Naujienos

2005-ieji Lietuvos užsienio politikai buvo ir džiugių laimėjimų, ir nelengvų sprendimų metai. Pradėjusi darbą nauja Vyriausybė nutarė siekti, kad Lietuva taptų regioninio bendradarbiavimo, tarptautinių iniciatyvų centru. Toks gan ambicingas tikslas daug kam pasirodė nerealus. Tačiau per penkiolika savo gyvavimo metų mūsų valstybė jau ne kartą įrodė, kad viskas įmanoma, ypač jei tikslo siekiama nuosekliai ir ryžtingai.

Šį pavasarį Vilniuje neformalaus NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo metu priimti svarbūs sprendimai dėl Ukrainos ir NATO bendradarbiavimo, visam pasauliui priminta demokratijos Baltarusijoje problema. Mūsų prezidentas apsilankė Kijeve, Tbilisyje, Kišiniove, surengti ir kitų aukšto rango Lietuvos pareigūnų vizitai. Beje, praėjusiais metais ir man teko daugybę kartų regiono problemas aptarti su šių šalių ministrais. Bendromis pastangomis didžiulėje erdvėje nuo Baltijos iki Juodosios jūros ėmė formuotis demokratinių valstybių bendruomenė.  

Džiugu, kad į šią veiklą sėkmingai įsitraukė ir mūsų artimiausi partneriai – Lenkija, Baltijos šalys, Vokietija, taip pat ir Europos Sąjungos institucijos. Jau mezgasi naujas Baltijos šalių ir Pietų Kaukazo valstybių  bendradarbiavimo formatas – „3 plius 3“.  Jei norime apčiuopiamų rezultatų, platus regioninis bendradarbiavimas neišvengiamas. Juk visų mūsų saugumas, ekonomikos plėtros galimybės, taigi ir kiekvieno žmogaus gerovė labai priklauso nuo to, kaip sugyvensime  su savo artimais ir tolimais kaimynais. 

Šia prasme tikru išbandymu tapo Rusijos vadovybės kvietimas dalyvauti Pergalės dienos iškilmėse Maskvoje. Ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje šiuo klausimu užvirė karštos diskusijos. Tačiau iš šios dviprasmiškos situacijos sugebėjome išeiti pakelta galva. Lietuvos ir Estijos prezidentų sprendimas nevykti į iškilmes Maskvoje priminė pasauliui tragišką mūsų valstybių lemtį po Antrojo pasaulinio karo. Kita vertus, mūsų santykiai su Rusija  išliko pakankamai konstruktyvūs, dalykiškai sprendėme daugelį konkrečių mūsų verslo, turizmo, kultūros mainams aktualių klausimų. Nepažeidžiant nei tarptautinės teisės, nei suverenių valstybės interesų buvo sureguliuotas ir incidentas Lietuvoje sudužus Rusijos kariniam lėktuvui.

Tačiau pirmieji narystės NATO ir Europos Sąjungoje metai apnuogino ir   nelabai malonius reiškinius. Paaiškėjo, kad ne visos Europos Sąjungos šalys buvo pasirengusios plėtrai, kai kurios po senovei buvo linkusios į mus, naujokus, žiūrėti šiek tiek iš aukšto ar kaip nors “apeiti”. Lietuvos nacionalinius interesus turėjome ne kartą ginti atkakliomis Lietuvos politikų ir diplomatų pastangomis. Derybos dėl daugiamečio ES biudžeto – geriausias to pavyzdys. Laimėjome ne tik mes, laimėjo visa Europos Sąjunga, patvirtindama, kad ir 25 valstybės pajėgia veikti kartu ir solidariai spręsti sudėtingiausius uždavinius.

Prisiminkime, kad 2005 metus pasitikome Pietryčių Aziją užklupusios stichijos akivaizdoje. Galingas cunamis nusinešė tūkstančius gyvybių, nušlavė nuo žemės paviršiaus ištisas gyvenvietes. Ir nors mūsų piliečių aukų šios nelaimės metu pavyko išvengti, tačiau Lietuva solidarizavosi su pasaulio bendruomene ir nukentėjusiems regionams skyrė nemažą paramą, dosniai aukojo ir tūkstančiai Lietuvos žmonių.

Solidarumas tapo daugelio Lietuvos tarptautinių iniciatyvų pamatu. Mūsų šalis aktyviai ėmėsi Afganistano Goro provincijos atkūrimo darbų, dalyvavo tarptautinėse operacijose karščiausiuose pasaulio taškuose. Priimti šiuos sprendimus nebuvo lengva, tačiau jie įrodė, kad Lietuva nelieka nuošalyje, kai reikia drauge įveikti viso pasaulio saugumui kylančias grėsmes.

Ypač svarbu, kad mūsų diplomatai jautė svarią visuomenės paramą, o svarbiausi sprendimai buvo priimami bendru Lietuvos politinių jėgų sutarimu.

Šiemet daug dėmesio skirta ne tik didžiosios politikos reikalams, bet ir  kasdienėms  žmonių reikmėms. Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva surengta ne viena diskusija dėl emigracijos problemų, parengtas pasiūlymų paketas Vyriausybei. Geros idėjos jau virsta kūnu – pavyzdžiui, Finansų ministerija pasiūlė atsisakyti užsienyje uždirbtų pajamų dvigubo apmokestinimo. Puoselėdami dviejų baltų tautų vienybę, pabandėme atkreipti dėmesį ir Lietuvos pasienio su Latvija gyventojų problemas.

Praėję metai dar kartą įrodė, kad užsienio politika – tai mūsų visų bendra veikla. Čia neturi būti kelių „politikų“, siaurų grupinių interesų. Ir namie, ir užsienyje turime veikti kartu. To ir noriu palinkėti visiems ir kiekvienam Lietuvos piliečiui 2006 metais.  

  Kas mūsų laukia kitais metais? Siekdami įsitvirtinti kaip regioninio bendradarbiavimo centras, turėsime stiprinti savo santykius su kaimyninėmis šalimis, jautriai reaguoti į jose vykstančias permainas, o jei reikia – ir ištiesti draugišką ranką. Juk pokyčiai mūsų kaimynystėje gali ilgam nulemti demokratijos, stabilumo ir ekonominio klestėjimo perspektyvą visoje Rytų Europoje.

Kitų metų gegužę Lietuvos sostinėje susirinks demokratinį kelią pasirinkusių regiono valstybių ir vyriausybių vadovai. Tikiu, kad tuomet galėsime pasidžiaugti mūsų bendrais laimėjimais, o metų pabaigoje NATO viršūnių susitikime Rygoje pasiūlysime sustiprėjusioms regiono demokratinėms valstybėms aiškesnį euroatlantinės integracijos kelią.

Aiškesnio kelio reikia ir mums, Europos Sąjungos piliečiams. Turėsime rasti būdų, kaip išjudinti ir spręsti įšaldytą Konstitucinės sutarties klausimą. Mūsų tikslas – kartu su partneriais formuoti tokią Europos Sąjungos politiką, kad svarstant sudėtingus infrastruktūros, energetikos ir kitus klausimus Lietuvos interesai nebūtų paminti. Lietuvos diplomatai galės veikti tuo sėkmingiau, kuo anksčiau būtinus sprendimus priimsime čia, Lietuvoje, ir jų tvirtai laikysimės.

Jau dabar pradėjome ruoštis pirmą kartą Vilniuje vyksiančiai UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijai. Turime kuo geriau pasinaudoti šia galimybe  atskleisti Lietuvos kultūros turtus pasauliui, įtvirtinti mūsų sostinę kaip tarptautinių konferencijų centrą. Ir, žinoma, su žymiausių šios srities ekspertų pagalba rasti būdų spręsti aktualias paveldo problemas.

Niekas kitas, tik mes patys galime priminti pasauliui, kad kitąmet sukanka 15 metų, kai Laisvę gynėme Sausio 13-osios barikadose. Ir padėkoti nedidelei, bet drąsiai Islandijai, pralaužusiai abejingumo ledus ir pripažinusiai mūsų valstybę. Tai neblėstantis pavyzdys, kad ne baime, siaurais  interesais, bet tvirtomis  nuostatomis laikytis esminių žmonijos vertybių grindžiama užsienio politika gali tarnauti tautai ir Tėvynei.  

Antanas Valionis

Užsienio reikalų ministras