvo ir, žinojo, dar bus, ištikimas. Puikiai mokėjusiam vokiškai ir nemažai išmaniusiam dvidešimtmečiui vaikinui pavyko gauti darbą elektros stotyje viename iš Vokietijos miestų – Plauene. Plauene, kaip vėliau paaiškėjo, gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas: svetimoje šalyje A. Venskui pradžioje teko gultis ant operacinio stalo, šalinti nežinia iš kur galvoje atsiradusį auglį, vėliau, dar nespėjusį kaip reikiant atsipeikėti po patirtos operacijos, lietuvį areštavo „hitlerininkus“ gaudžiusi karo policija.

Vokietiją A. Venskus gyvas paliko tik per stebuklą: karo belaisvių stovykloje jį – išsekusį, suskretusiais drabužiais – išlaisvino atvykę amerikiečiai. Studijuoti panorusiam lietuviui buvo suteiktos dvi galimybės – akademiniu atžvilgiu nepralenkiamas, klestinčiame ir saugiame užjūryje esantis Bostonas ir karo išsekintas, penktojo dešimtmečio Europos įvykių suirutėje besiblaškantis Paryžius. Vaikinas pasirinko pastarąjį. Arčiau gimtinės.

Paryžiuje A. Venskui galų gale ėmė šypsotis sėkmė. Sumanus, puikiai išmanantis savo profesijos subtilybes inžinierius netruko užkariauti po karo profesionalių, mokytų žmonių ištroškusią Prancūziją: paties A. Venskaus žodžiais, kaip tik tuomet jis pagaliau pamiršo, kas yra materialinis nepriteklius. Tvirtai atsistojęs ant kojų, vyriškis sukūrė šeimą – vedė Prancūzijoje sutiktą lietuvaitę Birutę Šlepetytę. Didžiausia laimė tvirtą materialinį pagrindą užsitikrinusiam A. Venskui buvo atsiradusi laisvalaikio galimybė. Kiekvieną laisvą minutę jis skirdavo su politika susijusiai veiklai bei rezistencinių idėjų brandinimui – negandos lietuvio patriotizmo nė kiek nesusilpnino.

Su Prancūzijos jėzuitų bendruomene A. Venskus susipažino vos atvykęs – jėzuitai sunkiai besivertusiam, svetimoje šalyje pradėjusiam studijuoti jaunuoliui suteikė pagalbą bei padėjo atsistoti ant kojų. Jėzuitų koplyčia buvo vieta, kur kiekvienas lietuvis galėjo rasti prieglobstį – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, keturiasdešimt antruoju numeriu pažymėtas namas Granelle gatvėje, kur ji buvo įsikūrusi, tapo vieta, kur lietuvių rezistentų, tarp jų, žinoma, ir A. Venskaus, pastangomis buvo suburta Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Suvokiant tarptautinio bendradarbiavimo svarbą, netrukus buvo inicijuotas pastarosios bendruomenės prisijungimas prie Europos judėjimo, internacionalinės organizacijos, įkurtos po Hagos kongreso 1948 m. 1972 m. A. Venskus išrinktas Europos judėjimo lietuvių komiteto generaliniu sekretoriumi. Kiek vėliau intensyvų politinį ir visuomeninį gyvenimą pasirinkęs vyriškis sulaukė pasiūlymo tapti į JAV perkelto VLIK‘o atstovu Europoje. Rezistento žodžiais, būtent užimdamas šias pareigas jis nuodugniau susipažino su dviejų tremtyje aktyviausiai veikusių Lietuvos politinių partijų – krikščionių demokratų bei socialdemokratų – veikla.

Penktajam dešimtmečiui baigiantis A. Venskus prisijungė prie ideologinėmis nuostatomis visuomet jam imponavusios krikščionių demokratų politinės partijos. Tuo metu tai buvo bene įtakingiausia politinė srovė Europoje. Aktyvaus išeivio pastangomis Lietuvos krikščionys demokratai neliko nepastebėti: drauge su kitomis sovietų pavergtų Vidurio ir Rytų Europos šalių krikščionių demokratų partijomis pradžioje buvo susijungta į Uniją, iš kurios vėliau išaugo Krikščionių demokratų internacionalas. Kalbėdamas apie Lietuvos krikščionis demokratus, A. Venskus visuomet buvo linkęs akcentuoti ne narių gausos, o kokybės siekį. Anot jo, siekiant ženklios pagalbos tėvynėje likusiems tautiečiams, tuo metu reikėjo būti pastebėtiems, reikėjo, kad jiems atstovautų žymūs, gerą vardą užsitarnavę Lietuvos politikai. Krikščionių demokratų misijai labai pasitarnavo įvairi pogrindžio spauda – sovietmečiu Vakarų ir komunistų pavergtų valstybių bendradarbiavimas buvo itin komplikuotas, tad kiekvienas informacijos šaltinis buvo aukso vertės.

Dalyvavimas Krikščionių demokratų internacionalo veikloje tapo A. Venskaus tramplinu į Europos parlamentą. Kaip šios tarptautinio masto organizacijos narys turėdamas galimybę dalyvauti Parlamento posėdžiuose, lietuvių aktyvistas pasiekė Baltijos šalių okupacijos teisėtumo klausimo svarstymą nepaprastai svarbioje Vakarų politinėje institucijoje. Šio žygdarbio išdava – 1983 m. priimta rezoliucija, pripažinusi neteisėtą, prievartinėmis priemonėmis paremtą Lietuvos, Latvijos ir Estijos pajungimą.

Auštant nepriklausomybei, A. Venskui buvo pasiūlytas Lietuvos ambasadoriaus postas. Aktyviam rezistentui priimti sprendimą nebuvo sunku – jį masino galimybė prisidėti atstatinėjant sugriautus gimtosios šalies pamatus.

Kiek ironiško, tačiau džiugaus atsitiktinumo dėka, vaikystėje nacių okupantų laivus stebėjęs A. Venskus turėjo galimybę sutikti į uostamiestį atplaukusią NATO karinę vadovybę.

Pagal A. Venskaus autobiografiją parengė G. Toločkaitė.