Naujienos

Bendrus Lietuvos ir Lenkijos veiksmus kuravusios pirmojo Abiejų Tautų Respublikos užsienio reikalų ministro Jokimo Liutauro Chreptavičiaus asmenyje susipina ir vietą randa skirtingų tautų istorija, todėl jo atminimo įamžinimu pagerbiama ne tik Lietuvos praeitis, bet ir kitų tautų istorija, sako užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Jis kovo 2 dieną dalyvavo Vilniaus universiteto bibliotekos ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) surengtame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanclerio ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) užsienio reikalų ministro, J.L.Chreptavičiaus 200-ųjų mirties metinių minėjime.

„Ši sukaktis yra svarbi ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet visoms šiandien gyvenančioms LDK tautoms“, - teigė A.Ažubalis.

Pasak jo, LDK didiko, mecenato, intelektualo J.L.Chreptavičiaus atminimo įamžinimas turėtų paskatinti tolesnį Lietuvos istorijos politikos kūrimą, kuris padėtų geriau įsisąmoninti valstybės paveldą.

„Mes esame istorinė tauta ir tą turime įtvirtinti visomis turimomis priemonėmis“, - pabrėžė ministras.

Renginio metu Vilniaus universiteto (VU) rektorius Benediktas Juodka ir A.Ažubalis pasirašė universiteto ir URM bendradarbiavimo švietimo, mokslo, užsienio politikos ir viešosios diplomatijos srityse sutartį.

Minėjime atidaryta J.L.Chreptavičiaus rankraščių ir jam priklausiusių spaudinių paroda. Dauguma jų – reti XVI-XVIII amžiaus leidiniai – moksliniai, istoriniai, teologiniai ir poleminiai dokumentai.

J.L.Chreptavičius (1729-1812) – LDK veikėjas, pirmasis ATR užsienio reikalų ministras, pakancleris (nuo 1773 m.), kancleris (nuo 1793 m.), pažangių reformų šalininkas, Edukacinės komisijos iniciatorius ir veikėjas, Lietuvos mokyklų departamento komisaras, Vilniaus universiteto reformatorius, pavertęs jį vyriausiąja LDK mokykla, aukščiausio ATR vykdomosios valdžios organo Nuolatinės tarybos narys, kultūros ir mokslo mecenatas, bibliofilas.

Per neilgą užsienio reikalų ministro kadenciją (iki 1792-ųjų lapkričio) J.L.Chreptavičius sukomplektavo užsienio reikalų ministeriją, rūpinosi jos finansais ir pasiuntinybių veikla. Formaliai URM pradėjo veikti 1791-ųjų birželio 19-ąją. Pirmasis URM darbas buvo sekti Europos šalių reakcijas į įvykius ATR po konstitucijos paskelbimo. Ypatingas dėmesys skirtas pasiuntinybėms Berlyne ir Sankt Peterburge.